Vidinis teismų skaidrumas – kokia situacija Lietuvoje?

Apie korupcijos šešėlį teismuose, teismų sistemos skaidrinimo darbus ir teisines praktikas kalbamės su už korupcijos prevenciją teismuose atsakingu pareigūnu, Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus vyresniuoju patarėju dr. Justinu BAGDŽIUMI.

Kiek laiko darbuojatės korupcijos prevencijos srityje? Kada atsirado ši pareigybė?

Kovo mėnesį buvo metai, taigi darbuojuosi praktiškai antrus metus. Sistemoje tai – nauja pareigybė. Beje, ne tik teismų sistemoje, bet apskritai – ir pasauliniame kontekste nelabai randame analogų. Manome, kad tai viena pažangesnių priemonių, stengiantis užkardyti galimus korupcijos atvejus, bei saugoti teismų ir teisėjų nepriklausomumą nuo bet kokio išorinio neteisėto poveikio.

Kokios Jūsų, kaip tokio pareigūno, funkcijos? Kaip jas apibrėžtumėte?

Sudėtingas klausimas. Vienu metu reikia atlikti daug funkcijų. Mano funkcijos įvardytos ir įstatyme: tai gali būti įvairūs tyrimai, pavyzdžiui, pranešimų apie galimus pažeidimus. Bet iš esmės aš savo veiklą įsivaizduoju kaip jungiančią, koordinacinę – dar vieną įrankį ir priemonę teismų ir teisėjų nepriklausomumui stiprinti, gilinti teisėjų vertybinį integralumą per mokymus, per tam tikrų standartų diegimą ir puoselėjimą, atitikties vertinimą, rizikų valdymą.

Prieš tuos beveik trejetą metų, kai pradėjote dirbti, nebuvo kreivų žvilgsnių, prieštaringų kolegų vertinimų?

Buvo. Žmonės sakydavo: jeigu nori tokį darbą dirbti, tai eik į STT. Bet savo veikla galbūt jau įrodžiau, kad aš nesu čia kažkoks inkvizitorius, persekiotojas, ir pats taikyti drausminės atsakomybės negaliu, priešingai – mano tikslas ne bausti, bet apsaugoti žmones nuo galimų rizikų.

Kiek toks pareigūnas kaip Jūs, atsakingas už korupciją teismų sistemoje, gali disponuoti realia informacija? Juk korupcija – toks sudėtingas, daugialypis reiškinys, sudėtinga problema.

Palietėte labai gerą aspektą. Tai yra labai latentinis reiškinys, jį sunku nustatyti, pamatyti, žmonės pradeda veikti konspiraciškai. Visgi man įstatymas suteikia teisę gauti informaciją, kurios reikia mano veiklai vykdyti. Aš veikiu nepriklausomai, mano nepriklausomumas garantuojamas įstatymo, todėl geriau rinktis priemones ir būdus kaip veikti. Buvo pora atvejų, kai pabandžiau patestuoti įstatymo normą ir paprašyti tam tikros informacijos, bet padariau išvadą, kad tai veikia tik iš dalies. Būtų galima šiuo atveju pasižiūrėti, kaip tokiems pareigūnams kaip aš daugiau svertų suteikti, bet mes neapsiribojame tik dabartine informacija. Analizuojame daug duomenų ir iš įvairių šaltinių. Visose bylose, kurios buvo susijusios su teisėjais, teko ir atstovauti teismuose, skaityti pokalbių medžiagas ir išklotines, kur jau žmonės buvo sekami, taigi susidėliojo pakankamai aiškus paveikslas, kaip korupcija gali sklisti teismuose.

Per Jūsų karjerą buvo tokių atvejų, kai teko konstatuoti, kad tai – neabejotinos korupcijos atvejis?

Kaip pareigūnui kol kas – ne, nes jeigu pastebėsite, jau senokai buvo atvejis teismuose, kai būtų metamas šešėlis. Paskutiniai atvejai buvo 2019 metais ir po 2019 metų vadinamojo didžiojo teisėjų korupcijos skandalo buvo dar pora atvejų, tai galiu pasakyti tiek, kiek jau konstatuota teismų sprendimais, kad tie asmenys pažemino teisėjo vardą ir buvo pakankamai duomenų Teisėjų tarybai konstatuoti, kad asmenys įsitraukė į tam tikrą neformalų bendravimą su bylos baigtimis suinteresuotais asmenimis ir siekė kažkokio jiems palankaus rezultato. Po šių įvykių jokių ženklų, tiek, kiek leidžia priemonės, nebefiksuojame.

Jei nieko nefiksuojate, ar galima daryti išvadą, kad po tų ne kartą minėtų 2019 metų įvykių, vadinamojo teisėjų korupcijos skandalo, buvo padarytos labai tinkamos ir laiku išvados?

