Ashburn +19,7 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 15 Bir 2024
Ashburn +19,7 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 15 Bir 2024

Vilkų populiacijos tyrimai – palengvins ar apsunkins ūkininkų gyvenimą?

2022/10/21


„ŪKININKO PATARĖJO“ AKCIJA „VILKININKYSTĖ AR AVININKYSTĖ?“

„Ūkininko patarėjo“ rugsėjo 3 d. aprašyta istorija, kai rugsėjo 1-osios naktį Žaidelių kaimo (Kupiškio r.) ūkininkui Elfaizui Ismailovui teko susigrumti su aršiu grobuonimi ir pavyko jį nudobti, pateko į mokslo žmonių rankas. Jau atlikti genetiniai ir laboratoriniai gyvūno kūno apžiūros tyrimai. Genetinių tyrimų išvadas trumpai aprašėme spalio 15 d. ŪP numeryje.

Elfaizas Ismailovas, genetiniai tyrimai, Renata Špinkytė-Bačkaitienė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) lektorė dr. Renata ŠPINKYTĖ-BAČKAITIENĖ.

Pastaruosius tyrimus atliko Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) lektorė dr. Renata ŠPINKYTĖ-BAČKAITIENĖ, tyrinėjanti vilkų populiaciją Lietuvoje. ŪP paprašė mokslininkės išsamiau papasakoti apie savo tyrimų sritį, pakomentuoti (suprantamai ir populiariai, kad suvoktų ir ne mokslo bendruomenės žmonės) Žaidelių kaimo incidento ir panašius atvejus.   

Supriešina interesai ir žinių stoka

– Vilkų tema priešina visuomenę, miestas nesupranta kaimo, kaimas – miesto. Vieni tikrai myli gamtą, kiti – tik formaliai. Valdžia ūkininkus kaltina aplaidumu, žemdirbiai valdžią – abejingumu. Jūsų požiūriu, ar tai jau tapo problema? Kodėl?

– Rasti kompromisinį sprendimą visada yra sunku ir skausminga, ypač kai tai susiję su nuostoliais. Viena vertus, patiriami nuostoliai ūkiui, kita vertus – nuostoliai gamtai. Kiekviena pusė siekia apginti savo interesą, todėl neretai stengiasi pasirodyti teisesnė nei yra iš tikrųjų.

– Gal mokslininkai gali tapti arbitrais – iš pilietiškumo ar patriotizmo, iš gilesnio gamtos supratimo ar kitokių savų profesinių intencijų?

– Išties tokioje situacijoje nesinori likti tik pasyviu stebėtoju. Todėl prisiimame papildomų darbų: pirmiausia stengiamės rinkti faktais pagrįstą informaciją visos šalies mastu ir ją įvairiapusiškai analizuoti, inicijuojame ir atliekame tyrimus, kurie nušviečia situaciją ne gandų lygyje, o yra moksliškai pagrįsti. Gavę rezultatus, informuojame visuomenę apie realią padėtį. Štai toks pavyzdys – tik genetinių tyrimų pagrindu buvo išsklaidytas gandas, kad Lietuvoje grynų vilkų beveik nelikę, o yra vien hibridai.

– Pasakokite apie vilkų populiacijos tyrimus, kaip tai atliekama, kokie jie? Kokia užduotis tam keliama? Koks laikotarpis imamas?

– 2018 m. Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo pradėti įvairiapusiai vilkų populiacijos tyrimai. Buvo sukurtas internetinis puslapis biomon.lt, kuriame ištisus metus registruojami stambiųjų plėšrūnų (taip pat – ir vilkų) stebėjimai, pateikiami žiemos apskaitų pagal pėdsakus sniege rezultatai ir vilkų sumedžiojimai. Didžiąja dalimi informaciją teikia medžiotojai, taip pat ūkininkai, be to, informaciją apie pastebėtus stambiuosius plėšrūnus sistemoje gali pateikti bet kuris asmuo. Tais pačiais 2018 m. pradėti rinkti ir sumedžiotų vilkų mėginiai genetiniams, amžiaus ir reproduktyvumo tyrimams. Visų šių tyrimų metu surinkti duomenys yra vilkų populiacijos šalyje valdymo pagrindas.

Tiriamas vilkų gyvenimas. Koks jis?

– Kokie yra tie surinkti duomenys, ką jie liudija apie Lietuvoje gyvenančią vilkų populiaciją?

