Vilma Petkevičienė: „Derinu darbą prie gyvenimo, o ne gyvenimą – prie darbo“

Vilnietė Vilma Petkevičienė, nusprendusi imtis savo verslo, sukūrė tokį, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Kas rytą, nešina rožiniu lagaminėliu su darbo priemonėmis, sėda už „Grožio taksi“ vairo ir keliauja ten, kur jos laukia pasigražinti norintys žmonės. Šis moteriškas užsiėmimas teikia daug džiaugsmo, o svarbiausia – laisvę ir galimybę suderinti darbą su motinyste. 

Svarbiausias pasirinkimas Vilniaus universiteto Tarptautinę verslo mokyklą baigusi V. Petkevičienė turi įvairios patirties. Kurį laiką sėkmingai darbavosi rinkodaros ir pardavimo srityse. Gerai apmokamas darbas prabangiame viešbutyje buvo įdomus, tačiau netrūko įtampos, teko dirbti viršvalandžius. Po kurio laiko pajuto, kad pavargo, nebepajėgia eiti atsakingų pareigų, rūpintis šeima. „Tada pradėjo suktis mintys, kad gyvenime reikia ką nors keisti. Pirmiausia savęs paklausiau, ar tikrai noriu toliau blaškytis tarp darbo ir namų. Nusprendžiau, kad vis dėlto man svarbiau vaikai, – prisimena ji. – Prieš trejus metus rimtai pradėjau galvoti apie nuosavą verslą, leidžiantį turėti lankstų darbo grafiką, planuotis laiką.“ Kol augino sūnų Titą ir dukrą Luką, Vilma buvo baigusi keletą su grožio paslaugomis susijusių kursų – manikiūro, pedikiūro ir depiliacijos, galvodama, kad amatas bus atsarginis variantas. Jis tapo laisvalaikio pomėgiu, padėjo prasiblaškyti, smagiai praleisti laiką. Iš pradžių darė procedūras draugėms, paskui – draugių draugėms, klienčių ratas po truputį plėtėsi.

Nusprendė: turi sektis Kartą parsisiuntė iš interneto smulkaus verslo idėjų sąrašą, jame buvo ir grožio paslaugos į namus. Daryti tai, ką jau moka, pasirodė gera mintis. Be to, nereikėjo didelių investicijų. Automobilį ir darbo priemones turėjo, reikėjo tik pasirūpinti reklama, sukurti skrajutes, interneto puslapį. Tai padaryti padėjo bičiulis, užsiimantis rinkodaros paslaugomis. Teko išsinuomoti kabinetą – tai būtina norint gauti leidimą šioms paslaugoms teikti. „Ryžtą nerti į nežinią lydėjo dvejonės, ar pasiseks. Nerimavau, kad prarasiu finansinį stabilumą. Tačiau nusprendžiau, kad man turi sektis, jei tik daug ir iš širdies dirbsiu. Kitaip negali būti! Iš pradžių bandžiau derinti darbą ir papildomą veiklą, tačiau greitai įsitikinau, kad blaškytis – ne išeitis“, – pasakoja verslininkė. Jei reikėtų rinktis dabar, ji nieko nekeistų, nes privalumų daugiau nei trūkumų. Pagrindinis – darbą gali taikyti prie gyvenimo, o ne atvirkščiai. Todėl daug paprasčiau planuoti atostogas, savaitgalius, trumpas išvykas su vaikais. Taip, dažniau tenka dirbti vakarais, nes daugelis moterų laiko pasigražinti randa tik po darbo, neretai ir savaitgaliais. Tačiau kasdien ji pati gali pasiimti dukrą iš darželio, pasitikti pareinantį iš mokyklos sūnų. „Pasikalbame, kaip praėjo jų diena, kartu vakarieniaujame, žaidžiame. Jeigu yra užsakymų, paskui išskubu kelioms valandoms pas klientus. Kaimynė padeda, pabūna su jais. Geri mano vaikai, problemų nekyla. Savaitgaliais, jeigu nebūname suplanavę jokių pramogų, kartais taip pat pasidarau darbo dieną“, – dalijasi kasdienybe.

