Kaip atrodė Lietuvoje šunys prieš kelis šimtus metų

Vilniaus universiteto leidykla neseniai išleido Giedrės Piličiauskienės, Povilo Blaževičiaus ir Tomos Zarankaitės-Margienės monografiją, skirtą šunų, gyvenusių Lietuvoje XIII–XVIII a.

„Šuo neabejotinai yra pirmasis prijaukintas gyvūnas, o kartu artimiausias žmogaus palydovas jau bent 15 000 metų (…). Per ilgus tarpusavio bendradarbiavimo amžius keitėsi šuns atliekamos funkcijos, plėtėsi jo veiklos spektras. Dėl natūralios atrankos ir prisitaikymo, kryžminant ir dresuojant šuo palaipsniui įgydavo vis įvairesnių gebėjimų. Bendradarbiavimo su žmogumi pradžioje jis sekdavo pėdsakus, vydavo žvėris, lįsdavo į urvus, traukdavo grobį iš vandens, saugodavo žmogaus bandą nuo laukinių plėšrūnų ir kt. Vėliau ėmė tempti roges, miestuose gaudyti graužikus, vedžioti akluosius, ieškoti sprogmenų ar narkotikų, kautis mūšiuose ir t. t. Nedera pamiršti ir šunų psichologinio poveikio – pasitelkus kaniterapiją, arba šunų terapiją, šiandien efektyviai sprendžiamos socialinės integracijos, kognityvinės, psichologinės ir įvairios kitokios žmonių problemos. Plečiasi veiklų spektras, didėja ir veislių įvairovė. Rodos, apie šunis šiandien žinome labai daug, bet ar tikrai viską? Tenka pripažinti, kad tam tikrų sričių žinių dar labai trūksta. Mokslininkus ir šunų mylėtojus vis kamuoja įvairūs klausimai, susiję su tam tikrų regionų ar atskirų laikotarpių šunų kilmės ir sveikatos istorija, veiklų ar mitybos specifika ir kt.“, – sako knygos autoriai.

Tirdami kaulus, plytose ir kituose molio dirbiniuose aptiktus pėdsakus ir pasitelkdami istorinius duomenis mokslininkai pasakoja, kaip atrodė Lietuvoje auginti šunys, kuo jie mito, nuo kokių ligų kentėjo, kam buvo naudojami. Skaitant knygą galima sužinoti, kuo skyrėsi viduramžiais ir naujaisiais laikais auginti šunys. Mokslininkai pateikia atsakymą, kodėl maždaug nuo XVIII a. nebeaptinkame didžiausiųjų šunų, kurių apstu viduramžiais, kaip skyrėsi pilyse ir miestuose gyvenusių keturkojų sveikata, mityba ir gyvenimo sąlygos. Išsamūs tyrimų rezultatai leidžia pažinti šunų laidojimo tradicijas, sužinoti, kaip vykdavo medžioklės, kaip atrodė ir kokiomis savybėmis pasižymėjo medžiokliniai šunys, kodėl jų buvo nevalia pardavinėti. Besidomintieji vietinių šunų veislių istorija galbūt nustebs sužinoję, kad dar prieš gerą šimtmetį, be lietuviškų skalikų, pas mus buvo auginama ir kitų vietinių veislių šunų.

Verta priminti, kad prieš trejus metus buvo išleista pirmoji knyga apie nacionalinę lietuvišką šunų veislę – lietuvių skaliką. Remdamiesi istoriniais šaltiniais, nuotraukomis, autoriai aprašo šią šunų veislę nuo LDK laikų, kai su jais medžiojo Lietuvos kunigaikščiai, iki šių dienų.

„Lietuvių skalikas – mūsų protėvių paveldas ir palikimas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos didybės bei šlovės atgarsis. Ir štai po daugelio metų Lietuvoje pagaliau atsirado kultūringa, europietiška knyga apie medžioklinius šunis. Labai gražu ir simboliška, kad ši knyga apie lietuvių skalikus – vienintelę mūsų šunų veislę. Lietuvių skalikas neturi būti vien tik simbolis, stabas ar talismanas. Norint, kad veislė būtų populiari ir gausi, ji ir jos darbinės savybės turi atitikti laiko poreikius ir reikalavimus. Geresnis kelias būtų ugdyti mūsų skaliką lengvai rengiamą, paklusnų, su sveika psichika ir visapusiškai naudojamą“, – pristatant knygą sakė kinologas ir medžiotojas Vytautas Tamošiūnas.

Pagal VU leidyklos informaciją

ŪP redakcijos archyvo nuotr.