Ashburn +22,2 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 21 Lie 2024
Ashburn +22,2 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 21 Lie 2024

Seniūnas su antpečiais: „Veikloje randu pilnatvę“

2024/03/16


Pasvalys („Darbas“). Kažin ar Lietuvoje rastume daug seniūnų, kuriuos darbe gali pagauti vilkint kareivišką uniformą. Vienas tokių (o gal ir vienintelis) – Joniškėlio miesto seniūnas Donatas Dilys. 23 metus atidavęs Lietuvos kariuomenei, vyras prieš šešerius metus laimėjo Joniškėlio miesto seniūno konkursą. Ir nors pasirinko civilį gyvenimą, su kario uniforma neatsisveikino. Atsargos kapitono laipsnį turintis joniškėlietis yra KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės Pasvalio 503 pėstininkų kuopos vado pavaduotojas.

Į seniūno kabinetą užsukę vietiniai jau seniai nebesistebi čia sukrauta kariška manta, kuri ypač aktyvų gyvenimą gyvenančiam Donatui yra ne bravūriškos pagyros objektas, o kone kasdien naudojami daiktai.

Sudėtingi senelių likimai

45 metų Donatas Dilys kartu su vyresne seserimi Inga (ji dirba matematikos ir informatikos mokytoja Petro Vileišio gimnazijoje) gimė ir augo Pasvalyje. Donato tėvai – lietuvis ir gudė. – Iš čia, ko gero, kyla ir mano charakterio savybės – slaviškas atlapaširdiškumas ir lietuviškas racionalumas, – šypsosi joniškėlietis.

Mamos seneliai – paprasti valstiečiai, o štai senelių iš tėvo pusės istorija verta knygos.

– Tėtis gimė ir augo Molynės kaime netoli Pumpėnų. Jo tėvas, mano senelis Antanas Dilys, anuomet buvo stambus ūkininkas, valdęs 40 hektarų ūkį. Senelis buvo vyriausias šeimoje, tad jam atiteko žemė ir priedermė nukaršinti tėvus. Brolis Petras pasuko į politiką. Ilgą laiką dirbo Pabiržės valsčiaus viršaičiu, vėliau tapo ketvirtojo Seimo nariu nuo Tautininkų partijos.

Seniūnas rodo oficialioje Seimo interneto svetainėje puslapį, skirtą jo senelio broliui. Politiko likimas tragiškas. Per pirmąją sovietų okupaciją Dilių šeimai pavyko išvengti represijų. Antrosios okupacijos metu buvusio politiko žemė buvo nacionalizuota, o šeima išvaryta iš namų. 1949 m. gruodžio 24 d. Kūčių vakarą Petras Dilys buvo areštuotas ir įkalintas Panevėžio kalėjime. Karinio tribunolo nuteistas mirties bausme. Po kasacinio skundo bausmė pakeista į 25 metus lagerio. Kalėjo Mordovijoje. Suluošintas, 1954 m. nustojo kalbėti, patalpintas į mirtininkų palatą. 1957 m. sausio 4 d. grįžo į Lietuvą, gyveno pas vaikus. Mirė 1967 m. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Trečias brolis dirbo Biržų valsčiaus urėdu.

– Jo likimas pasimetė karo verpetuose. Buvau radęs duomenų, kad per pirmą sovietų okupaciją Pumpėnų milicija gavo pranešimą, jog viename name slapstosi buvęs urėdas. Kratos metu tas žmogus pistoletu nušovė vieną milicininką ir pabėgo. Yra tam tikrų sąsajų, jog tai galėjo būti senelio brolis, tačiau patvirtintų faktų nėra – viskas pranyksta karo rūke. Panašus ir mano močiutės Kazimieros Karoblytės Dilienės, kilusios iš Rinkūnų kaimo, brolio Antano likimas. Prieš karą dirbęs policijos viršininku, užėjus sovietams, jis nežinia kur dingo.

Apie kariuomenę svajojo nuo mažumės

75 metų mama iki šiol saugo dar darželyje sūnaus Donato pieštą piešinį, kuriame – kareivis, o kitoje pusėje užrašyta „Noriu būti karininku, nes patinka uniforma“.

