Ashburn +30,7 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 24 Lie 2024
Ashburn +30,7 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 24 Lie 2024

VU astrofizikas: „Dėl skirtingo išsivystymo lygio žmonių kontaktas su nežemiška civilizacija tiesiog būtų neįmanomas“

2023/09/29


Rugsėjo mėnesį NASA paskelbė, kad Jameso Webbo teleskopas aptiko užuominą, jog tolimoje egzoplanetoje galbūt egzistuoja gyvybė. Tyrinėjant vieną iš egzoplanetų, jos atmosferoje buvo aptikta medžiaga, kurią Žemėje išskiria daugiausia tik gyvi organizmai. O „New York Times“ panašiu metu pranešė apie Meksikos kongrese pristatytas dvi 2017 m. Peru rastas ne žmonių mumijas.

Apie šiuos radinius ir apie tai, kur ir kaip ieškoma nežemiškos gyvybės, kodėl realybėje yra neįmanomi žmonių ir nežemiškos civilizacijos kontaktą vaizduojantys fantastinių filmų scenarijai, naujausiame Vilniaus universiteto tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode pasakoja VU Fizikos fakulteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslininkas dr. Vidas Dobrovolskas.

Vidas Dobrovoskas
Dr. Vidas Dobrovolskas. J. Auškelio nuotr.

Kaip vyksta nežemiškos gyvybės paieškos?

Lengviausia turbūt pradėti ieškoti nuo to, kas yra pažįstama. O geriausiai mes pažįstame Žemę ir žemišką gyvybę, todėl ilgą laiką dėmesys būtent ir buvo sutelkiamas į tokių vietų arba tokių planetų paiešką, kurios maksimaliai atitinka Žemę savo savybėmis, atmosferos sudėtimi. Bet pastarųjų kelių dešimtmečių atradimai čia Žemėje gana smarkiai pakeitė supratimą netgi apie žemiškos gyvybės egzistavimo sąlygas. Buvo atrasti vadinamieji ekstremofilai, tai yra paprasčiausi vienaląsčiai organizmai, kurie gali ištverti labai nepalankias aplinkos sąlygas: aukštą temperatūrą, radiaciją, didelį vandens stygių. Taigi dabar planetų arba jose esančių palankių gyvybei sąlygų paieška yra gerokai išsiplėtusi.

Kaip suprantu, nežemiškos gyvybės paieškose egzistuoja dvi kryptys? Ieškoma kažkokių techninių signalų ir kartu biologinių gyvybės buvimo įrodymų?

Žinoma, gyvybė yra labai plati sąvoka. Į ją telpa tiek patys paprasčiausi mikroorganizmai, tiek civilizacijos. Taigi galima išskirti gyvybės apskritai ir civilizacijų – tai yra protingų būtybių – paieškas kosmose. Kalbant apie pačių paprasčiausių, t. y. mikrolygio gyvybės arba tiesiog gyvybės, požymių paiešką, tą galima daryti dviem būdais. Paprasčiausias būdas yra atgabenti pavyzdžius į laboratorijas ir tiesiogiai čiupinėjant tyrinėti juos. Jeigu neįmanoma tiriamosios medžiagos atsigabenti pas save, kitas būdas yra nusiųsti prietaisus arba laboratorijas ten, kur mes norime tyrinėti. Taip galime tiesiogiai tyrinėti Saulės sistemos planetas. Tačiau kalbant apie planetas, skriejančias prie kitų žvaigždžių, vadinamąsias egzoplanetas, čia lieka tiktai netiesioginis būdas. Galime tyrinėti egzoplanetų skleidžiamą, atspindimą šviesą ir joje ieškoti požymių, kurie signalizuotų, kad ten gali būti gyvybė.

Visiems tikriausiai įdomiausios yra protingos gyvybės (civilizacijos) paieškos, bet kadangi mes patys kol kas keliauti iki žvaigždžių neišmokome, tai bandome išgirsti arba kažkaip kitaip aptikti arba kitų civilizacijų tikslingai siunčiamus signalus, arba atsitiktinai paliekamus pėdsakus.