Nelieka vietos monotonijai V. Petkevičienės artimieji iš pradžių nedrąsiai stebėjo jos norą keisti darbą, nelabai suprato, ko užuot sau ramiai sėdėjusi geroje vietoje nuotykių ieško. Vėliau sulaukė palaikymo, ypač mamos, su kuria yra labai artimos, brolio ir sesers. Tai svarbu, nes kitaip jaustumeisi lyg galva sieną daužydama, palygina. Močiutė visuomet atskubėdavo į pagalbą, kai vaikai buvo mažesni ir susirgusių negalėdavo palikti vienų. Kas pasikeitė per trejus metus? Atsirado daugiau stabilumo, lengviau planuoti, įgyta daug patirties, žinių, vardija verslininkė. Ji domisi grožio naujienomis, lanko seminarus, parodas. Verslą reikėtų plėsti, vasarą, kaip ir pernai, planuoja įdarbinti dar vieną manikiūro ir pedikiūro specialistę, šiuo metu jai talkina vizažistė ir depiliacijos meistrė. „Nenorėčiau užsidaryti grožio salone. Man patinka, kad galiu kasdien vis kitur važiuoti, nemėgstu monotonijos. Smagu moteriškai paplepėti, tai nevargina. Priešingai, kyla naujų idėjų, kaip ką tobulinti. Kol kas tikrai negalvoju samdyti darbuotojų, o pati tik vadovauti“, – pasakoja apie artimiausius planus.

Keliai veda ir į ligonines Mobiliomis grožio paslaugomis dažniausiai naudojasi dirbančios, užsiėmusios moterys, kurioms pritrūksta laiko lankytis salonuose. Vienos kviečiasi „Grožio taksi“ į biurus, kitos – į namus. Didelę klienčių grupę sudaro mažus vaikus auginančios mamos. Dažnai jos susirenka kurios nors vienos namuose ir kartu kviečiasi grožio specialistes. Kol vienos gražinasi, kitos prižiūri vaikus. Dalis klientų yra vyrai, kurie, pavyzdžiui, nori susitvarkyti nagus, tačiau baimindamiesi stereotipinio požiūrio, esą vyrams tai nedera, vengia tai daryti viešai. Neretai tenka vykti į viešbučius, kuriuose apsistoję verslininkai nori pasigražinti, dar vienas maršrutas – ligoninės. Vieniems ilgiau jose besigydantiems pacientams prireikia higieninio manikiūro, kiti nori pasigražinti, kad pasikeltų ūpą. Klienčių namuose darbo sąlygos ne visuomet idealios, ne visur yra tinkamas stalas, kartais tenka reikmenis ir ant dėžės susidėti, retai būna tinkamas apšvietimas, tačiau verslininkė visada vežasi specialias lempas, todėl problemų nekyla. Daug kas klausia, ar jai nebaisu vykti į svetimus namus, biurus, viešbučius, pas nepažįstamus žmones. Tačiau ji tikina nė karto neatsidūrusi pavojingoje situacijoje. Iki šiol nesusidūrė ir su nesąžiningumu, dar nepasitaikė, kad klientas nesusimokėtų už suteiktą paslaugą, susitarus nebūtų namuose.

Vasara be interneto Viena vaikus auginanti V. Petkevičienė sako, kad yra gana griežta, nelinkusi nuolaidžiauti ir per daug lepinti mama, tačiau lazdos neperlenkia. Vaikus stengiasi auklėti taip, kad užaugtų kuo savarankiškesni. Trečiokas Titas po pamokų pats autobusu nuvažiuoja į šachmatų ir gatvės šokių būrelius. Jis ir rudenį mokyklą pradėsianti lankyti Luka geba savimi pasirūpinti, kol mamos nėra namuose. Problemų kyla tik dėl per ilgo sėdėjimo prie kompiuterio ar televizoriaus. Baigiantis mokslo metams, Vilma nusprendė vasarai atjungti internetą ir televiziją. Tai – eksperimentas, nori pasižiūrėti, kas bus, kaip reaguos mažieji. „Mūsų šeimoje galioja taisyklė, kad kišenpinigius reikia užsidirbti. Jie gaunami tada, kai vaikai atlieka savo pareigas: pasikloja lovas, tvarkingai susideda drabužius, išsiplauna indus, išsivalo dantis. Taip ir prie tvarkos įpras, ir tam tikrų įpročių išsiugdys. Kišenpinigius jie gali taupyti, išleisti tam, kam nori. Užsimanę naujo žaislo ar kito daikto nebeprašo manęs“, – dalijasi patirtimi. Kai svajonių pirkinys didesnis nei santaupos, sudaromas veiksmų planas. Pavyzdžiui, Titas labai nori naujo paspirtuko. Jei per sutartą laiką jis atliks daugiau darbų, daugiau skaitys, mokysis ir sukaups tam tik­rą sumą kišenpinigių, trūkstamą dalį pridės mama. Ji tikisi, kad tai padės sūnui ir dukrai suprasti, jog ne viskas lengvai pasiekiama, reikia pastangų, jei ko nors išties nori.