– Tai buvo didžiausia ir bene vienintelė svajonė. Turėjau didžiulę kareivėlių kolekciją ir galėdavau valandų valandas stumdyti juos gulėdamas ant kilimo.

1996 metais Donatas Dilys įstoja į Karo akademiją.

– Ar svajonės skyrėsi nuo realybės? Natūralu, jog reikėjo pastangų prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo. Vieną dieną esi laisvas, gali daryti, ką nori, kitą – patenki į aplinką, kur visas tavo laikas suplanuotas minutės tikslumu – kada keltis, kada mokytis, kada ilsėtis. Būsi blogas mokinys – nevažiuosi namo. Prastai atliksi užduotį – neisi laisvu laiku į miestą. Pamenu, pirmais metais sėdžiu auditorijoje, o ant mano suolo išraižyta leitenanto žvaigždė, šalia kurios parašyta „liko 9 dienos“. O man tada buvo likę ketveri metai… Šią istoriją prisiminiau pernai, sėdėdamas toje pačioje auditorijoje prieš egzaminą (Donatas Dilys praeitais metais Lietuvos Karo akademijoje apsigynė magistro laipsnį – aut. pastaba). Reikėjo jėgų priprasti prie tokio gyvenimo būdo, bet dabar dėl to labai džiaugiuosi.

Prancūzai siūlė likti

Baigęs Lietuvos Karo akademiją, Donatas pradėjo tarnybą tuomečiame kunigaikščio Vaidoto pėstininkų batalione, dislokuotame Šiauliuose.

– Tai buvo tie metai, kai prasidėjo Lietuvos stojimo į NATO ir Europos Sąjungą procesas. Buvo gautas pasiūlymas įgyti išsilavinimą, kuris būtų pripažintas NATO valstybėse. Dalyvavau atrankoje ir patekau į Prancūzijos karo mokyklą. Šioje vietoje norėčiau padėkoti buvusiai prancūzų kalbos mokytojai Navalinskienei. Žinau, jog daugelio atmintyje ji išlikusi kaip itin griežta pedagogė, bet jos suteiktos žinios man leido be jokių įvadinių prancūzų kalbos kursų iš karto pradėti studijas.

Seniūnas pasakojo, jog mokslai sekėsi ypač gerai.

– Mūsų kurse buvo 70 prancūzų ir 11 užsieniečių, iš kurių didžioji dalis – prancūzakalbiai afrikiečiai iš buvusių Prancūzijos kolonijų. Pas juos – 20 balų sistema. Mano vidurkis buvo 18. Dažnai dėstytojai prikaišiodavo prancūzams, kad kažkoks užsienietis mokosi geriau nei jie, dėl to vietiniai manęs nemėgo.

Iš postsovietinio pasaulio atvykusį lietuvį stebino prancūzų karo mokyklos galimybės.

– Jų visiškai kitoks suvokimas apie pačias studijas. Jei pas mus mokaisi tik tam tikromis, būtent tam skirtomis valandomis, tai Prancūzijoje pats renkiesi, kada patogiau tai daryti. Pamačius papildomų veiklų sąrašą, akys plačiai išsipūtė – buvo galima rinktis šokinėjimą parašiutu, žirgų sportą, fechtavimą ir kitus panašius užsiėmimus. Mokyklos teritorijoje esantis sporto kompleksas su baseinu buvo prieinamas kiaurą parą. Galėjai ateiti nors ir vidurnaktį, užsidegti šviesas ir plaukioti. Treneriai, kurie su mumis dirbo – ne šiaip kariškiai, o profesionalai, atstovavę Prancūzijai įvairiose tarptautinėse rungtynėse. Jau nekalbu apie aprūpinimą. Lietuvoje šoviniai buvo griežtai limituoti – arba pataikai, arba ne. Ten, jei reikės, bus ir tūkstantis šovinių, bet šaudysi tol, kol pataikysi. Ir, be abejo, didžiausia vertybė – dėstytojai. Išvažinėję visą pasaulį, dalyvavę karščiausiuose taškuose, mokslus baigę geriausiuose universitetuose. Ten buvo ruošiami ne tik įsakymų vykdytojai, bet ir intelektualai.

Kaip ypač gerai besimokiusiam studentui mokyklos vadovybė siūlė likti Prancūzijoje ir ten daryti karinę karjerą. Donatas atsisakė.

