Tyrėja E. Bazaraitė: „Vietos dvasios išsaugojimui kietosios architektūros nepakanka“

Kodėl kapinės? Kaip jos atsirado Jūsų tyrimų lauke?

Kapinės mano akiratyje buvo dar iki magistrantūros – šios atminties vietos buvo neatskiriama šeimos laisvalaikio ir giminės susibūrimo vieta. Tai buvo mūsų bendrumo teritorija. Mirties tema sudomino renkantis magistro darbo temą. Tokių temų baigiamuosiuose darbuose pasitaikydavo, bet buvo retos, todėl kėlė smalsumą. Masino ir temos kultūrinis gylis. Projektavau laidojimo namus kartu su krematoriumu ir numačiau šalia kapines. Sėkmingai pabaigus magistrantūrą, ir net sulaukus Architektų sąjungos apdovanojimo už geriausią architektūros magistro darbą (vadovas prof. Audrius Ambrasas), visgi jaučiau, kad tema neišsemta ir noriu dar pasigilinti, kodėl kapinės yra tokios, kokias turime šiandien.

Atsiradus praktikos galimybei išvykau į Portugaliją. Ten laidojimo kultūra, nepaisant to, kad tai yra katalikiškas kraštas, buvo visiškai kitokia nei Lietuvoje. Kapinės atrodė kaip miniatiūriniai miesteliai, kur mirusieji laidoti nedidelėse koplytėlėse. Viskas buvo dar neaiškiau. Todėl pateikiau Mokslo ir technologijų fondui paraišką stipendijai doktorantūros studijoms Lisabonos universitete ir pasinėriau į ketverius metus vykusius tyrimus (vadovės architektės Teresa Heitor ir Maria Manuel Oliveira). Ypač Maria Manuel, pati projektavusi ir tyrinėjusi kapines, man suteikė daug netikėtų žvilgsnių į daugiasluoksnę laidojimo kultūros istoriją.

Jūsų šeimoje yra istorija apie taip ir nerastą kapą. Ar tai turėjo įtakos, paskatos jūsų tyrimams?

Manau, kad nerastų ir neretai dar ir neieškotų kapų yra kiekvienoje giminėje. Pirmiausia dėl to, kad individualus kapas, kuris būtų prieinamas bet kuriam, net vargingiausiam visuomenės sluoksniui, yra nesena, tik XIX a. siekianti praktika. Be to, ankstesnėms kartoms taip pat ne visuomet buvo įperkamas akmeninis antkapis, kuris garantuotų atminties išsaugojimą netgi ir tuomet, kai nė vienas gyvas žmogus mirusiojo nebeatmena. Daugumai statyti mediniai kryžiai, kurie retai atlaikydavo ir šimtą metų, todėl atmintis „išeidavo iš galiojimo“ kartu su gyvąja atmintimi.

Taip, mano šeimoje yra tikrai daugiau nei vienas nežinomas kapas, tačiau retkarčiais, lankantis vietose, kur giminaičių gyventa, netikėtai pavyksta atrasti ir labai seniai palaidotus. Šie palaidojimo vietų detektyvai vyko mano giminėje visuomet, ypač atkūrus Nepriklausomybę – visi vyresnieji norėjo atgaivinti prarastus ar užmirštus ryšius su vietomis, išgyventi atimtą bendrumą su praeities kartomis.

Manau, kad tokie pokalbiai ir vizitai tikrai padarė didžiulę įtaką mano susidomėjimui šia tema, bet nereikėtų pamiršti ir polinkio į melancholiją bei liūdesį, nostalgišką žvilgsnį į laiką, kai neteko gyventi, poreikį „kalbėtis“ su praeities dvasiomis įvairiose vietose. Pandemijos metu kapinės buvo būtent ta vieta, kur eidavau pasivaikščioti – žmonės plūdo į parkus, o kapinėse aš beveik nieko nesutikdavau, tačiau galėjau mėgautis ir takais, ir kalvomis, ir medžių šniokštimu.

Atliekant kapinių tyrimus, koks kol kas didžiausias atradimas Jums?

