Vienkiemyje užaugusi moteris augintines lepina grožio procedūromis

Vištos – tarsi karalaitės 

Jau dešimtus metus Didžiojoje Britanijoje gyvenanti M. Bačanskaitė gimtosios pasvalietiškos tarmės nepamiršo. Jauna moteris tarmiškai bendrauja su taip pat Anglijoje gyvenančiais artimaisiais: mama, teta, broliu. 

Užsienyje šaknis įleidusi 27-erių Monika yra reta viešnia gimtinėje. Todėl su buvusia pasvaliete kalbėjomės internetu.

Šiltą rugsėjo rytą M. Bačanskaitė šypsojosi savo sode, kurio puošmena – ne gėlės ar vaismedžiai, o nedidelė rankų darbo vištidė. Čia gyvena jos plunksnuotosios augintinės – dekoratyvinės vištos. Ne šiaip paukščiai, o tikros damos, turinčios vardus, lesančios iš lėkštučių, maudomos ir mylimos taip, kaip kiti lepina savo šunis ar kates. Vištos laksto po kiemą ir sekioja šeimininkę kaip ištikimiausi augintiniai. 

„Visada norėjau turėti ką nors savito, savo pasaulį, kuris džiugintų kasdien. Pačios susimeistrautą vištidę vadinu plunksnų karalyste, kur visuomet kvepia ir kur gyvena karalaitės. Savo vištukes vadinu mergaitėmis. Kiekviena jų turi savitą charakterį. Pūkuotukės labai nori pasimeilikauti, raibutės – įnoringesnės, bet kada jų nepanešiosi. Esu įsitikinusi, jog kiekvienas gyvūnas nusipelno gyventi oriai. Vištos man tapo tuo mažu stebuklu“, – švelniai apie plunksnuotąsias kalbėjo Monika, kuriai vištos – ne tik hobis, bet ir išsipildžiusi svajonė.

Pirkti viščiukų važiavo valandą 

Šiuo metu moters vištidėje kudakuoja keturios suaugusios vištos ir šeši neseniai išsiritę mažyliai. 

Kadangi vištidėje gaidžio nėra, tai kiaušinius perėjimui moteris pirko internetu. Ant jų patupdė dvi plunksnuotas augintines. Kiekvienai vištaitei perėti atiteko po 6 kiaušinius. Tačiau tik viena raiboji tapo trijų mažylių mama, kitos – kiaušiniams nebuvo lemta išsiristi.

Šeimininkė, pagailėjusi liūdinčios augintinės, sėdo į automobilį ir valandą į vieną pusę važiavo, jog nupirktų tris mažus pūkuotukus. 

M. Bačanskaitės išlepintos vištos deda ir kiaušinius, kuriuos šeimininkai vartoja maistui. Kiekvieną padėtą kiaušinį moteris skrupulingai pasveria. Didžiausias rastas kiaušinis svėrė 48 gramus. Vidutiniškai dekoratyvinių vištelių kiaušiniai sveria po 40 gramų, dukart mažiau nei įprasti vištų kiaušiniai.

Vištidę įrengė pati 

Pašnekovė neslėpė, jog vištidę ji kiekvieną rytą valo pati. 

„Tai nėra bjaurus darbas, kiekvieną rytą sutvarkau vištų karalystę. Tam turiu specialių servetėlių, jog nebūtų nemalonaus kvapo, patalpą išpurškiu tam skirtais purškikliais. Kartą į mėnesį darau generalinį namelio valymą. Vištidės sienas pati išklijavau spalvingais tapetais, pakabinau užuolaidas. Joms lizdelius miegoti bei kiaušiniams dėti taip pat susimeistravau pati“, – pasakojo šeimininkė. 

Lietuvė juokdamasi tvirtino, jog Anglijoje nėra įprasta, kad moterys apsipirkinėtų statybinių prekių parduotuvėse. Kai vyrai pamato lentas ar medvaržčius perkančią dailią, puošniai apsirengusią, ilgais nagais merginą, tai net atsisukdami žiūri.

Plunksnuotosioms – grožio procedūros 

M. Bačanskaitė savo augintines lepina ne tik joms gražiai įrengtu patogiu namu, bet ir lesina iš lėkštučių, ant kurių parašyti paukščių vardai. Karštą vasaros dieną plunksnuotosios gaivindavosi šaldytais vaisiais ar daržovėmis. 

O jeigu kudakuotosios išsipurvina, tai keliauja į šeimininkų vonios kambarį maudytis. Grožio procedūra užtrunka kone dvi valandas. 