Dveji su pertraukomis Prancūzijoje praleisti metai padėjo susirasti naujų draugų, su kuriais net ir dabar, prabėgus daugiau nei dvidešimčiai metų, jis palaiko ryšį.

– Vis susirašom su keliais prancūzais. Turiu bičiulį pulkininką iš Malio, kuris vadovauja visai Afrikai taikdarius ruošiančiai mokyklai. Kitas draugas iš Burkina Faso paliko kariuomenę ir dabar dirba vienos aukštosios mokyklos rektoriumi. Ypač stiprūs ryšiai su vienu pulkininku iš Ukrainos. Anuomet buvome tarsi broliai. Dabar taip pat beveik kas savaitę susirašom. Tik laiko bendrauti jis turi nedaug – kariauja.

Šeši šoviniai

Daugiau nei 20 metų Lietuvos kariuomenei atidavęs seniūnas iš vidaus matė, kaip ji kito.

– Esminis pokytis – požiūris į kareivį. Pirmais Nepriklausomybės metais buvo gaji sovietinė nuostata, jog karys – beteisė pigi darbo jėga. Prisnigo sniego – kam samdyti techniką, pastatysim šimtą kareivių ir nukas. Kas nuo ryto iki vakaro, kas per naktį, bet nukas. Anksčiau kario išleidimas į namus – buvo paskatinimas, dabar – kasdienybė. Neatpažįstamai pasikeitė maitinimas, buitis, aplinka. Karštas vanduo ir pirtis kartą per savaitę – kažkada buvo norma. Dabar būtų nonsensas. Ir, žinoma, pats aprūpinimas. Pamenu laikus, kai koviniam šaudymui buvo skiriami šeši šoviniai – trys bandomiesiems šūviams, trys – įskaitiniams. Ir čia tam asmeniui, kuris ginklą laiko pirmą kartą gyvenime. Anuomet karys džiaugdavosi, kad per visą tarnybos laiką galėjo iššauti 30 šovinių. Dabar to nebėra.

100 kg bomba

Kažkuriuo momentu Donatui buvo pasiūlyta persikvalifikuoti iš pėstininkų į išminuotojus.

– Tapau išminuotojų būrio vadu. Mūsų užduotis – budėti, reaguoti ir neutralizuoti viską, kas susiję su karų palikimu. Tačiau teko prisiliesti ir prie teroristinių dalykų. Tai buvo laikai, kai klestėjo nusikalstamumas. Kartą Šiauliuose netoli savivaldybės buvo rastas už reklaminio stendo užkištas sprogmuo su laikrodiniu mechanizmu, kuris kažkodėl nesuveikė. Tąkart „Aro“ specialistai negalėjo operatyviai atvykti, todėl teko išminuoti mums. Kitas įsimintinas atvejis, kai Šiaulių centre, namo rūsyje, rado betonu užlietą 100 kg aviacinę bombą. Teko rankomis ją iš to betono traukti, nešti lauk ir už miesto susprogdinti. Su išminavimu buvo susijusios ir mano studijos Prancūzijoje. Pamatęs jų naudojamas technologijas, turimą techniką ir apsaugą, patyriau šoką. Suvokiau, jog mes, plikomis rankomis nešiojantys sprogmenis, esame tikri savižudžiai (juokiasi).

Logistikos viražai

Donatas tarnavo Šiauliuose, po to – Rukloje, Vilniuje Logistikos valdybos štabe. Iš čia savo noru persikėlė į Zoknių aviacijos bazę, kur nuo 2005 iki 2018 metų rūpinosi logistika.