Galbūt labiau suvokimas nei atradimas buvo laiko ir istorijos santykis – pajautimas, kad dabartinės laidojimo tradicijos ir kapinių kraštovaizdžiai yra gana nesenos praktikos, nors esame linkę į jas žvelgti kaip į gilią senovę. Tačiau laidojimo architektūros ir kraštovaizdžių istorija siekia ankstyviausius laikus, ir ji nuolat, nors ir labai lėtai, keitėsi. Kaip rašė amerikiečių istorikas Lewis Mumford, būtent mirusiesiems pirmiausia imti statyti tvirčiausi būstai, o gyvieji pasitenkino trumpalaike architektūra. Jis rašė, kad „mirusiųjų miestas yra gyvųjų miesto pirmtakas“.

Tačiau seniausios kapinės, kurias šiandien lankome Lietuvos miestų ir kaimų kraštovaizdžiuose, labai retai kada yra senesnės nei XIX a. O tai tėra tik kiek daugiau nei 200 metų! Žinoma, daug dalykų įvyko per tą laiką, tačiau žvelgiant į visą Homo sapiens istoriją, šis laikas yra visiškas niekis. Todėl kalbant apie XIX a. paveldo saugojimą neretai suima jausmas, kad siekiama saugoti dabartį. Nenorėčiau sukurti įspūdžio, kad kažko saugoti nereikėtų. Tiesiog būtent šiame tyrimo procese itin pasikeitė laiko suvokimas.

Gal knyga paneigiate ir kai kuriuos mitus ar pastebite, kad diskusijose norisi pasakyti: „Ne, iš tikrųjų ne taip yra“?

Tyrinėjant Vilniaus katalikų kapines (Rasų, Bernardinų, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (Saulės)) skirtingi tyrėjai turi savo vertinimą ar šioms kapinėms vystyti būta projekto, ar ne. Klausimas pirmiausia kyla dėl to, kad nėra rasti kapinių projektai, o tik atskirų mauzoliejų ir kapinėse stovinčių koplyčių. Kapinės savo erdvine kraštovaizdžio raiška primena vaizdinguosius parkus, kai kuriuos kapinėse stovinčius pastatus ar paminklus projektavo žinomi architektai, todėl manoma, kad projektai galėjo būti.

Tačiau mano empiriniais ir laikmečio kultūros tyrimais paremtos išvados verčia manyti, kad visos trejos kapinės vystytos organiškai, prisitaikant prie reljefo ir esamos augalijos, ją prižiūrint ir taip transformuojant erdvę. Kapinėse trūksta ir atidesnio žvilgsnio įrengiant kapinių tvoras – jų projektai taip pat nerasti, o architektūrinė raiška yra utilitari. Gerokai daugiau dėmesio skiriama vartams, tačiau, Rasų ir Saulės kapinių atveju, vartai sukurti ir įrengti tik XX a. pirmoje pusėje.

Man ypač įdomus šis „organiškas“ kapinių vystymas – visgi vykdytas jis pagal laikmečio dvasią, remiantis tuo, kas to meto vilniečiams buvo priimtina. Kapinių kraštovaizdis nuolat keitėsi, o ikonografinių duomenų iš ankstyviausio kapinių veikimo laikotarpio yra be galo mažai. Todėl turime žvelgti į kraštovaizdį labai jautriai ir, nepaisant kai kurių sprendinių istorinio utilitarumo, naudoti kaip galima profesionalesnius kraštovaizdžio architektūros įrankius.

Saulės, Rasų, Bernardinų kapinės – lygiavertiškai unikalios ar žvelgiant, ypač už Lietuvos ribų, kažkurioms reikalingas ženkliai didesnis dėmesys?

Šios kapinės turi panašumų, tačiau taip pat ir erdvinių skirtumų – vienur jas galime lyginti su miestais, o kitur – su sodais, parkais ir miškais. Vienose Vilniaus kapinėse gamtinis kapinių charakteris ryškesnis nei kitose. Prie to prisideda ir skirtingai vykdoma šių kapinių priežiūra. Pavyzdžiui, Rasų kapinės yra drastiškai išgenėtos, atitinkamai ir vietos pajauta labai pasikeitė.

Kadangi tyrinėjau Lietuvos kapines pirmiausia lygindama jas su Portugalijos, kaip katalikiškos Europos pakraščių, pavyzdžiais, labiausiai stebina esminis kapinių skirtumas – XIX a. kapinės Lietuvoje gerokai gamtiškesnės. Lietuvoje dominuoja antkapiai, o ne pastatai, takų planas nereguliarus, kapinės aptvertos neaukšta, lengvai perlipama tvora. Mūsų kapinėse labai stiprus miško ar miško parko įvaizdis. Būtent tai rodo ir parkų kūrimo idėjų aidą, ir progresyvų tam laikmečiui sprendimą, kuris, deja, išsivystė dėl sudėtingos politinės ir ekonominės situacijos. Be to katalikų kapines Vilniuje prižiūrėjo bažnytinės institucijos, o kapinių įrengimui ir vystymui, kaip jau minėjau, nerengti projektai.