„Baltutė aplink aptvarą kasa tunelius, tai labai išsipurvina. Pirmą kartą labai bijojau maudyti. Internete rinkau informaciją, kaip saugiai jas išprausti. Vištom negalima šlapinti snapo, galvą plauti reikia labai atsargiai. Po maudynių plunksnas džiovinu plaukų džiovintuvu. Vištelėms šukuosenas darau blakstienoms šukuoti skirtais šepetėliais“, – apie augintinių grožio procedūras pasakojo moteris.

Gyvenimą pakeitė močiutės mirtis 

Kelias iki tokios ramybės nebuvo lengvas. Likus keliems mėnesiams iki abitūros egzaminų, mirė močiutė, kuri augino Moniką, jos seserį ir brolį. Netekę brangiausio žmogaus, vaikai turėjo vykti pas mamą į Angliją. Ten Monikai nepavyko baigti mokyklos, nes vietoj suolo laukė darbas sandėlyje. Iš pradžių ji valė patalpas, vėliau tikrino prekių kokybę bei svajojo apie stiuardesės darbą. Tačiau gyvenimas pakoregavo planus: sutiktas mylimasis, vėliau tapęs jos sūnaus tėčiu, atvedė į kitokį kelią. 

„Gimiau Pasvalyje, vėliau iki pat paauglystės gyvenome senelio sodyboje netoli Vaškų esančiame Bejėnų vienkiemyje, o tik vėliau persikėlėme į Vaškus. Mums, vaikams, teko išgyventi skaudžias tėvų skyrybas. Subyrėjus šeimai, mama išvyko į Angliją uždirbti pinigų. Mane, metais jaunesnę seserį Samantą ir trejais metais jaunesnį brolį Tomą prižiūrėjo močiutė. Visi tuomet buvome laimingi, džiaugėmės nerūpestinga jaunyste“, – nostalgiškai gyvenimą su močiute prisimena moteris. 

Visą šeimos gyvenimą aukštyn kojom apvertė staigi Monikos močiutės mirtis. Tuomet Monikai tebuvo tik 18 metų, o sesuo su broliu buvo nepilnamečiai. Kadangi vieni vaikai negalėjo gyventi močiutės namuose, kito pasirinkimo nebuvo: teko skristi į nežinomą šalį pas mamą. 

„Viena mama mūsų trijų išlaikyti nebūtų pajėgusi, tai aš, net nesvarsčiusi, įsidarbinau prekių sandėlyje, kuriame jau dirbo mama ir mano teta. Visada buvau smalsi, todėl po truputį kopiau karjeros laipteliais. Svajojau tapti stiuardese, net atranką buvau praėjusi, tačiau meilė pakoregavo planus. Mano širdies draugas, su kuriuo auginame sūnų, buvo mano viršininkas. 

Sūnus žino, kaip užauga daržovės 

Net neabejoju, kad daugelis pagalvos, jog lietuvaitė iš gūdaus vienkiemio susuko turtingam anglui galvą. Tačiau mes su vyru turime vienodas vertybes, mums abiem gyvenime svarbiausia – šeima. Nors aš esu tokia impulsyvi, man reikia čia ir dabar įgyvendinti savo sumanymus, o vyras mėgsta viską nuodugniai apgalvoti, pasverti kiekvieną sprendimą. Todėl mes taip puikiai sutariame, nes savo priešingybėmis papildome vienas kitą“, – atvirai apie savo gyvenimą pasakojo užsienyje namus radusi lietuvaitė. 

Nuosavame name su erdviu sodu gyvenanti Monika savo penkiamečiam sūnui nori parodyti, kad daržovės ir kiti produktai auga ne parduotuvių lentynose, o dirvoje. Tačiau jie užauga tik įdėjus daug kantrybės ir sunkaus darbo. Todėl ji ne tik prižiūri vištas, bet ir sodina daržoves, augina prieskonines žoleles. „Noriu, kad mano vaikas užaugtų suprasdamas, jog viskas turi savo pradžią: reikia pasėti, prižiūrėti, o tik tada džiaugtis derliumi“, – pasakoja moteris. 

M. Bačanskaitei truputį liūdna, jog jos vienturtis sūnus kol kas nekalba lietuviškai. Kad visa šeima galėtų kartu bendrauti, su atžala nuo gimimo kalbėjo tik angliškai. Tačiau pirmą klasę lankyti pradėjęs berniukas yra smalsus ir dabar jau pats nori mokytis motinos gimtosios kalbos. 

Šiandien Monika žvelgia į savo gyvenimą ramiai. Ji nebesvajoja apie skrydžius debesyse – jos džiaugsmas tupinėja kieme, mojuodamas spalvingais sparnais. „Kartais pagalvoju, kad mano vištos – lyg mažos draugės. Jos primena, kad laimė slypi paprastume“, – pokalbį baigė Anglijoje laimę radusi pasvalietė.

Vita SAVICKIENĖ / DARBAS