Žalio pieno kainos priedai ir priemokos: teisinės vingrybės

Negali spręsti vienašališkai neįspėję

Pagrindinis teisės aktas, kuris turi užtikrinti, kad perkant ir parduodant žalią pieną būtų laikomasi sąžiningumo standarto, yra taip vadinamas Pieno įstatymas (visas pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas). Būtent šis įstatymas nustato, kad nei žalio pieno pirkėjas, nei pardavėjas negali nutraukti ar pakeisti vienašališkai sudarytos sutarties, jeigu kitos šalies neįspėja bent prieš 30 kalendorinių dienų (sutartyje gali būti numatytas ir ilgesnis terminas). Papildomai teisės aktai nustato, kad žalio pieno pirkėjai negali nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainos, o bazinių rodiklių pieno kaina turi būti nustatyta sutartyje.

Tačiau į žalio pieno kainos apibrėžimą nepatenka priemokos ar priedai, kurie gali būti nustatyti gamintojams už sutartyje numatytas sąlygas. Todėl, jeigu sutartyje pieno pardavėjas ir pieno pirkėjas yra sutarę dėl tam tikros žalio pieno kainos ir papildomų priemokų ar priedų, tai teisės aktuose nustatyta apsauga galios tik daliai mokėjimų pagal sutartį, nes priemokas ir priedus galima keisti pagal sutartyje nustatytą tvarką. Taigi, jau minėta 30 dienų išankstinio pranešimo taisyklė nebūtų taikoma mažinant priemokas ar priedus už žalią pieną pagal pasirašytą sutartį.

Kūrybiškos variacijos

Didžiausią neaiškumą kelia faktas, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kas yra priedai ir priemokos už žalią pieną, t. y. kaip jie turėtų būti apibrėžti, apibūdinti ir įvardyti. Todėl pasirašytose sutartyse tikrai yra labai daug kūrybiškų atvejų, tokių kaip priedai ir priemokos: „už karvių šėrimo raciono gerinimą“, „už pieną, atitinkantį pieno supirkimo taisyklių reikalavimus, keliamus pieno kokybei“, „už nenutrūkstamą žaliavinio pieno tiekimą“, „pieno gamybos skatinimui“, „už bendradarbiavimą“, „už sąžiningą partnerystę“, „už lojalumą“, „siekiant ateityje išlaikyti ilgalaikį šalių bendradarbiavimą“, „už ūkio modernizavimą“ ir pan. Kyla pagrįstų abejonių, ar tai tikrai yra priedai ir priemokos, ar tai tik būdas paslėpti tikrąją žalio pieno kainą už skambių frazių, kad būtų galima išvengti gana griežtai reguliuojamų žalio pieno kainos mažinimo taisyklių.

Pilkoji zona

Priedų ir priemokų klausimą galima analizuoti bent iš dviejų pusių. Pirma, galima nagrinėti nuoskaitų taikymo taisykles, t. y. kainos mažinimo taisykles, kurias reguliuoja žemės ūkio ministro patvirtintos Pieno supirkimo taisyklės. Šiose taisyklėse rasime labai konkrečius kriterijus ir skaičiavimus, kada gali būti taikomos nuoskaitos. Pavyzdžiui, „mokant už pieną, kuris neatitinka šių taisyklių 1 priedo reikalavimų dėl bendro bakterijų skaičiaus geometrinio vidurkio, tą laiko tarpą (ne ilgesnį kaip 3 mėn.), kol bus pasiektas tinkamas rodiklis, per kurį taikoma 15 proc. kainos nuoskaita“. Tiksliau negali būti. Turime konkretų atskaitos tašką: taisyklėse nustatytus bazinius pieno kriterijus. Taip pat turime pieno rodiklius, kuriuos reikia tirti: bakterijų skaičiaus geometrinį vidurkį. Žinoma, yra ir nuoskaitos dydis procentais. Visiems turėtų būti suprantama, kad čia kalbama apie minimalius pieno kokybės rodiklius, kurių nepasiekus, t. y. parduodant prastos kokybės žalią pieną, atitinkamai ir kaina turėtų būti sumažinta – taikoma nuoskaita.