– Tik iš šalies atrodo, kad logistai rūpinasi koše ir kojinėmis kareiviams. Iš tiesų tai sunkus ir kruopštus darbas, turintis daug savų niuansų. Šiaulių aviacijos bazė buvo viena pirmųjų, kuri susidūrė su NATO pajėgomis ir jų keliamais labai aukštais reikalavimais viskam. Ne vienerius metus rūpinausi NATO oro policijos aprūpinimu ir labai gerai pažįstu šią virtuvę. Teko iš arti susipažinti su jų technologijomis ir sužinoti daug naujų dalykų. Pavyzdžiui, kad ir naikintuvų kuras. Čia ne benziną įpilti į automobilį. Į aviacinį kurą maišomi įvairūs priedai, reikia žinoti jų proporcijas, kiekius, kaip maišyti ir t. t. Be to, kiekvienos šalies misijos turi savo bendravimo specifiką. Bene sudėtingiausia būdavo susikalbėti su turkais. Jei prieš jų karininką stovi bent laipsniu žemesnis karys, jis su juo nebendrauja, o duoda įsakymus. Karininkui kalbėti su puskarininkiu – ne lygis. Pavyzdžiui, atskrenda turkai ir reikalauja kuro specialisto. Šiauliuose toks turėjo puskarininkio laipsnį. Turkai atsisako su juo bendrauti, nes jų suvokimu, mes juos norime pažeminti. Su kitų šalių atstovais tokių problemų nebūdavo.

Afrikos piratai ir skurdas

Lietuvai prisidėjus prie Europos Sąjungos misijų Afrikos žemyne, staiga prireikė prancūziškai kalbėti mokančių karių.

– Teko dalyvauti trijose Europos Sąjungos misijose kovai su piratais prie Somalio krantų. Kokie ir kas tie piratai – vienareikšmio atsakymo nėra. Mes susikūrę šlubo, viena parišta akimi, su papūga ant peties pirato vaizdinį, tačiau ten nieko panašaus nėra. Somalio piratai atsirado ne iš gero gyvenimo. Subyrėjus Somalio valstybei, nebeliko kam ginti jų teritorinių vandenų ir juose pradėjo žvejoti laivai iš viso pasaulio. Negana to, atsirado ir tokių „gudruolių“, kurie šalia Somalio krantų ėmė skandinti neaiškios kilmės atliekas, kurios, išplautos į krantus, sukėlė krūvą sveikatos problemų.

Žvejai, matydami, kad tragiškai sumažėjo jų laimikis, ėmė vaikyti svetimus laivus iš savo teritorijos. O paskui pamatė, kad užgrobus laivą už jį siūloma labai didelė išpirka. Ir tas savos teritorijos „gynimas“ staiga virto nešvariu bizniu.

Donatas neplaukiojo nuo piratų praplaukiančius laivus saugančiuose konvojuose, o krante rūpinosi logistika.

– Iš tiesų mums, mūsų bazei grėsmę kėlė ne piratai, o su „al Kaida“ susijusi islamistų grupuotė „Al Shabab“. Įsivaizduokite – gyvenome viešbutyje, kuris buvo paverstas kariškių poilsio stovykla, valgai pietus ir pro langą matai, kaip specialiosios pajėgos treniruojasi, kaip šį pastatą laisvins nuo užgrobėjų. Jausmas labai specifinis.

DILIDIENE
Inga Dilienė – Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos narė, Šiauliuose atkūrusi ir vadovavusi Birutiečių draugijai. Asmeninio albumo nuotr.

Trys pusmečiai, praleisti karščiausiame planetos žemyne, Donatui įstrigo ilgam.

– Mes labai nevertiname to, ką turime. Atsukai čiaupą – iš jo bėga vanduo. Nori – šaltas, nori – šiltas. O ten, išvažiuoji iš tos labai sąlyginai civilizuotos teritorijos ir patenki į visiškai kitokį pasaulį. Ten tik koks 15 procentų žmonių gyvena gyvenimą kažkuo panašų į mūsų. Ir ten nėra vidurinio sluoksnio. Arba labai (net ir mūsų akimis žvelgiant) turtingi, arba visiški skurdžiai. Jų namai – pašiūrės, sukaltos iš to, kas pasitaikė po ranka. Šuliniuose vanduo purvinas, bet jį vis tiek geria – kito pasirinkimo nėra. Vidutinė alga – 100 dolerių per mėnesį, o geriamas vanduo gerokai brangesnis nei Lietuvoje ir jo reikia daug – tai viena karščiausių vietų planetoje, kai net pavėsyje temperatūra pakyla gerokai aukščiau 40 laipsnių. Kai gatvėje matai vaikus, kurie prašo ne pinigų, o vandens, suvoki, kad kai Dievulis skirstė vietas kam ir kur gimti – mes gavome labai neblogą vietą.