– Renkami visų sumedžiotų ar rastų negyvų vilkų mėginiai. Genetiškai jau yra ištirta 900 vilkų iš visos Lietuvos teritorijos. Genetiniai tyrimai atskleidžia, kokie giminystės ryšiai konkretų vilką siejo su kitais sumedžiotais vilkais. Taip pat gaunama informacija, ar vilkas buvo vietinis, ar jis genetiškai skyrėsi nuo sumedžiojamų Lietuvoje, ar turėjo šuns genų, ar jo tėvai nebuvo giminingi. Genetiniai tyrimai parodo, kurie vilkai turi daugiau retų genų formų, nebūdingų Lietuvoje sumedžiojamiems vilkams. Jeigu vilkas turėjo gerokai daugiau retų genų formų nei kiti Lietuvoje sumedžioti vilkai, darome išvadą, kad tas vilkas arba jo tėvai savo kilme buvo iš tolimesnių regionų. Žinant vilkų sumedžiojimo vietas, galime žemėlapyje matyti, kur labiausiai koncentruojasi tokie imigrantai. Pagal tai sprendžiame, kad į Šiaurės rytų Lietuvą gana intensyviai atklysta vilkai iš Latvijos ir sklinda pietų kryptimi.

Genetiniai tyrimai atskleidžia, kad Lietuvos teritorijoje nėra rimtų gamtinių ar antropogeninių barjerų vilkų migracijoms, todėl artimais giminystės ryšiais susietus vilkus neretai aptinkame net ir priešingose Lietuvos pusėse. Tarkim, genetiniai tyrimai rodo, kad du vilkai yra broliai, bet vienas buvo sumedžiotas prie Telšių, o kitas – prie Širvintų, vadinasi, kuris nors iš jų nukeliavo šį atstumą, ieškodamas sau teritorijos. Taigi, vilkai, ieškodami sau poros ir laisvos teritorijos šeimai sukurti, gali nukeliauti įspūdingus atstumus. Kitose šalyse GPS antkakliais pažymėtų vilkų sekimo duomenys rodo, kad atskiri individai gali nukeliauti ir tūkstančius kilometrų. Tačiau susiradę porą ir teritoriją, jie tampa sėslūs ir likusį gyvenimą praleidžia 100–200 kv. km teritorijoje. Taigi, kalbos, kad pabaidyti vilkai per naktį nubėga 50–100 km, neturi rimto pagrindo.

– Sakėte, kad mokslo tyrimai turi įtakos populiacijos valdymui, reikia suprasti, medžioklių limitams. Kaip tai veikia?

– Šiuo laikotarpiu vilkų populiacijos valdymo atspirties taškas yra jauniklius vedančių šeimų skaičius. Skaičiuojama, kad iš vienos vados jauniklių savo pirmojo rudens sulaukia vidutiniškai 3,25 jauniklio. Taigi, tokį skaičių vilkų turėtų būti saugu išmedžioti iš kiekvienos šeimos, nedarant žalos rūšiai. Todėl visų atliekamų tyrimų siekiamybė yra nustatyti, kiek vilkų šeimų iš viso gyvena Lietuvos teritorijoje, kad būtų galima skirti sumedžiojimo limitą.

Skirtingi, bet gentainiai

– Sugrįžkime prie Kupiškio atvejo, jis buvo išskirtinis, nes sulaukė didelio visuomenės dėmesio, įvairių nuomonių ir interpretacijų. Iškilo naujų klausimų, įrodančių, kiek daug yra nesusikalbėjimo, nesuvokimo, neišmanymo. Tačiau ne iš piktos valios. Dabar daug kalbama apie plėšrūnų hibridus. Kaip tai vyksta gamtoje?

– Būtent genetiniai tyrimai gali atskleisti, ar tiriamas mėginys priklauso grynam vilkui, ar šuniui, ar šių dviejų rūšių mišrūnui. Jei gryną vilką ar šunį dažniausiai visi nesunkiai galime atskirti, tai hibridizacijos atveju patikimą atsakymą gali duoti tik genetiniai tyrimai. Genetiniai tyrimai reikalingi, nes hibridas gali paveldėti tiek labai šunišką, tiek labai vilkišką išvaizdą. Rugsėjo pradžios atvejis Kupiškio rajone užminė mįslę, ar ūkininką užpuolęs plėšrūnas nebus hibridas. Ir tik genetiniai tyrimai patikimai atskleidė, kad tai buvo šuo, be jokių hibridizacijos su vilku pėdsakų. Buvo nustatyta, kad genetinio tapatumo su šunimi įvertis 98 proc. Ne genetikui šis faktas gali kelti įtarimą, kur pasimetė 2 proc. Tačiau šuo ir vilkas yra dvi labai artimos rūšys, kai kurie net priskiria tai pačiai rūšiai. Artimumą patvirtina ir tai, kad šios dvi rūšys gali tarpusavyje kryžmintis natūraliomis sąlygomis ir vesti vislius palikuonis. Todėl paklaida iki 5 proc. yra leistina ir dėl tokios paklaidos individas vis tiek priskiriamas rūšiai, o ne hibridams.

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje.

  2022.10.21 Virginija JUŠKIENĖ ŪP korespondentė

Susijusios temos - skaitykite: Elfaizas Ismailovas, genetiniai tyrimai, Renata Špinkytė-Bačkaitienė

Dalintis