Pramogauja kartu Savaitgaliais mėgsta aktyviai leisti laiką trise. Jeigu oras geras, traukia į Vingio parką, važiuoja į gamtą. Vaikai pasiima paspirtukus, riedlentes, kartais visi sėda ant dviračių. Mama neatsilieka nuo jų – išsinuomoja riedučius ir mielai kartu važinėjasi, žiemą nuo kalnelių švilpia rogutėmis, drauge dūksta ar taškosi balose. Jeigu susiruošia į kiną, filmą taip pat žiūri visi. „Tikrai nebūna taip, kad sėdžiu ant suoliuko ir prižiūriu vaikus, o jie vieni ką nors veikia. Man smagu su jais pramogauti, keliauti. Neseniai visi trys penkioms dienoms buvome išlėkę į Londoną, aplankėme ten gyvenančius giminaičius. Iš anksto susiplanavome, bilietus nusipirkome, aš susidėliojau darbus“, – pasakoja. Rudens ir žiemos savaitgaliais trijulės kasdienybę praskaidrina trumpi pabėgimai iš miesto ir namų, dažniausiai į kokį jaukų viešbutį, kuriame yra baseinas. Turi ir mėgstamą vietą netoli Trakų. „Atsakomybė vienai auginti vaikus didelė, tačiau būtent jie labiausiai įkvepia judėti į priekį, kai būna sunku, nepalūžti“, – svarsto V. Petkevičienė.

Svarbu neužmiršti ir savęs Vasara – sunkiausias metas. Atostogauti nėra kada, nes pats darbymetis, vyksta daug renginių, švenčių, todėl grožio specia­listų paslaugų paklausa ypač didelė. Laimei, vaikus kelioms savaitėms prie jūros per savo atostogas išsiveža močiutė, paskui jie kurį laiką pabūna pas ją Panevėžyje. Šiemet pirmą kartą planuoja išbandyti kokią nors stovyklą. Vienas laukiamiausių vasaros įvykių – tradicinis giminės susitikimas, kasmet rengiamas kaime esančioje sodyboje. Vilmos mama kilusi iš trylikos vaikų šeimos, todėl vien pusbrolių ir pusseserių yra 27, o kur dar jų antrosios pusės, būrys atžalų. Susirenka 60 ir daugiau žmonių. Visi palaiko šiltus ryšius. Šis susibūrimas – ne pareiga, o džiaugsmas. Vilma stengiasi rasti laiko ir sau. Jau tapo tradicija kasmet su drauge trumpam išvažiuoti į užsienį, kaskart į dar neaplankytą šalį. Šiemet suplanuota kelionė į Siciliją. Kelios dienos, praleistos be mamiškų rūpesčių, leidžia atsipalaiduoti, atsigauti. Kartais pasilepina masažais, atpalaiduojančiais nugarą, pavargstančią nuo darbo pasilenkus, lanko mankštą. Pajutusi, kad reikia atsikvėpti, tiesiog pasiima laisvą dieną ir praleidžia ją vaikščiodama po miestą. Kartais vienumoje lengviau susidėlioti mintis. Svarbiausios – apie vaikus. „Už juos gyvenimo nenugyvensiu, bet stengiuosi įskiepyti tam tikras vertybes, auklėju taip, kad būtų neišlepę, savarankiški, suprastų, jog ką nors pasiekti įmanoma tik labai stengiantis. Noriu, kad užaugtų geri žmonės, būtų laimingi, atrastų save“, – dalijasi didžiausia gyvenimo svajone.

Giedrė Budvytienė

Liudo Masio nuotrauka