Tikrai išvados buvo padarytos, situaciją suvokė ir pati teismų sistema, savivalda bei vadovybė. Galbūt anksčiau tokie atvejai buvo vertinami daugiau kaip pavienio asmens problema ir mes nieko negalėjome padaryti, jeigu asmuo linkęs į tokį elgesį. Iš dabartinės pozicijos žiūrint į praeitį, manau, korupcijos prevencija užsiėmėme, kad atitiktume kažkokius standartus, įstatymą, užsipildytume atitikties lenteles – toks daugiau formalumas. Dabar mes pradėjome žiūrėti sistemiškai, tai yra per visus veiklos aspektus, įsidiegėme man asmeniškai labai patinkantį principą: kiekvienas pokytis, kuris daromas teismų sistemoje, turi būti vertinamas per prizmę, ar tai atneš daugiau atvirumo ir skaidrumo į sistemą. Galiu paminėti pavyzdį: tvarkėme teisėjų atrankas, kiek jas mes patys galime tvarkyti, neliečiant Prezidentūros dalies, inicijavome ekspertinį kiekvieno kandidato į teisėjus asmeninių savybių vertinimą, kad jas vertintų profesionalūs nepriklausomi ekspertai. Vienas iš vertinamųjų kriterijų – asmens atsparumas korupcijai. Taip pat neseniai vykdyta apylinkių teismų reforma. Per reformą irgi buvo akcentuojama, kad norime rašytinį procesą skirstyti per visą Lietuvą, kad nebūtų regioninių problemų, kur dirba keli teisėjai, keli advokatai, keli prokurorai, na, ir ten tas tarpusavio asmeninis santykis galbūt yra glaudesnis. Siekėme užtikrinti nenuspėjamumą bylos nagrinėjimui. Įgyvendintos įvairios kitos priemonės, pavyzdžiui, sistemų modernizavimas, pradėjome akyliau atsižvelgti į bylų skirstymą. Pastarasis atvejis leido daryti išvadą, kad dažnai korupcija prasiskverbia, kai bandoma apeiti nešališką bylų skirstymą. Dabar tiesiog nesudarysime tokių techninių galimybių.

Ar galėtumėte įvardyti konkrečius pavyzdžius, galbūt – praktines situacijas, kur ir kaip galėtų pasireikšti korupcija teisme?

Atsakydamas į klausimą noriu išgryninti vieną svarbų aspektą. Mes į korupciją teismų sistemoje žiūrime šiek tiek plačiau, negu kad priimta žiūrėti į korupciją, kai tai yra piktnaudžiavimas suteiktais įgaliojimais, siekiant asmeninės naudos. Mes žiūrime į tai, kaip ir į bet kokį neteisėtą poveikį teisėjui vykdant teisingumą. Tai, toli gražu, ne vien kyšis. Jeigu kalbame apie kyšį, pati primityviausia situacija – kažkas nori palankaus teismo sprendimo. Dažniausiai bandoma ieškoti tarpininkų, kurie padėtų rasti pažįstamų. Bet, paradoksalu, tai dažniausiai baigiasi tiesiog kalbomis. Žmonės tarpininkui pinigus sumoka, tačiau jie net nepasiekia teisėjo. Dažniausiai tokie tarpininkai netgi nesiruošia nieko daryti.

Kalbant apie kitokį – minkštąjį – poveikį, iš tiesų nerimą man asmeniškai kelia mūsų finansavimo modelis. Neturime nepriklausomo finansavimo modelio, teismų sistema ir biudžetas formuojami vadinamųjų biudžeto derybų būdu. Pamačiau, kaip viskas vyksta, formatas – nesuvokiamas. Gal, jei mes būtume brandesnė demokratija, kitos valdžios labiau vertintų teismus kaip taip pat valdžios šaką, o iš politikų ar politikų patarėjų nesigirdėtų pasiūlymų pasižiūrėti, „kaip ten jūs nagrinėjate vienas bylas“, „kaip ten kažkoks kaltinamasis baigiamąsias kalbas sako“. Ką tai reiškia? Jeigu mes sutrumpinsime kaltinamųjų baigiamąsias kalbas, mums duos daugiau pinigų? Visa tai kelia labai daug rizikų. Jei užtikrintume nepriklausomą finansavimą, tokį kaip visuomeninio transliuotojo, išspręstume daug galimo politinio poveikio teismams problemų.

Paminėjote klasikinę situaciją, kai žmogus susiduria su teismu, ieško pagalbos, jos negauna. Visgi dar vienas atvejis labai dažnas: žmogus įsitikinęs savo teisumu, baigiasi byla, teisėjas priima jam nepalankų sprendimą, ir iš karto pasigirsta vertinimas, kad teisėjas buvo šališkas. Kaip tada?