Norėjo išbandyti, ar valdžia iš tiesų tokia „bloga“

2012 metais Donatas Dilys su žmona verslininke Inga ir sūnumi Domantu iš Šiaulių perskelia gyventi į Joniškėlį.

2018 m. Donatas laimi Joniškėlio miesto seniūno konkursą ir pasitraukia iš kariuomenės.

Paklaustas, kodėl taip pasielgė, vyras susimąsto.

– Finansinio motyvo tikrai nebuvo. Pirmoji seniūno alga buvo 680 eurų, o kariuomenėje gavau 1700… Ir dabar seniūno alga nė iš tolo neprilygsta kapitono atlyginimui. Kadangi nutraukiau galiojantį kontraktą su Lietuvos kariuomene, penkerius metus turėjau mokėti baudą. Dėl garbės? Kariuomenėje užtenka pamatyti tavo antsiuvą ir automatiškai nusipelnai garbės (juokiasi). Suveikė kitos priežastys. Šeima buvo gerokai pavargusi nuo mano misijų, žmona sakė – geriau uždirbk mažiau, bet būk šalia. Kita vertus, mes visi linkę dėl ko nors keikti valdžią. Nesvarbu, kas beatsitiktų – dėl visko kalta valdžia. Norėjau išbandyti, ar iš tiesų viskas taip blogai, ir nejau būnant nors ir mažos seniūnijos valdžia – nieko negalima pakeisti?

Seniūnas prisipažįsta, jog pirmomis dienomis naujame darbe patyrė ne vieną šoką.

– Atėjau iš struktūros, kur viskas labai aiškiai reglamentuota ir sudėliota. Seniūno pareigos taip pat labai aiškiai surašytos, bet realybėje paaiškėjo, jog tai tik dešimtadalis tų rūpesčių, kurie užgulė mano pečius. Dalis žmonių, ypač vyresni, įsivaizduoja, kad seniūnas atsakingas absoliučiai už viską. Ir visiškai nesvarbu, kad labai dažnai esi bejėgis ir net neturi kompetencijos, pavyzdžiui, derėtis su bankais dėl geresnių kortelių išdavimo sąlygų. Jei kažko nepadarai, nusprendžiama, kad tu tingėjai arba nenorėjai padėti.

Stengiasi nesakyti, jog nėra pinigų

– Atėjus iš statutinės sistemos man nebuvo sunku dirbti. Manau, gerokai sunkiau buvo kolektyvui prisitaikyti prie manęs. Galbūt jų suvokimas apie darbą buvo vienoks, dabar kitoks. Pradžioje buvo visko, bet per pusę metų „apsišlifavome“ ir dabar turiu kolektyvą, kurio nenorėčiau keisti į nieką. Dabar man nereikia nieko kontroliuoti, žinau, kad darbai bus padaryti. Ir būnu labai maloniai nudžiugintas, kai daugiau pasnigus dar prieš šeštą ryto išgirstu gatves valantį traktorių. Aš niekam neskambinau. Žmonės patys žino savo pareigas ir sąžiningai jas atlieka. Labai džiaugiuosi jais.

Kartais kalbama, kad tokie šalia seniūnijų įkurti komunaliniai ūkiai per didelė prabanga. Kad efektyviau būtų samdyti firmas, kurios atliktų vienus ar kitus darbus. Kokia seniūno nuomonė apie tai?

– Žinau tokių seniūnų. Jiems iš tiesų gyventi lengviau. Nereikia rūpintis žmonių administravimu, infrastruktūra ir t. t. Bet ar žmonės norėtų tokios seniūnijos. Juk ten viskas labai paprasta – pasakoma, kad žolė bus pjaunama du kartus per sezoną – daugiau nėra pinigų. Kaži, kaip reaguotų kai kurie vietiniai, kuriems ir sprindžio aukščio žolė jau tragedija? Toks modelis, žinoma, mokesčių mokėtojams kainuoja brangiau, bet jei kyla kokios bėdos, visuomet yra žmonių, kurie pagelbės.

Prabilus apie lėšas, klausiu seniūno, ar dažnai jo lūpose skamba daugeliui valdininkų būdingas pasiteisinimas „nėra pinigų“?