Kol kas visos aktyvios paieškos, kurių metu buvo bandoma aptikti kitų civilizacijų signalus, radijo diapazone, optiniame diapazone buvo bevaisės. Ir čia yra vienas iš paradoksų, vadinamas Fermi paradoksu: viena vertus, žinome, kad planetų Visatoje yra gausybė, bet kita vertus, neturime jokių signalų iš jų. Tai lyg peršasi išvada, kad gyvybės tose planetose nėra. Tačiau šis paradoksas egzistuoja tik tuo atveju, jeigu mes kitą civilizaciją suprantame kaip savąją: ji turi elgtis taip pat kaip mes, turi bandyti ieškot kontakto su mumis, bet kadangi mes turime tiktai vieną, savosios civilizacijos pavyzdį, tai daryti išvadų iš vieno pavyzdžio statistiškai negalime. Gal tiesiog ne kiekviena civilizacija gali būti susidomėjusi kitais ir neieško kontaktų su kitomis civilizacijomis?

Kur gali būti tos gyvybės arba kas rodytų, kad ji ten yra? Ilgą laiką buvo manyta, kad būtina gyvybės sąlyga yra deguonis ir skystas vanduo. Vėliau ta teorija ėmė keistis, ar ne?

Pagrindinis gyvybei reikalingas junginys vis dar išlieka vanduo. Jis vis dar svarbus gyvybės ženklas. Tačiau temperatūros, šviesos, slėgio sąlygos išsiplėtė kur kas smarkiau, negu buvo anksčiau įsivaizduota.

Gyvybės ieškoma tose planetose, kurios patenka į vadinamąją gyvybės zoną – tai planetos, kurių atstumas nuo žvaigždžių yra toks, kad jos gauna pakankamai šviesos ir šilumos, kaip gauna Žemė. Bet ši sąvoka irgi vis plečiasi ir Venera su Marsu, kur sąlygos yra daug atšiauresnės, taip pat patenka į gyvybės zoną.

Prieš keletą metų trumpam kilo nemaža sensacija, kai Veneros atmosferoje buvo aptikta medžiaga, vadinama fosfinu. Paprastai tai yra gana nuodinga medžiaga, bet Žemėje ją gali išskirti ir gyvi organizmai. Jau buvo apsidžiaugta, kad tai yra požymis, liudijantis, jog Veneros atmosferoje gali egzistuoti mikroorganizmai. Vėliau kitos mokslininkų grupės parodė, kad ši medžiaga gali atsirasti ir kitais būdais.

Kokia ta gyvybė galėtų būti? Ar gali taip nutikti, kad net ir paprasčiausią gyvybę užčiuopusi arba atradusi žmonija nelabai suprastų ir atpažintų, ką atrado?

Manyčiau, toks scenarijus yra labai tikėtinas. Leisčiau sau spėti, kad kol mes neaptiksime gyvybės kitose planetose tiesioginiu ar netiesioginiu būdu, tai iki galo to, kas yra gyvybė, kokiomis formomis, kokiomis sąlygomis ji ten gali egzistuoti, taip ir nesuprasime. Atrodo, kodėl mums gyvybės paieškos kosmose tada yra tokios svarbios? Visų pirma, mes tikriausiai norime suprasti, kiek mes esame tipiška gyvybės forma. Galbūt egzistuoja visiškai nepanašių į mus gyvybės rūšių ir kol kas apie jas mes galime tik fantazuoti.

Jeigu kartais vis dėlto gyvybė būtų atrasta, neaišku, kokios ji būtų formos, ir neaišku, kiek pažengusi – kiek tikslinga būtų pažindintis?

Taip, fantastiniuose filmuose mes esame matę daugybę scenarijų, kaip įvairiai gali baigtis toks kontaktas, tačiau realybė būtų kiek kitokia. Visų pirma, turėdami dabartines technologijas, mes galėtume bendrauti tik elektromagnetinėmis bangomis. Hipotetiškai, tarkime, sužinome, kad yra civilizacija planetoje, skriejančioje aplink artimiausią mums žvaigždę Kentauro proksima, 4 šviesmečių atstumu nuo mūsų. Jeigu mes jiems išsiųstume žinutę radijo bangomis, ji iki jų keliautų 4 metus, ir jeigu jie nedelsdami mums atsakytų, tai mes atsakymo lauktume dar 4 metus.

