Vidutiniškas grūdų derlius – ne pretekstas brangti duonai

Šių metų pavasarį Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) prognozavo, kad javų derlius bus rekordinis, o vasarą iš tos pačios tribūnos paskelbta, jog grūdai brangs, brangindami ir duoną bei pyrago gaminius. Atrodo, kad prognozės keičiasi sulig gamtos pokyčiais ar net mėnulio fazėmis, nes dar ne visas derlius aruoduose. Situaciją komentuoja Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) pirmininkas Aušrys MACIJAUSKAS:

„Informaciją apie šių metų derlių esame surinkę iš LGAA narių. Derlius nėra kuo nors ypatingas, atitinka pastarųjų šešerių metų vidurkį. Tiesa, šiemet ūkininkai tikėjosi didesnio derliaus, nes pernai rudenį buvo labai palankūs orai, sėja pasisekė, žiema buvo tinkama, pavasarį pasėliai atrodė įspūdingai, kiekvienas tikėjosi panašaus derliaus, koks buvo 2020 metais. Gamta pakoregavo mūsų planus.

Užsitęsusios ir rekordiškai ilgos karščio bangos, kai dienomis temperatūra pakildavo daugiau nei 33 °C laipsnių, naktimis nenukrisdavo žemiau 20 °C, pakenkė tiek javų, tiek ir rapsų pasėliams. Augalai per prievartą buvo subrandinti karščio. Dėl to derlius gautas mažesnis. Pagrindinė šio sezono problema – smulkūs grūdai. Jų daug. Jei ne karščio bangos, derlius būtų rekordinis. Nors viešumoje jau skelbta, kad grūdinių derlius sieks 6,93 mln. t, tai iš lubų paimti skaičiai, nes dar ne visas derlius nuimtas. Tikrieji skaičiai bus žinomi gruodžio ar net kitų metų sausio mėn.

ŽŪM dar vasaros pradžioje buvo pareiškusi, kad šiemet bus rekordinis derlius. Galiu pasakyti, kad derlius bus vidutiniškas, o išskirtinė savybė – smulkūs grūdai, dalis jų dėl to neatitinka maistiniams grūdams keliamų standartų. Galima sakyti, kad grūdai bus kvalifikuoti kaip pašariniai, supirkėjai juos vadins nekondiciniais ir atsisakys pirkti. Dėl grūdų kokybės kils nesusipratimų tarp ūkininkų ir grūdų supirkėjų.

Šiemetės grūdų supirkimo kainos (rugpjūčio trečiąją savaitę už rugius mokėta 140 Eur/t, pašarinius miežius – 189,5 Eur/t, kvietrugius – 170,9 Eur/t, rapsus – 485,9 Eur/t) nepalyginamos su 2007 metų kainomis, kai savikaina buvo perpus mažesnė. Tad šiemetės kainos tik iš dalies neblogos, nes pastaruoju metu pabrangę trąšos, degalai, smarkiai pakilo atlyginimai, žemės nuomos, technikos kainos. Grūdų kainų pakilimas nekompensuoja žaliavų kainų. Grūdų kainos nieko nepasako apie grūdų auginimo pelningumą. Pavyzdžiui, 2007 metais panašiu metu grūdai kainavo 300 Eur/t.

Kitas dalykas – grūdų kaina visiškai nelemia maisto produktų kainos. Koreliacija tarp maisto ir grūdų kainos – labai menka. Juodoje, baltoje duonoje, kur naudojami kviečiai (juoda duona kepama iš kviečių miltų juos nudažant, nes tradiciškai vartotojui patrauklesnė tamsi ruginė duona), grūdai sudaro 5 proc. duonos kainos. Visa kita – perdirbimo, transportavimo, prekybos sąnaudos. Ypač didelis prekybos antkainis. Makaronuose grūdų kaina sudaro 2–3 proc. gaminio kainos. Prekybininkai naudojasi platinama žinia, kad dėl sudėtingo žemdirbystės sezono brangsta grūdai, didina savo antkainius ir pelną. Tarp grūdų brangimo ir duonos branginimo nėra nieko bendro!

Dėl prastesnės kokybės grūdų gali mažėti eksporto galimybės. Nepaisant to, grūdai bus eksportuoti, galbūt reikės įdėti daugiau darbo, ieškoti naujų pirkėjų. Rinkoje mes žinomi kaip labai aukštos kokybės grūdų tiekėjai. Lietuva yra tarp dešimties žinomiausių ir didžiausių pasaulio grūdų eksportuotojų. Esame tarp tokių valstybių kaip Rusija, JAV, Kanada, Australija. JAV eksportuoja 20 mln. t, Rusija irgi panašiai, Kanada – apie 10 mln. t, Australija – apie 9 mln. t, o Lietuva – 5–6 mln. t. Tokios valstybės kaip Prancūzija, Vokietija grūdų visai neeksportuoja, jos eksportuoja dešras, sūrius, kitą gyvulininkystės produkciją. Tai reiškia, kad jie savo grūdus sušeria gyvuliams, o eksportui pateikia aukštesnės pridėtinės vertės produktą. Kadangi Lietuvoje gyvulių nebeturime, tik jų likučius, praktiškai visus užaugintus grūdus eksportuojame, šalyje sunaudojame tik iki 20 proc. to, ką užauginome.