– Ne. Taip pasakyti lengviausia. Bet ne viską lemia pinigai. Kartais tiesiog pakanka skambučio vienam ar kitam mūsų „gelbėtojui“ – verslininkui, ūkininkui – „pagelbėk su technika“. Ir jie padeda. Žinoma, galima būti formaliam ir sakyti – nėra pinigų technikai. Reikia ne pinigų, o didelio noro.

Vienų džiaugsmui, kitų pykčiui Donatas Dilys yra tas seniūnas, kuris kiekvieną dieną socialiniuose tinkluose skelbia visus seniūnijos atliekamus darbus.

– Tai pareiga, aprašyta teisės aktuose, nurodančiuose, kad seniūnas privalo atsiskaityti gyventojams už atliktus darbus. Juos galima skelbti skelbimų lentoje, galima kartą metuose sukviesti gyventojus. Aš renkuosi tokią formą, kai atsiskaitau kasdien. Tai leidžia matyti, kas pas mus vyksta. Parodoma, kad mums skirti pinigai neleidžiami vėjais. Be to, tai galimybė ne „per aplink“, o iš pirmų lūpų sužinoti, kas vyksta, išreikšti savo nuomonę, išgirsti žmonių lūkesčius.

Pilnatvė

Kaip pats sako, kad nepamirštų kariuomenės kvapo, Donatas tarnauja savanorių pajėgose, yra aktyvus policijos rėmėjas. O kur dar įvairios visuomeninės pareigos! Kaip viskam užtenka laiko?

– Kai sūnui Domantui buvo šešeri metai, buvau išsiųstas į trečią misiją Afrikoje. Misijos sekė viena po kitos ir namiškiai buvo gerokai išsiilgę manęs. Sūnus vis klausė, kodėl turiu kažkur važiuoti. Sakiau, jog toks darbas. O jis man – gal gali pakeisti darbą. Sutarėm, kad kai grįšiu iš Afrikos, nupirksiu jam žaidimų kompiuterį. Po mėnesio jis man rašo – tėti, aš pagalvojau, man nereikia to kompiuterio, geriau tu šiandien grįžk namo. Iki misijos pabaigos buvo likę dar penkeri mėnesiai. Sūnaus žodžiai žiauriai kirto per sielą. Matyt, tokia mano natūra. Kariuomenė mane išmokė, kad 24 valandas per parą turiu būti už ką nors atsakingas, kuo nors rūpintis. Kitaip aš nemoku gyventi. Veikloje randu pilnatvę.

Kasdienybės grimasos

Seniūno darbas – darbas su žmonėmis. Ištikti bėdos jie dažniausiai skuba pas tą, kuris arčiausiai. Dažniausios – socialinės problemos. Tačiau pasitaiko tokių, kurios įstringa visam gyvenimui.

– Ateina mama ir sako – man nebereikia mano 10 metų sūnaus, jis trukdo sugyventiniui. Dėkite jį, kur norite. Kitą dieną ateina tas pats berniukas ir verkdamas prašo pagalbos, nes mamos sugyventinis išvarė jį iš namų. Kaip pasakyti vaikui, kad mama jį iškeitė į naują draugą? Po tokių atvejų grįžti namo ir nežinai, kaip nuraminti dūšią. Tos motinos prašymą saugau iki šiol.

Tačiau seniūnas turi būti pasiruošęs viskam. Štai dar vienas Donato Dilio papasakotas dialogas, labai gerai iliustruojantis žmonių požiūrį į seniūno instituciją:

– Labas vakaras, čia seniūnas?

– Taip. Kuo galiu padėti?

– Seniūne, kaip šiemet pajamas reikės deklaruoti?

– Kad aš nelabai įsigilinęs, o dabar jau po vidurnakčio…

– Aš tik dabar turėjau laiko prisėsti prie kompiuterio ir pagalvojau – paskambinsiu jums ir paklausiu.

– Gal galite užsukti ryte į seniūniją – pabandysime išsiaiškinti, kas ir kaip.

– Ryte aš negaliu – miegu. Užsuksiu apie pietus…

 

Autorius Viktoras STANISLOVAITIS / DARBAS

Viršelyje Joniškėlio miesto seniūnas Donatas Dilys: „Atėjau, kad galėčiau ką nors pakeisti, o ne tam, kad „prastumčiau“ laiką iki pensijos.“ Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Dalintis