Realybėje mes greičiausiai neturėsime tokių bendravimo scenarijų, kokius matome fantastiniuose filmuose, ir tam yra dar viena priežastis, apie kurią pamirštame. Tai yra laikmetis. Pateiksiu tokį hipotetinį pavyzdį: įsivaizduokime, kad neandertaliečių grupė kokiu nors būdu ima keliauti laiku, atsiduria mūsų laikuose, ir tarkime, kad mes neturime kalbos barjero, galime susikalbėti, suprasti vieni kitus. Kaip mes galėtume paaiškinti jiems, kas yra lazeriai, kas yra internetas, kas yra palydovai? Neandertaliečiams visos mūsų technologijos galėtų prilygti dievams. Tai mes čia kalbame apie vos keliasdešimt tūkstančių metų laiko tarpą, bet iš esmės apie tą patį žmogų. O jeigu tai civilizacija, kuri už mus pažangesnė milijonus metų? Dėl išsivystymo lygio skirtumo kontaktas būtų tiesiog neįmanomas.

Realybėje mes greičiausiai neturėsime tokių bendravimo scenarijų, kokius matome fantastiniuose filmuose, ir tam yra dar viena priežastis, apie kurią pamirštame. Tai yra laikmetis

Kokių labiau apčiuopiamų atradimų pavyko padaryti iki šios dienos?

Šiandien turbūt įdomiausias ir visiškai neseniai padarytas atradimas – kai Jameso Webbo teleskopas vienoje iš planetų, kuri skrieja aplink žvaigždę, esančią už kiek daugiau negu 100 šviesmečių, aptiko medžiagą, vadinamą dimetilsulfidu, kuri mūsų planetoje susidaro tik esant gyvybei.

Šį cheminį junginį Žemėje išskiria daugiausia mikroorganizmai – dumbliai arba planktonas, gyvenantys vandenynuose. Rasta pirmoji planeta (už Žemę 2,5 karto didesnė) ir pirmasis junginys, kuris indikuoja galimą biologinės gyvybės kilmę. Pabrėžiu žodį galimą, nes paties šio atradimo patikimumas statistinis. Jis dar nėra toks tvirtas. Egzistuoja maždaug 2 proc. tikimybė, kad tai yra tiesiog atsitiktinis dalykas. Mokslininkai patvirtintu atradimu laiko tik tokį rezultatą, kurio atsitiktinumo galimybė būtų ne daugiau negu vienas iš milijono. Dabar mes turime 2 iš 100.

Taip, šio junginio pėdsakas paliktas, yra žinoma, kad būtent dimetilosulfidas palieka tokį pėdsaką šviesoje, bet 100 proc. nėra aišku, ar tai vien tik gyvų organizmų išskiriamas produktas. Jis gali susidaryti ir vykstant geologiniams procesams, nes Žemėje labai nedidelė dalis šio junginio pėdsako, esančio atmosferoje, sukuriama natūralių arba geologinių procesų.

Ar galite dar šiek tiek išsamiau papasakoti apie tai, kaip veikia šis teleskopas? Kaip įmanoma taip toli pažvelgus net ir medžiagos rūšį nustatyti?

Planetų prie kitų žvaigždžių dažniausiai mes nematome tiesiogiai vien todėl, kad pačios planetos šviesos neskleidžia, jos tiktai atspindi savųjų žvaigždžių šviesą. Todėl tirti tokias planetas dažniausiai naudojamas netiesioginis būdas. Jeigu planeta, besisukdama aplink savo žvaigždę, praskrieja taip, kad atsiduria kelyje tarp mūsų ir žvaigždės, tai dalis tos tolimos žvaigždės šviesos tiesiog praeina pro tos planetos atmosferą. Ir priklausomai nuo to, kokios medžiagos, kokie junginiai yra planetos atmosferoje, jie gali sugerti tam tikras spalvas, šviesos ruoželius. Mokslininkai, tirdami, kokių atspalvių toje šviesoje trūksta, gali nustatyti, kokie cheminiai junginiai toje planetoje egzistuoja.

Kaip atrodys artimiausia gyvybės paieškų ateitis?

Kalbant apie artimiausius 10–15 metų, turėtume sulaukti labai įspūdingų projektų įgyvendinimo. Iki šiol sukurti teleskopai (tiek „Hubble“, tiek Jameso Webbo) yra universalūs. Jie skirti labai įvairiems astronominiams tyrimams, bet jau dabar ruošiamų kelių kosminių teleskopų pagrindinė paskirtis bus būtent nežemiškos gyvybės paieškos. Tam ruošiamas ir „Grace Roman“ teleskopas. Jo užduotis bus susitelkti tik į planetų prie kitų žvaigždžių tyrimus ir gyvybei tinkamų pasaulių paieškas. Tai yra NASA projektas, kuris turėtų startuoti kito dešimtmečio pabaigoje.

