Vėžliai žavi savitu gyvenimo būdu

Nors ir šaltakraujai, nerodantys emocijų ir nelinkę bendrauti, vėžliai vis labiau domina tuos gyvūnų mylėtojus, kuriems trūksta laiko savo augintiniams. Kauniečio Manto Barausko namuose auga 24 vėžliai.

Augina sausumos vėžlius 28-erių Mantas jau penkiolika metų augina vėžlius. „Mėgau juos nuo vaikystės. Anksčiau buvau tik mėgėjas, o šiuo metu tvarkau dokumentus įsteigti vėžlių veislyną. Įgijau tiek patirties, kad tikiuosi sėkmingai inkubatoriuje išperinti pirmąją kiaušinių dėtį“, – sako Mantas. Dar besimokydamas penktoje klasėje Mantas pradėjo auginti pirmąjį raudonausį vandens vėžlį. Dabar ketverius metus domisi tik sausumos vėžliais – jų augina šešias rūšis. Šie vėžliai kilę iš Eurazijos, Afrikos ir Pietų Amerikos. „Pirkau iš legaliai veikiančių veislynų, nes norint įsigyti sausumos vėžlį reikia dokumentų. Nelegaliai auginant šį gyvūną gresia konfiskacija ir baudos“, – perspėja M. Barauskas. Lietuvoje pernai buvo priimtas įstatymas, draudžiantis namuose auginti raudonausius vėžlius. Tai invazinė rūšis, galinti išgyventi natūraliomis mūsų klimato sąlygomis. Šie vėžliai neturi priešų, todėl paleisti į gamtą gali pakenkti florai ir faunai, išbalansuoti ekosistemą. M. Barauskas stebisi, kad įstatymas leidžia auginti geltonausius vėžlius: „Tai giminingos rūšys. Geltonausiai taip pat gali išgyventi gamtoje, nelogiška drausti auginti vienus, o leisti kitus. Kas kita – sausumos vėžliai, jie mūsų sąlygomis gamtoje neišgyventų.“

Pirmoji kiaušinių dėtis M. Barausko auginama stepinių vėžlių patelė maždaug po mėnesio turėtų padėti pirmuosius 2–6 kiaušinius. Mantas pasakoja, kad vėžlių veisimas – sudėtingas procesas, reikalaujantis išmanymo ir patirties. Pirmiausia, perkant mažus vėžliukus, nežinai, ką įsigysi – patelę ar patiną. Nelygu rūšis, vėžlių lytis išryškėja tik tam tikro amžiaus. Įdomu tai, kad perinant inkubatoriuje nuo temperatūros režimo priklauso, kas išsiris: jei žemesnė (29 °C) temperatūra – patinėliai, jei aukštesnė (31 °C) – patelės, jei vidutinė (30 °C) – abiejų lyčių maždaug per pusę. Svarbu, kad temperatūra nebūtų aukštesnė nei 31 °C, nes tuomet vėžlio šarvas turi daugiau narelių, išsikraipo, būna netaisyklingas. Padėjusi kiaušinius vėžlė savo jaunikliais nesirūpina. Išsiritę vėžliukai nuo pirmos dienos savarankiški, maitinasi patys. „Gamtoje vėžlė užkasa kiaušinius ir palieka. Namų sąlygomis reikia stebėti, kad ji nesutrintų savo dėties. Iš anksto negali žinoti, ar kiaušiniai apvaisinti. Tik palaikius inkubatoriuje dvi savaites prieš šviesą matyti, ar juose vystosi gemalai“, – pasakoja Mantas. Kiaušiniai perimi 90 dienų, jei temperatūra aukštesnė. Jei vėsiau, vėžliukų tenka laukti pusę metų. Leopardiniai vėžliai, užaugantys iki 45 centimetrų ar didesni, per vieną kartą padeda 6–20 kiaušinių. Per metus vėžlė dažniausiai padeda dvi kiaušinių dėtis. Gamtoje vėžliai turi daug priešų, todėl išgyvena tik dalis išsiritusių jauniklių. „Namų sąlygomis tokių problemų nėra, bet, žinoma, pavyksta išauginti ne visus. Vieni būna gyvybingesni, dominuojantys, jie gali konkuruoti dėl maisto su silpnesniais“, – pasakoja Mantas.