Nepaisant šių skirtumų, laidojimo praktikoje matome tuos pačius, kaip ir Vakarų Europoje, pasikeitimus. Dėl to užsienio kapinių tyrėjams jos yra labai įdomios. Susidomėjimo sulaukiu ir „Cemetery research group“ platformoje, kurią koordinuoja Jorko (York) universiteto (Jungtinė Karalystė) kapinių tyrėjai.

Ar knygoje architektai gali atrasti praktinių nuorodų? Gal atskleidžiami bruožai, kurie kol kas praktikoje nėra pakankamai įvertinti?

Paradoksalu, tačiau labai dažnai kapinės ir šiandien formuojamos tik utilitariai. Tam turi įtakos ir kapines kuriantys architektai, ir kraštovaizdžio architektai, tačiau ir valstybės valdymo struktūros, apibrėžiančios, kaip kapines reikia prižiūrėti ar įrengti. Valstybė esame mes patys, bendras visuomenės mentalitetas atsispindi įstatymuose ir kapinių priežiūros taisyklėse.

Kapinių meninė vertė dažniausiai vertinama dėl čia stovinčių koplyčių, mauzoliejų ir antkapių, o ne dėl kraštovaizdžio. Nors, pavyzdžiui, Rasų kapinės yra saugomos kaip kraštovaizdis, tai nesutrukdė senojoje kapinių dalyje nukirsti medžius, siekiant išsaugoti kietosios architektūros paveldą. Kapinėse saugomas kraštovaizdis turėtų būti suvokiamas kompleksiškiau, įvertinant organinius kraštovaizdžio kaitos procesus ir surandant būdus kapines prižiūrėti taip, kad būtų išsaugota vietos dvasia, kuri taip ryškiai akcentuojama Kvebeko deklaracijoje apie vietos dvasios išsaugojimą (2008 m. patvirtino ICOMOS ir UNESCO). Vietos dvasiai neužtenka išsaugoti tik kietuosius elementus – dedamųjų yra gerokai daugiau.

Knyga siekiau pristatyti kapinių kultūrinį daugiasluoksniškumą. Tikiuosi, kad tai taps įkvėpimu veikti praktiškai, pajaučiant istoriškai susiformavusią kapinių dvasią ir profesionaliai papildant tuo, ką sudėtinga istorija sunaikino arba neleido sukurti.

Kas šiandien domina Jus, į kokius klausimus dar norite rasti atsakymus?

Šiuo metu vykdomuose podoktorantūros tyrimuose žvelgiu į kapines šalia nedidelių Lietuvos miestelių, mėgindama suprasti vykstančią jų plėtrą, kai tuo tarpu Lietuva išgyvena vieną didžiausių gyventojų skaičiaus mažėjimą pasaulyje. Gilindamasi į tvaraus laidojimo alternatyvas, tyrinėju akmens kelią į Lietuvą ir vykstančią transformaciją kapinėse, kur atsisakoma tiek smulkios, tiek stambios augalijos, pasirenkant kapus užkloti aklinomis akmens plokštėmis ir taip pasmerkiant kapines vasaromis virsti įkaitusiais granito sodais, o žiemą – pilkomis akmens plynėmis.

Šalia erdvinės raiškos priemonių tyrimo, keliu klausimą: ar tokia kapinių plėtra, kuria deklaruojama atmintis, iš tiesų nereiškia užmaršties, kai gyvosios atminties atsakomybė perduodama akmeniui?

Dirbant akademinėj bendruomenėj, praktikoje kokias temas dar matote, kurios tiesiog reikalauja gilesnių tyrimų?

Norėtųsi, kad daugėtų šiuolaikybės tyrimų – kad istorija nebūtų vienintelis ir nenuginčijamas argumentas priimant sprendimus, kaip kurti miestus, miestelius ir tarp jų plytinčius kraštovaizdžius.

Interviu parengė Agnė Vėtė / VILNIUS TECH

Viršeliyje Vilniaus Bernardinų kapinės. ŪP redakcijos nuotr.