Pasakėte esminį momentą: žmogus yra įsitikinęs savo teisingumu. Žmogus – tokia būtybė, kad jam sunku priimti, jog galbūt klydo, arba kad jo tiesa yra kitokia tiesa pagal įstatymą, kaip turi būti konkretus ginčas išspręstas. Šiuo atveju suveikia ir tai, kad dažnai žmonės pasigenda procedūrinio teisingumo. Pavyzdžiui, jei žmogus sako, kad teisėjas palaiko kažkurią vieną pusę, galbūt yra šališkas, nupirktas, žmonėms bylininkams tokius jausmus sustiprina teisėjų elgesys proceso metu jeigu jie nepuoselėja nešališkumo, kai turi neutralumą išlaikyti kiek įmanoma didesnį. Visa tai gali paskatinti žmones galvoti, kad štai galėjo būti sprendimas šališkas. Mes labai akcentuojame procedūrinio teisingumo svarbą, norime, kad žmogus, išėjęs iš teismo, net jei ir pralaimėjo bylą, priimtų situaciją ir pagalvotų, kad „gal aš iš tiesų buvau neteisus“.

„Prasidėjo teismas, kai aš pamačiau, kokio lygio advokatai gina kitą pusę, supratau, kad su savo varganais pinigais tikrai nieko nelaimėsiu.“ Ką Jūs pasakytumėte taip sakančiam ir mąstančiam žmogui?

Ką reiškia „varganais pinigais“? Vienos ar kitos šalies finansinė padėtis nėra ir negali būti sprendimo priėmimo faktorius. Žmonės išsigąsta kitos pusės advokatų, bet net jei ir pasisamdė kita pusė keletą teisininkų iš žinomesnių kontorų, nereikėtų nusistatyti, kad tai a priori reiškia pralaimėjimą. Tai gali lemti tik tai, kad kita pusė gauna kokybiškesnes teisines paslaugas, mat teisinės paslaugos iš tiesų yra labai svarbu teismo procese. Šiuo atveju daromas teisėtas poveikis teismui, ir teismą kartais gali įtikinti kitos šalies argumentai, ypač jei ginčas pakankamai naujas, reikia galvoti, pavyzdžiui, kokią taisyklę kurti tokių ginčų nagrinėjimui. Taigi profesionalesnė teisinė pagalba šiuo aspektu laimi, bet tai nereiškia, kad geresni advokatai turi kažkokį priėjimą prie teisėjo.

Dalyvavimas teismo procese – labai didelis iššūkis ir nekasdienė situacija visoms pusėms. Kaip joje atsidūrusiam žmogui atskirti, kad galimai susidūrė su korupcija, jei įtaria, kad nesilaikoma tam tikrų teisme būtinų procedūrų?

Sunku atskirti. Tai nebūtinai gali būti susiję su korupcija. Tai gali būti susiję ir su teisėjo proceso valdymo įgūdžiais. Dažnai žmonės proceso metu užsidaro ir nepareiškia net pastabos teisėjui, kad galbūt jis elgiasi kažkaip akivaizdžiai palankiai kitai pusei, neišlaiko nešališkumo standarto ar panašiai. Visada galima įspėti teisėją. Be to, visada, jeigu kyla abejonių ir yra pagrindo, galima nušalinti teisėją. Vis dėlto akivaizdžiai pastebėti korupcijos apraiškas vargu ar įmanoma, jau kalbėjome, kad korupciją plika akimi pastebėti tikrai nelengva.

Kiek korupcija teisme yra tik Lietuvos problema? Ar įmanomos tokios situacijos ir svarstymai, tarkime, Vokietijos ar Jungtinės Karalystės teismuose?

Žinoma. Visur, kur yra žmogus, ten išlieka rizika, kad žmogus gali paslysti. Dalyvauju tarptautiniuose mokymuose, nagrinėjame įvairiausių šalių praktikas, įsivaizduojame, kad galbūt mažiau išsivysčiusios šalys labiau susiduria su korupcija, ir iš tiesų jos labiau susiduria, bet imkime ir ekonomiškai stiprias šalis, pavyzdžiui, Daniją. Tai pirma valstybė pasaulyje pagal korupcijos suvokimo indeksą, kurios žmonės pasitiki valdžia, o valdžia pasitiki savo žmonėmis. Atrodo, čia negali būti korupcijos apraiškų, bet naujausios ataskaitos rodo, kad ir Danijos teismai susiduria su finansavimo bėdomis, darbuotojų trūkumu, ir jiems pradeda kauptis bylos. Kaupiasi bylos – vadinasi, gali rastis kažkas, kas nori savo bylą pasispartinti. Trūksta žmonių, taigi susiduriama su problema, su kuria iš tiesų susiduriame ir mes, – imi bet ką, mat vieta negali būti tuščia vieta, o jeigu imi bet ką, visada išlieka didesnė rizika, kad ateis galbūt vertybiškai silpnesnis ir pažeidžiamesnis žmogus. Be to, šioje šalyje taip pat trūksta finansavimo, patys danai neturi finansavimo modelio, eina prašyti iš valdžios pinigų, o valdžia pati sprendžia ir nustato, kokias bylas prioriteto tvarka nagrinėti. Tikrai nenoriu sakyti, kad Danijos teismai korumpuoti, tik akcentuoju, kad rizikos egzistuoja visada. Ar rizika realizuosis, ar – ne, čia jau kitas klausimas.

Nacionalinės teismų administracijos informacija

123rf nuotr.