Būtų gerai, jeigu augalininkystės ūkiai imtųsi ir gyvulininkystės verslo, tačiau Lietuvoje tai nėra skatinama. Ir tam yra priežasčių. Pavyzdžiui, naujos kiaulių fermos šalyje pastatyti neįmanoma dėl poveikio aplinkai perdėtų reikalavimų ir gyventojų protestų. Visuomenė informuojama, kad gyvulininkystės plėtra – kažkoks blogis, todėl nė vienos savivaldybės administracija neišduos leidimo steigti naujų kiaulių ar karvių fermų. Ministerija kalba apie prioritetinės gyvulininkystės sektoriaus plėtrą, tačiau realybėje yra kitaip. Sektorius nyksta ir net labai sparčiai. Esu tikras, kad 2030 metais turėsime perpus mažiau karvių nei šiandien.

Manau, pribrendo būtinybė pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl žemės ūkio sektoriaus ateities. Politinės partijos, visuomenės elitas turėtų pasakyti, kad privalome išlaikyti nacionalinį žemės ūkį. Apmaudu, kad šiandien politikams žemės ūkis visiškai nerūpi. Stebime, kaip aukščiausi Lenkijos, Prancūzijos šalių vadovai realiais veiksmais paliudija, kad žemės ūkis yra prioritetinė ekonomikos šaka, priimami atitinkami įstatymai. Pas mus žemės ūkis laikomas visiškai neperspektyvia ekonomikos šaka, kuri esą turėtų po truputį nykti ir nunykti.

Vidutinis šalies augalininkystės ūkis – apie 150 ha. Jeigu ūkininkas dirba 200 ha, jis jau gali išmaitinti savo šeimą. Turintis 100 ha ir papildomai niekur nedirbantis ūkininkas savo šeimos neišmaitins arba privalės papildomai verstis daržininkyste, uogininkyste ir panašiais dalykais. Didelių augalininkystės ūkių Lietuvoje tėra kelios dešimtys. Tūkstančiai augalininkystės ūkių, kuriuose dirba tik vienos šeimos nariai.

Žaliasis kursas, kuriuo taip susidomėję mūsų politikai, smarkiausiai kirs augalininkystės ūkiams. Direktyvos ir reglamentai, kuriuose išdėstyti tikslai, kuriuos turime pasiekti iki 2030 metų, paskui iki 2050 metų, užguls augalininkystės ūkius. Jie turės sumažinti trąšų, pesticidų naudojimą, užtikrinti didesnę paviršinių vandens telkinių apsaugą, įsirengti apsaugines juostas, palikti dalį žemės gamtai.

Mūsų Vyriausybė elgiasi labai keistai – augalininkystės ūkiams nenumato skirti jokios paramos šiems reikalavimams įgyvendinti. Eurokomisaras Ja­nušas Vojcechovskis yra pareiškęs, kad visi pokyčiai, kuriuos dėl žaliojo kurso privalės įgyvendinti žemdirbiai, turi būti adekvačiai finansuojami, neturėtų pablogėti ūkininkų ekonominė ir finansinė padėtis. Mes Lietuvoje elgiamės atvirkščiai, nei elgiasi absoliuti dauguma ES valstybių. Iš inercijos „mes važiuojame senais bėgiais“, kaip sakė mūsų ministras. Bijau, kad šiuos dvejus pereinamojo laikotarpio metus mes praleisime tuščiai, o 2023 metais, kai bus taikomi sugriežtinti reikalavimai, pamatysime, jog mūsų žemės ūkis tam visiškai neparuoštas. Į asocijuotų žemdirbių (priklausančių Lietuvos žemės ūkio tarybai) pasiūlymus valdžia visiškai nekreipia dėmesio. Politikos lyderiai ne vienus metus kalba, kad žemdirbiai gali nieko neauginti, galima įsivežti pigesnių maisto produktų. Dėl tokių neatsakingų kalbų žmonės ir tiki, kad žemdirbys – išlaikytinis. Lenkijos valstybinis augalų apsaugos institutas neseniai paskelbė studiją apie žemės ūkio situaciją kaimyninėse šalyse, atsižvelgiant į žaliojo kurso kontekstą. Paaiškėjo, kad Lietuva žemės ūkyje naudoja mažiausiai pesticidų visoje ES. Nyderlandai naudoja 6 kartus daugiau pesticidų, Vokietija – 4 kartus.

Jei tiesiog laikysimės žaliojo kurso reikalavimų ir nenaudosime modernių technologijų, augalininkystės ūkių pajamos kris 20–30 proc. Jei ūkio pelningumas siekia 10 proc., o mes prarasime 25 proc., tai reiškia žlugimą.

Pavyzdžiui, Indija, Rusija ir Kinija jokio žaliojo kurso įgyvendinti neplanuoja, trąšas ir chemines priemones naudos dideliais kiekiais ir pasaulis bus aprūpintas pigiu maistu. ES Bendrijos nariai tiesiog liks užribyje.“

Parengė ŪP korespondentas Justinas ADOMAITIS

Redakcijos nuotrauka

2021-09-09