Nuoskaitų teisinį reguliavimą galima imti kaip pagrindą svarstant dėl priedų ir priemokų esmės. Iš šios pusės analizuojant kyla pagrįstų abejonių, kaip galima išmatuoti ir kaip susiję su pieno kokybe tokie priedų ir priemokų kriterijai (nežinia, ar juos net taip galima vadinti) kaip „lojalumas“, „sąžininga partnerystė“, „nenutrūkstamas pieno tiekimas“, „taisyklių reikalavimus atitinkančio pieno tiekimas“. Šie kriterijai, autoriaus, kuris nėra pieno kokybės ekspertas, nuomone, neturi nieko bendra su pieno kokybe, todėl labai abejotina, ar jie iš tikrųjų yra priedai ir priemokos, ar jie yra kūrybiškai bandoma paslėpti žalio pieno bazinės kainos dalis. Tam tikri kriterijai, tokie kaip „už karvių šėrimo raciono gerinimą“, „pieno gamybos skatinimui“ ir pan., yra pilkojoje zonoje, nes be konkrečių rodiklių juos sunku išmatuoti. Jeigu būtų konkretūs rodikliai, kad priedas būtų mokamas pagerinus šėrimo racioną, kuris turi pasikeisti pagal konkrečią tokio raciono gerinimo sudėtį (turi būti išmatuojama), gal ir būtų galima kalbėti, kad tokie priedai ir priemokos yra susiję su pieno kokybe. Tačiau tokius kriterijus parašius bendrai ir abstrakčiai net nėra aišku, kaip juos vykdyti, kontroliuoti ir galiausiai – kaip nustatyti, ar priedas turi būti mokamas, ar ne: buvo ar nebuvo pagerintas racionas. Žinoma, sutartyse yra ir gerų kriterijų, pvz., somatinių ląstelių skaičiaus nustatymas viename mililitre, nurodant, kad kuo mažesnis somatinių ląstelių skaičius (konkrečiai įvardijant skaičių viename mililitre), tuo priedas didėja. Tai yra aiškus kriterijus, kurį galima patikrinti laboratorijoje. Žinoma, šis kriterijus turi būti didesnis nei taisyklėse numatytas bazinis žalio pieno standartas, todėl priedai ir priemokos gali būti mokami tik už standartą viršijantį žalią pieną. Tai neturėtų būti daroma už elementarų taisyklių laikymąsi.

Galimi veikimo modeliai

Kita vertus, visi civilinių santykių dalyviai (pirkėjai ir pardavėjai) turi elgtis sąžiningai ir teisės aktus taikyti nesiekdami nesąžiningai išvengti juose nustatytų reikalavimų. Taigi, nepamatuojamų ar su pieno kokybe nesusijusių kriterijų įvardijimas kaip priedų ar priemokų turėtų būti vertinamas kaip siekis išvengti teisės aktuose įtvirtintų imperatyvių reikalavimų ir neturėtų būti toleruojamas. Visi kriterijai, kurie nėra aiškiai pamatuojami ir susiję su pieno kokybe, turėtų būti perkvalifikuojami kaip žalio pieno kainos dalis, nesvarbu, kaip tai parašyta sutartyje. Tai neturėtų būti priedai ar priemokos. Kitaip mes galime prieiti ir iki absurdiškų situacijų, kai žalias pienas kainuos 1 centą, o priedai sudarys likusią mokėjimo dalį.

Šiame kontekste kalbant apie galimus gamintojų ir pieno pardavėjų veiksmus galima išskirti kelis veikimo modelius. Vienas jų – reikalauti, kad pieno pirkėjai mokėtų visą pieno kainą, t. y. reikėtų laikyti, kad neteisingai įvardyti priedai ir priemokos būtų traktuojami kaip žalio pieno kainos dalis ir negalėtų būti mažinami nesilaikant 30 dienų informavimo termino. Čia jau reikėtų žiūrėti kiekvieną sutartį individualiai ir vertinti, kaip priedai su priemokomis toje sutartyje buvo apibūdinti, taip pat kaip ir kokiu būdu buvo mažinamos sumos už superkamą pieną. Kitas variantas – pasinaudoti įstatyme numatytu inspektoriaus institutu ir dėl galimų nesąžiningų veiksmų kreiptis į Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrą. Būtent ši agentūra kontroliuoja visus atvejus, kai žalio pieno kaina yra mažinama daugiau kaip 3 proc., taip pat prižiūri, kaip yra laikomasi kitų žalio pieno kainos mažinimo taisyklių.

Reikia tikėtis, kad visos šalys tinkamai įvertins savo teises ir pareigas, tinkamai laikysis įstatymų ir bus pasiekta pusiausvyra tarp žalio pieno pirkėjų ir pardavėjų interesų. Tik taip galime turėti tvarų ūkininkavimą ir gyvulininkystę Lietuvoje.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, arbitras, advokatas Dr. Paulius MILIAUSKAS

Pauliaus MILIAUSKO asmeninė ir socialinio tinklo nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.