Vorai pagalbininkai

Saugant bioįvairovę

Pastaraisiais dešimtmečiais populiarėja tvarus ūkininkavimas, kai įvairios tarp­tautinės ir nacionalinės programos siekia mažinti augalų apsaugos produktų naudo­jimą. Auginant monokultūras, atsiranda ir jas mėgstančių graužti vabzdžių, kitų bestuburių grupių. Ką daryti ūkininkui? Į pagalbą gali ateiti ir jo pasėlius doro­jančių vabzdžių plėšrūnai – kiti vabzdžiai arba voragyviai… Kur jų gauti tada, kai labiausiai reikia?

Atsakymas labai paprastas. Pravartu iš anksto tai numatyti ir palaikyti gyvybingą jų populiaciją. Galima pereiti prie ekolo­ginio ūkininkavimo, nors ne visada tai pelningiausia išeitis.

Jau beveik 20 metų Europoje randama alternatyvių būdų, sąmoningai saugant bioįvairovę ir neatsisakant naujausių technologinių sprendimų. Nepriklauso­mi mokslininkai atlieka stebėjimus, kaip ūkininkų taikomos bioįvairovės skatinimo priemonės ir saugus augalų apsaugos produktų naudojimas veikia aplinką.

Puola kenkėjus

BASF Farm Network (Tvarių ūkių tinklas) Europoje specialiai tam buvo sukurtas ir BASF jau beveik 20 metų bendradarbiauja su žemdirbiais, aplinkosaugos organizacijomis, universitetais, tyrimų institutais, ruošia praktinius sprendimus ūkininkams. Roma Laurinkienė teigia, kad šiuo metu galima rasti įvairių mokslinių straipsnių su 17 metų bioįvairovės tyri­mų duomenimis iš Jungtinės Karalystės, daugiau nei 11 metų – iš Prancūzijos ir Vokietijos, 4–5 – iš Austrijos, Lenkijos, Čekijos.

Lietuvoje šio ūkių tinklo nariu tapo Z. Aleksandravičiaus ūkis Puožo apylin­kėse (Kupiškio r.), voragyvius čia tyrė dr. Marija Biteniekytė ir jos vadovaujamas VU Bioįvairovės studijų studentas Jonas Joris Valiulis. Atskleisime rezultatus, kokia voragyvių įvairovė yra pasiruošusi ateiti ūkininkui į pagalbą.

Z. Aleksandravičiaus taikytos priemo­nės: specialios žydinčių augalų juostos, fragmentuoti pasėliai, besikaitaliojantys su daugiamečių žolių plotais, retai šie­naujami laukų pakraščiai, įvairios „oazės“ nederlinguose žemės ploteliuose.

Pradėję tyrimus nustebome. Nors tai buvo pirmieji žydinčių augalų pasėlių me­tai, nustatėme ne tik didelę vorų įvairovę, bet ir aptikome naują Lietuvai vorų rūšį!

Šiuo metu Lietuvoje yra užregistruotos 459 vorų rūšys, tarp kurių didelę dalį užima Linyphiidae šeima, joje yra 33,3 proc. registruotos įvairovės. Puožo apylinkėse, prie dirbamų laukų, buvo aptikta apie 100 skirtingų rūšių voragyvių.

Jie yra natūralūs priešai daugeliui vabz­džių ir kartu su plėšriaisiais – svarbiausi žemės ūkių pasėlių gelbėtojai. Dauguma vorų nesispecializuoja konkrečiai vabzdžių rūšiai ir puola gausiausiai paplitusius ar pasitaikančius jų kelyje. Jie naudoja įvairią grobio gaudymo taktiką: vieni verpia šilko tinklus ir gaudo suaugusius vabzdžių indivi­dus, kiti ieškodami tiesiogiai medžioja grobį.

Atradimai Puožo apylinkėse

Tirtose žydinčių augalų juostose, pasė­tose prie žieminių javų laukų Juodpėnuose ir Šileikiuose, pirmais metais dominavo viena vorų rūšis – Oedothorax apicatus. Tai nykštukinių vorų gentis, kurią 1883 m. pirmą kartą aprašė A. Förster ir Philipp Bertkau. O. apicatus – labai mažas, tamsaus kūno voras su rausvai rudomis kojomis. Rūšis yra dažnas aeronautas, pasitaikantis daugumoje atvirų buveinių, nes sugeba perskristi tinklu, todėl randamas pažeis­tose pievose, žemės ūkio laukuose ir upių pakrantėse. Ši rūšis audžia paprastą tinklą ant žemės ir gaudo įvairų grobį.

