Viltis miršta paskutinė

Šilutė, kuri yra vadinama potvynių kraštu, šiemet pirmoji šalyje dėl sausros paskelbė ekstremalią situaciją. Čia nuo balandžio 26 d. neiškrito nė vienas lietaus lašas. Šiame rajone besidarbuojantys ūkininkai jaučiasi tarsi Australijoje, nes ir užliejamose teritorijose, aukštesnėse vietose esantys polderiai nuo sausros išdegę. Gyvulininkystės ūkiuose juntamas pašarų trūkumas. Iš 1 ha retos, išdegusios žolės ūkininkai paruošė po 1–2 šienainio rulonus. Šį procesą jie vadina ne šienavimu, o laukų valymu.

Nušienauta žolė dėl lietaus trūkumo neatauga, nušienauti plotai ruduoja, todėl ūkininkai neturės iš ko paruošti kokybiškų pašarų. O be jų nebus ir geros kokybės pieno. Galimai po ganiavos prasidės ir pieno ūkių „valymas“: geresnės bandos bus paliekamos, o prastesnės – likviduojamos. Gyvulių augintojai – nusiminę.

Ne ką geresnėmis nuotaikomis gyvena ir Šilutės r. daržininkai. Sausra pakenkė daržovėms, jos išdžiuvo, išdegė. Daržininkai nieko gero nesitiki, tik mąsto, kaip reikės toliau gyventi. Ūkininkai kasdien žvalgosi į dangų, tikisi pamatyti lietaus debesis, klauso, ką jiems išpranašaus orų „pranašai“. O jie artimiausiomis savaitėmis lietaus neprognozuoja. Augalininkystės ūkiuose, kurie verčiasi grūdais, – taip pat gausu problemų. Metai nusimato itin sudėtingi, nes pasėliai skursta, žieminės kultūros atrodo liūdnai. Kviečių varpos subrandino perpus mažiau grūdų nei ankstesniais metais. Tie žiemkienčių pasėliai, kurie vizualiai atrodo žali, iš tikrųjų yra tragiški, nuo sausros jų šaknys suvytusios. Rugiai – reti, jų varpos – pustuštės. Sakoma, jei per augalų žydėjimą nebūna lietaus, nieko gero tikėtis neverta.

Apie vasarojų galima parašyti atskirą istoriją. Dauguma ūkininkų, pildydami deklaracijas ir iš specialistų sužinoję, kad turi atitikti reikalavimus, išarė prastai atrodančius žiemkenčius ir pasėjo reikiamas kultūras. Dėl šalto pavasario ir sausros naujai pasėti augalai visai nesudygo. Toks pats likimas ištiko ir dviejų kultūrų pasėlius. Jų mišiniai, įgyvendinant priemonę „Žaliasis pūdymas per vasarą“, buvo pasėti vėliau. Ši kebli situacija susiklostė visoje Lietuvoje. Todėl ūkininkai sukasi it voverės užburtame rate ir nežino, kas juos supras, kas susimels jiems padėti. Juk žemdirbiai norėjo padaryti kaip geriau, o gavosi kaip visada...

Kas apsaugos nuo įsipareigojimų ir nuo deklaracijų kitus žemdirbius, kurių rajonuose nepaskelbta ekstremali situacija? Kas jiems nutiks, jei jie neįvykdys įsipareigojimų? Kas bus, jei Nacionalinė mokėjimų agentūra, uoliai tikrindama, viename kvadratiniame metre neras jokių augalų? Kas tuomet apgins ūkininkus? Visų akys krypsta į nenugalimą jėgą (force majeure). Ar ji bus taikoma? Žemdirbiai neturi kitos išeities. Ar ji bus rasta? Žemdirbių galvose kirba įvairių minčių, bet labiausiai juos vargina nežinia. Kuo visa tai baigsis? Ūkininkai nenori aimanuoti ir verkšlenti, tik nori visa tai pagarsinti, nes situacija iš tikrųjų yra labai kebli ir nemaloni. Kas ją galėtų išspręsti? Ogi – operatyvūs valdžios sprendimai, kurių kol kas nematyti. Grūdų augintojai sako, kad „operatyviausias“ valdžios darbas – viso vaizdo stebėjimas ir lūkuriavimas. Juk kai lietus atslinks, viskas išsispręs savaime...

Neturi kuo pasidžiaugti sodininkai ir uogininkai. Jiems šie metai – taip pat labai sudėtingi. Daugiau nei savaitę užsitęsusios pavasarinės šalnos pasiglemžė beveik visą obuolių derlių. Tik Anykščių r. esantys sodai subrandins šiokį tokį derlių. Šalnos pakenkė šilauogynams, sausra – braškynams. Nelaistomi braškynai jau išdžiuvo.

Gamta koją pakišo ir bičių darbui. Pavasarį, per sodų žydėjimą, dienos buvo šaltos, nektaras nesiskyrė, bitės neturėjo iš kur paimti medaus. Todėl šiųmečio pavasarinio medaus vienuose Lietuvos regionuose bitininkai prisuko trečdaliu, kiti – perpus mažiau. Pirmuoju medaus derliumi džiaugiasi tik vidurio Lietuvos bitynų šeimininkai. Jie medaus prikopinėjo gausiausiai. Karštiems orams nesitraukiant, bitininkai nerimauja, kad gali neturėti vasarinio medaus, arba jo gali būti labai mažai. Juk augalai – išdžiūvę. Jei orai pasikeistų ir žemę pagirdytų lietus, augalai išskirtų daugiau nektaro, tuomet bitės suneštų daugiau medaus. Bitininkų įsitikinimu vasaros medunešis turėtų baigtis rugpjūčio 15-ąją, per Žolines.

Vis dėlto žemdirbys niekada nepraranda vilties – jei neprisišauks Dievo pagalbos, tai bent Lietuvos valdžios ausys jų maldą, tikėtina, išgirs. Be to, ir Briuselis dar turėtų šiokias tokias ausis turėti...

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.