Vietoj karvių – švelniavilnės alpakos

Maždaug prieš devynerius metus į Lietuvą atkeliavusios pirmosios alpakos jau nėra jokia naujiena, bet daugybė žmonių vis dar nežino, kokios mielos ir draugiškos šios švelniavilnės kalnų gražuolės. Motiškių kaime Jurbarko r. įsikūrusi ūkininkė Vitalija Bendziuvienė šį rudenį alpakomis pakeitė karves – ir nė nemano gailėtis dėl tokio drąsaus sprendimo!

Visada geros nuotaikos Į lamas panašūs kupranugarių šeimos gyvūnai Čilėje, Peru, Ekvadore, Bolivijoje ir kitose šalyse labiausiai vertinami dėl itin aukštos kokybės vilnos, tačiau Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, jie dažniausiai laikomi sodyboms papuošti ir svečiams pradžiuginti. Alpakos – nepaprastai gerai žmogaus nusiteikimą jaučiantys gyvūnai. Pačios būdamos geros nuotaikos, jos sukelia pozityvumo bangą ir padeda žmonėms atsigauti nuo įtampos, todėl Amerikoje ir Lenkijoje alpakos naudojamos kaip terapijos priemonė, Vokietijoje jos laikomos senų žmonių, neįgalių vaikų gydymo įstaigose, puošia kaimo turizmo sodybas. „Alpakas vakarais visada šeriu paskutines, nes dar mažiausiai pusvalandį noriu jomis pasigėrėti – stebint šiuos gyvūnus dingsta visas dienos nuovargis ir rūpesčiai“, – tikina Vitalija, alpakomis susižavėjusi 2012-ųjų rudenį. Televizijos laidoje pamačiusi reportažą apie alpakas, jau kitą dieną susirado ūkį ir nė akimirkos nedvejojusi už pirmąsias tris pateles paklojo tūkstančius litų. Netrukus į Motiškių kaimą atkeliavo dar dvi patelės ir patinas, po metų – ypač gerų veislinių savybių „vokietis“ Daronas ir labai retos pilkos spalvos „šveicaras“ Gringito. Dabar Vitalija ir Haroldas Bendziai turi ne mažiau kaip penkias dešimtis alpakų – vien šiemet jų ūkyje atsirado trylika mažylių, dar dviejų laukiama atsivedant. Alpakos savo vaiką maitina ir vedžioja ne trumpiau kaip pusmetį, todėl parduoti jų niekas neskuba. Net ir atskirti nuo mamos, mažyliai dar kurį laiką į naujus namus neišvažiuoja, pasak Vitalijos, alpakos yra jautrūs bandos gyvūnai, todėl svetimoje vietoje sunkiai adaptuojasi, o likę be draugijos – liūdi. „Atvykstantiems pirkti alpakų visada paaiškiname, kad geriausiai jaustųsi keturios, nes ir patelei, ir patinui reikia draugijos, o kartu jie būti negali. Norintiesiems papuošti sodybas rekomenduojame auginti kastruotus patinus – jie draugiškesni, lengvai dresuojami, greitai išmoksta vykdyti komandas, net pasibučiuoti, ir gali gyventi kartu, nes nesiporuoja. Turint tokius gyvūnus visiems būtų daug džiaugsmo, o šeimininkams netrūktų vilnos“, – įsitikinusi Vitalija.