O 2027–2028 m. Atakamos dykumoje turėtų pradėti veikti 39 metrų skersmens teleskopas, kuris šiuo metu yra statomas. Nors jis irgi bus skirtas labai įvairioms mokslinėms temoms tyrinėti, bet tokio dydžio teleskopas tikrai leis gerokai pasistūmėti ieškant gyvybės kitose planetose.

Mes aptarėme tai, kad kol kas apčiuopiamų įrodymų apie jokias gyvybės formas neturime, bet žmonija vis tiek nuolatos domisi ir kalba apie galimus įvairiausius nežemiškos civilizacijos pėdsakus čia, Žemėje. Kaip jūs juos vertinate?

Kol kas nėra jokių įrodymų, kad civilizacijos arba protinga gyvybė egzistuoja kažkur kitur už Žemės ribų. Tačiau istorijoje yra buvę atvejų, kurie iki šiol taip ir liko neišaiškinti. Vienas turbūt geriausių pavyzdžių yra vadinamasis „Vau“ signalas. 1977 m. Ohajo valstijos astronomai radijo teleskopu aptiko gana trumpą radijo impulsą. Jis truko vos daugiau negu minutę ir sklido iš Šaulio žvaigždyno. Astronomas, užfiksavęs tą signalą, tuo metu dar ant spausdinimo popieriaus tiesiog ranka šalia užsirašė „Vau“. Taip atsirado šio radijo signalo ties 1,4 gigaherco dažniu pavadinimas. Todėl mokslininkai mano, kad būtent ties šiuo dažniu yra daugiausia šansų pagauti nežemiškos civilizacijos signalą. Šiuo dažniu spinduliuoja vandenilio dujos, o kadangi jų kosmose yra labai daug ir daroma prielaida, kad kitos civilizacijos mąsto taip pat, kaip ir mes, tai taip pat turėtų būti atkreipusios dėmesį būtent į šitą dažnį.

Kas tai per signalas, iki šiol liko neaišku, nes jo vietoje nebuvo matyti jokių natūralių objektų, kurie galėtų jį skleisti. Galbūt tai galėjo būti palydovų signalas, netyčia pagautas patekęs į radijo anteną, ar kažkas panašaus. Bėda ta, kad jis daugiau niekada nepasikartojo. Visi bandymai nukreipus antenas į tą vietą arba ta dangaus kryptimi baigdavosi tuščiomis.

Kol kas nėra jokių įrodymų, kad civilizacijos arba protinga gyvybė egzistuoja kažkur kitur už Žemės ribų. Tačiau istorijoje yra buvę atvejų, kurie iki šiol taip ir liko neišaiškinti.

Yra ir kitų temų, kurios kaitina aistras – pavyzdžiui, apie įvairius pastebėtus skraidančius objektus arba nežemiškus piramidžių statytojus, arba tariamas ateivių mumijas, atrandamas Pietų Amerikoje. Kaip būtų galima visa tai paaiškinti?

Galima būtų išskirti dvi temas: tai NSO fenomenas, tai, ką mes vadiname neatpažintais skraidančiais objektais, ir kitas dalykas – kokie nors materialūs tariami įrodymai, kad ir kas ten būtų: ar randamos mumijos, ar išguldyti javai laukuose. NSO kaip reiškinys, be abejo, yra realus, nes tai, ką mes danguje pamatėme ir nesupratome, kas ten, yra neatpažintas skraidantis objektas, bet tai nebūtinai reiškia, kad tai yra nežemiškas kūrinys.

O kalbant apie galimus arba tariamus randamus įrodymus, tokius kaip minėtos ateivių mumijos, nė vienas iš jų nepasitvirtino atliekant vėlesnius, pakartotinius tyrimus. Nėra įrodymų, kad tai tikrai nežemiškos civilizacijos ženklai. Paprastai tai būdavo klastotės. Dalį Peru rastų mumijų (jų buvo rasta daugiau) mokslininkai ištyrė tomografais ir pamatė, kad jos yra iš įvairių gyvūnų padaryti lipdiniai, anksčiau Pietų Amerikoje gyvenusių civilizacijų galbūt naudoti religinėms apeigoms ar kažkam kitam. Jos tikrai nėra iš kosmoso ir tikrai nėra nežemiškos kilmės. Iki šiandien nė vienas iš tų tariamų nežemiškos protingos gyvybės įrodymų nepasitvirtino.

 

VU informacija

 

Dalintis
Verslas