Veterinarijos gydytoja Karolina – apie gyvenimą įprasminančią profesiją: pacientai, kurie negali pasakyti, ką jiems skauda

Išpildė savo didžiausią svajonę

Kad bus veterinarijos gydytoja, Karolina žinojo jau nuo mažumės. 2013 m. įstojusi į LSMU veterinarinės medicinos studijas mergina netgi sulaukė savo buvusios pradinių klasių mokytojos žinutės: „Sveikinu, kad įgyvendinai savo svajonę“.

Paklausta, kodėl svajojo ir pasirinko būtent veterinarijos gydytojos karjerą, Karolina neslepia – visada norėdavo padėti kenčiantiems gyvūnams. Kaip sako pašnekovė, visi esame egoistai ir sprendimus gyvenime priimame vedami egoistinių motyvų – tai taikytina ir jai pačiai.

„Pavyzdžiui, Motina Teresė, kuri gelbėdavo vargšus. Ji padėdavo žmonėms, nes jai buvo per didelė kančia matyti jų skausmą. Lygiai taip pat buvo ir man. Aš visada mylėjau gyvūnus ir man buvo kančia matytyti, kad jiems skauda. Norėdavau jiems padėti. Tas jausmas mane veda ir dabar“, – atvirauja Karolina.

Dabar be kita ko LSMU Veterinarijos akademijoje dėstanti ir Veterinarinės medicinos simuliacinio centrui vadovaujanti Karolina prisimena ir savo patį pirmąjį pacientą. Tai buvo jos pačios augintinis – Dobermano veislės kalytė.

„Pamenu, mokiausi dar ketvirtame kurse, praktikavausi Kaune, klinikoje, kai mano pačios šuo pradėjo negaluoti, – pasakoja Karolina. – Atsivežiau ją pas gydytojus ir sėdome galvoti, kas jai yra. Tiksliai taip ir neišsiaiškinome, bet vieni gydytojai siūlė daryti labai invazines procedūras, o kiti netgi siūlė migdyti.

Aš pajutau atsakomybę, nes tai mano gyvūnas. Nors buvau tik ketvirto kurso studentė ir man dar trūko žinių, sėdau prie knygų ir pati išsiaiškinau, kad jai buvo vario kepenyse kaupimo liga. Su ta diagnoze atėjau į kliniką ir ją puikiai išgydėme. Nuo to įvykio praėjo jau septyneri metai ir mano trylikos metų dobermanė – sveika.“

Karjera, įprasminanti visą gyvenimą

Karolina neslepia, kad veterinarijos gydytojo darbas yra labai įdomus ir netgi primenantis galvosūkių sprendimą. Šį karjeros kelią gydytoja rekomenduoją tiems, kurie mėgsta mįsles, galvosūkius ir detektyvus, nes kasdien tenka narplioti sudėtingiausius atvejus.

Be to, šiame darbe būna itin daug linksmų ir mielų akimirkų, o pati karjera netgi padeda įprasminti gyvenimą, sako pašnekovė. Kaip teigia pati, veterinaro profesija dažnai lyginama ir su pediatrija.

„Taip yra dėl to, nes dirbame su pacientais, kurie negali pasakyti, ką jiems skauda, – paaiškina Karolina. – Suaugę žmonės gali aiškiai įvardyti savo simptomus ir jų galimos diagnozės sąrašas mažėja. Vis dėlto, darbo su gyvūnais privalumų taip pat gausu. Jie labai moka išreikšti dėkingumą ir visada žinai, kad tie jausmai nėra suvaidinti.“

Nors šviesių akimirkų šiame karjeros kelyje – galybė, čia taip pat tenka susidurti ir paliudyti skaudžiausius gyvenimo momentus. Visgi Karolina sako, kad tokie skauduliai gydytoją padaro emociškai stiprų, padeda kitaip vertinti gyvenimą, santykius su žmonėmis.

Pačios jautriausios akimirkos darbe Karolinai būna, kai klinikoje apsilanko senyvo amžiaus žmonės su senyvais augintiniais. Pašnekovė prisimena viena ryškiausių įvykių, ją palietusių ilgam.

„Pamenu, vieną šaltą vakarą į kliniką įėjo labai šviesaus veido senukas, ant rankų laikydamas šuniuką, – pasakoja Karolina ir vos tramdo ašaras. – Šunelis labai sirgo ir vyriškis sako: „Padėkite mano Tikutei, nes ji yra vienintelis dalykas, ką aš turiu“. Pamenu, dėl jos darėme viską, bet tai buvo skrandžio vėžys. Labai kuo pagelbėti jau nebegalėjome, tačiau medikamentiniu būdu kažkiek prailginome jos gyvenimą.“

Karolina neslepia, kad būna sunku prisiimti tokią didelę atsakomybę, matant žmogaus skausmą. Tačiau laikui bėgant galima išmokti tvarkytis su savo emocijomis ir save apsaugoti, sako ji bei pabrėžia, kad svarbiausia visgi netapti cinišku. Be to, juk teigiamų emocijų šiame darbe būna dar daugiau, tad jos atperka visus skaudulius, įsitikinusi Karolina.

LSMU studijose – praktikos gausa

Prisimindama į dabartinę sėkmingą karjerą ją atvedusias LSMU studijas Karolina tvirtina, kad studijos buvo tikrai įdomios, tačiau nelengvos, nes reikia išmokti gydyti visas gyvūnų rūšis. Tačiau čia buvo itin gausu be galo reikalingos praktikos: keliavimo į ūkius, darbo laboratorijose, o dabar – ir simuliacijos centre. Pašnekovė prisimena, kad smagiausios būdavo mokomosios išvykos į galvijų fermas.

„Tai būdavo 500 kv. m patalpa, kurioje laisvai laksto galvijai. Mums, studentams, reikėdavo paimti kraują, pamatuoti temperatūrą ir panašiai. Pamenu, bėgiodavome tame angare ir gaudydavome karves, o karvės gaudydavo mus, – šypsosi Karolina. – Juoko būdavo neišpasakytai daug, tačiau tokiu būdu puikiai išmokdavome, kaip prieiti prie gyvūno, padaryti tyrimus.“

LSMU informacija