Smalsios ir ramios Alpakas, pasak Seredžiaus ūkininkės, prižiūrėti nesunku, nes jos visiškai nereiklios – maitinasi žole, nuo šalčio ir karščio slepiasi pašiūrėje. Tačiau vien žolės šiems gyvūnams neužtenka – reikia ir skanumynų, ir specialių pašarų priedų. Vitalija savo augintines lepina obuoliais, morkomis. Nusipirkusi pirmąsias, bandė laikyti sode. Prisijaukino taip, kad pro langą žvalgydavosi į šeimininkų miegamąjį ir iš rankų imdavo skanėstus, tačiau greitai pastebėjo, jog naujosios gyventojos yra itin smalsios ir ragauja viską, ką tik pasiekia nuskinti. Labiausiai nukentėjo agrastų krūmai, nes į spygliuotas šakeles alpakoms buvo smagu kasytis šonus. Ilgai nekreipusios dėmesio į ūkininkės agavą, vieną kartą jos paragavo – netrukus augalo nebeliko. „Alpakoms ganykla būtina, nes gyvendamos prie namų jos būtinai užsimanys ko nors paragauti. Daugelis augalų, net ir tujos, šiems gyvūnams kenkia, o keli lapeliai narcizo gali būti pražūtingi“, – perspėja apie alpakas kone viską žinanti, bet iki šiol jomis vis dar negalinti atsižavėti V. Bendziuvienė. Pasak Vitalijos, alpakos, kaip ir žmonės, kiekviena turi savo charakterį: vienos piktos, nebandyk prie jų prisiliesti – iškart šnypščia ar net spjauna, kitos ramios, kalbina lyg niūniuodamos, net išgąsdintos nekelia triukšmo. „Skirtingi atrodo net jų žvilgsniai ir išvaizda – gal dėl šukuosenų?“ – stebisi ūkininkė. Į aptvarą įėjusį svetimą žmogų alpakos smalsiai stebi, net eina artyn – pažiūrėti, ką veikia jų ganykloje. Nėra buvę, kad kurį nors pultų, o štai nuo šuns ar lapės atsiginti tikrai moka. Patinai pavojų skelbia į signalizaciją panašiu balsu, patelės, būrin subėgusios, trepsi kojomis – įpykusios gali net sutrypti.

Vertingiausia – mažylių vilna Dažnai į parodas savo augintinius vežiojantys Bendziai visada turi parduoti ne tik aukštos kokybės alpakų vilnos, bet ir mezginių: pirštinių, riešinių, kojinių, kepurėlių, šalikų, net vaikiškų drabužėlių. Alpakų vilna švelni, minkšta, lengva ir neturi avių vilnai būdingo lanolino kvapo. Ji nesivelia, siūlai tvirtesni už avių vilnos, juose nesiveisia kandys ir dulkių erkutės – tai ypač svarbu alergiškiems žmonėms, todėl alpakų vilna labai daug kam naudojama. Nors nuo vienos alpakos nukerpama iki 3 kg vilnos, ne visa ji yra aukščiausios kokybės. Kaklo vilna šiurkštesnė, kojų ir papilvės – trumpesnė, ne tokia graži, nors ir nesivelia. Vertingiausia mažų alpakiukų vilna, nes ji minkštutėlė, lengva ir puri, todėl iš tokios vilnos mezgami kūdikių drabužėliai. Pati vilnas karšianti ir verpianti Vitalija niekada jų nedažo – visi siūlai natūralių spalvų. „Žmonės ne visada tuo tiki, todėl man geriausia, kai norintieji ką nors įsigyti atvažiuoja į ūkį. Tuomet nieko nereikia aiškinti – pro langą matyti visos vaikščiojančios spalvos“, – juokiasi interneto svetainėje alpakuspalvos.lt ūkio naujienas skelbianti ūkininkė. Savo svečiams Bendziai siūlo paglostyti ir pavedžioti alpakas, o vaikams – pajodinėti dukros Smiltės žirgu Fortūna, padraugauti su mažuoju poniu Fanta. Tai posūkis į kaimo turizmą, kuriuo pieno ūkį turėjusi šeima iki šiol neužsiėmė. Prieš keletą metų tik svajojusi, kad alpakos kada nors taps papildomu pajamų šaltiniu ir gal net pakeis karves, dabar Vitalijos šeima tiki, kad iki šiol pasitenkinimą teikęs pomėgis auginti alpakas nesunkiai taps pagrindiniu ūkio verslu.

Daiva BARTKIENĖ Autorės nuotraukos