Ultravioletinės lempos būtinos Sausumos vėžliui nebūtinas akvariumas ar specialus terariumas. „Pakanka paprasto vėžlianamio – tinkamo dydžio plastikinės ar medinės dėžės“, – pataria vėžlių veisėjas. Nereikia ir sandarumo – vėžlys sienomis nelaipioja. M. Barauskas akcentuoja, kad svarbiausia – pakabinti ultravioletines lempas, atstojančias saulės spindulius. Mat šviečiant saulei gaminamas vitaminas D padeda pasisavinti kalcį, būtiną vėžlio šarvui. Jei šio mineralo trūksta, šarvas būna minkštas kaip kempinė. Lempos turi šviesti tik dieną. Kad jų nereikėtų junginėti kasdien, galima nustatyti automatinį dienos režimą. Stepiniams vėžliams reikalinga 15–20 °C temperatūra. Afrikiniams – aukštesnė, natūraliomis sąlygomis jie gyvena 35 °C šilumoje. Vėžliai minta dvejopai – vieni žoliaėdžiai, kiti – visaėdžiai. Žoliaėdžius vasarą maitinti paprasta – tinka visos mūsų pievų žolės: kiaulpienių lapai, dobilai, trauklapiai ir kt. Jose apstu vėžliams būtinų vitaminų ir mineralinių medžiagų. Žiemą maitinti sunkiau, tenka pirkti daržovių. Vėžliams tinka pekininiai kopūstai, salotos, agurkai, morkos, moliūgai, ridikų lapai. Negalima duoti citrusinių vaisių, taip pat baltagūžių kopūstų, nes juose esančios medžiagos trukdo pasisavinti kalcį. Nuo tokio raciono suminkštėja vėžlio kiautas – nepadės ir ultravioletinės lempos. „Kopūstai – lėtai veikiantis nuodas, pasekmės išryškėja maitinant jais ilgesnį laiką“, – perspėja Mantas. Gyvūnų parduotuvėje galima įsigyti specialaus sauso maisto vėžliams. Tik juo reikia pradėti šerti nuo mažens. „Pastebėjau, kad sauso maisto vėžliai nemėgsta. Suaugusiam jo neįsiūlysi, jei nebuvo taip įpratintas maitintis“, – teigia Mantas.

Mėgsta maudynes Vanduo vėžliui gyvybiškai svarbus, net labiau reikalingas nei maistas. Klaidingai manoma, kad sausumos vėžliui, kilusiam iš smėlingų vietovių, nereikia drėgmės. Santykinis oro drėgnumas turi būti ne mažesnis nei 50 proc. Jei oras bus sausesnis, šarvas augs negražus. „Kartą ar du per savaitę vėžlius reikėtų išmaudyti. Įpilkite į indą šilto vandens ir įdėkite gyvūnėlį, kad šarvas būtų apsemtas. Tegul pabūna vandenyje 10–20 minučių. Taip augintinis gauna drėgmės, atsigeria. Vanduo suaktyvina ir medžiagų apykaitą, dažniausiai vėžlys vandenyje pasituština“, – pasakoja Mantas. Vėžlys – ne graužikas, jo narvo dažnai valyti nereikia, blogo kvapo nesijaučia. Kraiką pakeisti užtenka kartą per mėnesį. Mantas perspėja, kad negalima pilti smėlio. Jis per daug sausas, mažina santykinę oro drėgmę, be to, dulka, gali patekti į vėžlio akis ir sukelti uždegimą. Dėl tokių pačių priežasčių netinka ir pjuvenos. „Tinkamiausias – medžio žievės mulčias, parduodamas augalų parduotuvėje“, – pataria Mantas. Vėžliai – šaltakraujai gyvūnai, nerodo emocijų, neatsiliepia šaukiami vardu. Jie nebendrauja nei su žmogumi, nei su kitais gyvūnais. Tačiau juos auginti ir stebėti yra įdomu. M. Barauskas sako, kad jį žavi ir šių gyvūnų išvaizda, ir gyvenimo būdas. Sveikas vėžlys yra smalsus, mėgsta tyrinėti aplinką. Jį galima iškelti iš terariumo ir leisti pavaikščioti kambaryje, tik reikia saugoti nuo kačių ar šunų. Vėžlius labai patogu auginti neturintiesiems laiko rūpintis savo augintiniais. Vėžliai nepatiria streso palikti vieni ilgesnį laiką. Net ir išvažiavus atostogauti savaitei nereikia prašyti pašalinių pagalbos, kad pasirūpintų vėžliu. „Jie gali išbūti be maisto savaitę ar dvi“, – teigia Mantas. Vėžliai – ilgaamžiai augintiniai, išgyvenantys ir šimtą metų. Tad prieš įsigydami gerai pagalvokite, nes jį gali tekti auginti kelioms šeimos kartoms.

Rita ŠEMELYTĖ

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.