Gausios buvo ir trys Pardosia genties vorų rūšys: P. palustris, P. agrestis ir P. prativaga. P. palustris, kaip ir O. apicatus, aptinkamas atvirose negausios augmenijos ir plikos žemės buveinėse. Ši rūšis, taip pat kaip ir O. apicatus, žinoma kaip gera aeronautė, teikianti pirmenybę molingų dirvožemių laukams, dažna įvairiuose pasėliuose. Pardosa agrestis racioną sudaro tik maži nariuotakojai: žieminiai uodeliai ir amarai. Žieminiai uodeliai pažeidžia augalų šaknis ir apatinę stiebo dalį, taip pat žeme besidriekiančių stiebų vidų, kurie būna išvagoti smulkiomis landomis, supleišėję. Pažeistos augalų dalys gali pradėti pūti.

Mažų uodelių lervų randama dirvoje ar paskleidžiamame mėšle, iš kur puola augalus. Baigusios maitintis, uodelių lervos pačios pasigamina plonytį voratinklinį kokoną ir dirvoje virsta lėliukėmis. Suau­gėliai skraido kovą, balandį, gegužę ir juos pirmiausia gaudo Pardosa genties vorai. Pardosa prativaga buvo mažiau gausūs, bet rasti visose tyrimo vietose.

Dar viena vorų rūšis, gausiai aptikta žydinčių augalų juostose, buvo Pachy­gnatha degeeri. Tyrimais Jungtinėje Ka­ralystėje yra nustatyta, kad ši rūšis svarbi amarų naikintoja: daug jų išgaudo vasaros pradžioje, amarų įsitvirtinimo ant augalų fazėje, ir tuo laiku, kuris teoriškai yra tin­kamiausias apriboti amarų populiacijos augimą. Metų pradžioje apribojus amarų skaičių, atsiranda daugiau laiko kitiems specializuotiems amarų plėšrūnams ir parazitoidams.

Įdomi keliautoja yra Erigone dentipalpis. Jos jaunikliai sėslūs, o suaugusieji naudoja kelias perskridimo strategijas: kelis metrus arba daugybę metrų nuskrieja įsitvėrę į išaustą voratinklinį siūlelį, ieškodami naujų gyvenimo vietų ir tinkamo maisto.

Retas iš Amerikos atkeliavęs voriukas

Puožo apylinkėse rastas voriukas yra minėtos šeimos (Linyphiidae) rūšis – Mer­messus trilobatus (Emerton, 1882). 2020 m. vienas patinas buvo sugautas Bugailiškio kaimo (Kupiškio r.) daugiamečių žolių lauke rugpjūčio antroje pusėje, taikant įkasamų gaudyklių metodą, o 2021 m. jų aptikta daugiau įvairiose tyrimų vietose prie Puožo. Vadinasi, tai jau įprasta rūšis. Voriukas įdomus, nes jis turėjo nukeliau­ti didesnius atstumus nei kiti anksčiau minėti „skraidantys“ vorai – jam teko į Europą atklysti iš Šiaurės Amerikos. Dabar jis randamas keliose Europos kur plačiai paplitęs.

Tai svetimžemė rūšis, tačiau ji nėra ir ne­taps invazine, nes invaziniai vorai Europoje yra siejami su žmonių pastatais ir tiesiog gali būti nemėgstami dėl arachnofobijos.

Vykstant sėjomainai, augalų kenkėjai keičiasi, o jų specializuoti gamtiniai priešai išnyksta, todėl dideliuose monokultūrų plotuose lengvai gali vykti kenkėjų ma­sinis dauginimasis. Norint jo išvengti, tenka naudoti daugiau augalų apsaugos produktų. Tačiau jei lauko pakraščiuose yra įveistos žydinčių augalų juostos, kurios neišariamos bent keletą metų, jose išsilaiko įvairių grobuoniškų ir parazitinių naudingų vabzdžių, voragyvių bendrijos.

Jei greta esančiame dirbamame lauke atsiranda kažkurio kenkėjo veisimosi ži­dinys, tokiose naudingų vabzdžių ir vorų bendrijose atsiras ir naudingų vabzdžių, vorų rūšių, naudojančių kenkėją kaip grobį ar vystymosi šeimininką ir taip su­stabdančių spartų kenkėjo gausėjimą. Dėl tokio biologinio kenkėjų suvaldymo galima mažiau naudoti augalų apsaugos produktų ir užtikrinti biologinę įvairovę.

Įrodyta, kad vorai gerokai suma­žina amarų skaičių, o svarbiausia, kad dirvos paviršiaus vorai dažnai maitinasi įvairiomis lervomis – pirmaisiais kenkėjų vystymosi eta­pais – taip užtikrindami ankstyvą apsaugą, jų nepadaugėja.

Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto biologijos mokslų daktarė Grita SKUJIENĖ

Jono Jorio Valiulio, Zdeněko Hyano, Jano Barvíneko, Rudolfo Maceko nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.