„Žaliojoje savaitėje“ – maisto kultas, upeliai alaus ir po nakties palengvėjęs skilandžių medis (nuotraukų galerija)

Pasaulio virtuvių kvapai, prieskonių skoniai ir poskoniai, maisto skanavimas, nacionalinių gėrimų, tarp kurių karaliauja alus bei degtinė, ragavimas, žmonių srautas, smalsavimas ir bendravimas. Visa tai – skambant įvairiausiai muzikai, pradedant senoviniais ragų, lumzdelių, būgnelių, ožkų skambalėlių, cimbolų skardenimais iki šiandienių kapelų ir elektroninių melodijų. Taip lankytojų akims atsiveria viena seniausių Europoje tarptautinė žemės ūkio, maisto pramonės ir sodininkystės paroda „Žalioji savaitė 2017“, Berlyne vykstanti jau 89-ą kartą.

Valstybės simbolis – duona su užrašu „Lietuva“ Parodoje–mugėje „Žalioji savaitė“ prisistatanti Lietuva pasauliui apie save siunčia žinią per kulinarinį paveldą ir tautodailę. Lietuviško stendo išskirtinumas mugės margumyne – pagal seniausias tradicijas gaminti lietuviški stalo produktai. Vieninteliai mugėje ant lietuviško beržo šakų kybo skilandžiai – Audronės Žilėnienės ekologinio ūkio iš Raseinių r. „vizitinė kortelė“. Aukščiausios kokybės dešras užgerti siūlo pakruojiškė aludarė Aldona Udrienė, verdanti puikų „Jovarų“ alų su medumi ir „Šnekutį“. Juodos, rupios, su natūraliu raugu „Saimetos“ kepykloje Daujėnuose keptos duonos kepalas su užrašu „Lietuva“ po mugės iškeliaus ne tik į Vokietijos žemės ūkio ministeriją, bet ir Brazilijon, Naujojon Zelandijon, Japonijon, Indijon, Ukrainon. Su šių valstybių ministrais susitiko Lietuvos žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ir visiems dovanojo po kepalą. Gurmanų vertinimui pristatomas kelių rūšių midus, laikomas vienu seniausių pasaulio alkoholinių gėrimų. Pagal penkių šimtmečių senumo vienuolių receptą, perskaitytą metraščiuose, jį gamina šeimos įmonė „Šušvės midus“. Kita šeima iš Panevėžio krašto – Albinas ir Audronė Kisieliai iš Radviliškių k. pirmąkart mugės lankytojams siūlo savo keptą „Petronėlės“, „Vyrų“, „Ponių džiaugsmo“ duoną ir burnoje tirpstantį pyragą „Šimtalapį“. Mugės debiutantai neapsiriko. Šeštadienį užplūdę vokiečiai pirko mažus dailiai įpakuotus kepalaičius. Bendrovės „Apiterapijos centras“ merginos nespėjo pilstyti šaltalankių arbatos ir tepti sumuštinukų su humusu iš avinžirnių. Retas kuris praėjo pro Laimutės Sadauskienės šakočius, kurių nuotraukos įdėtos į mugės proginį žurnalą kaip produktas, reprezentuojantis Lietuvą. Beje, vokiečių ir vengrų kepiniai, vadinami baumhuchenais, visiškai kitokie, kubilėlio formos. „Žemaitijos pieno“ bendrovės pasididžiavimo – „Džiugo“ sūrio ieškojo jau nuolatiniai klientai. Kaip ir „Bernelių užeigos“ troškintų kopūstų su karka, kraujinių vėdarų ar cepelinų, kurių prašė „čipolino“ vardu. Dažniausiai valgytojams pakanka vieno „čipolino“, bet jai paprašo išsyk dviejų, tai žinok: lietuviškai papietauti panūdo rusas, ukrainietis ar lenkas, – pasakojo savo socialinį „tyrimą“ atliekantys užeigos barmenai.

Nori sėkmės – siūlyk po nedaug Kaip rišamos unikaliosios Vilniaus krašto verbos, mugėje rodė Agata Granicka. Jau septintos kartos verbų rišėja puikią didelę verbą sakė galinti nupinti per valandą. Išmoninga gintaro ir žalvario meistrė Danutė Tikuižienė su „ŪP“ dalijosi patirtimi iš ankstesnių dalyvavimų mugėse: tokio pobūdžio renginiuose žmonės ieško dailių, nedidelių ir ne per brangių daiktelių. Todėl arčiausiai lankytojų akių tautodailininkės išdėliojo auskariukus, apyrankėles, žalvarinius mitologinės simbolikos pakabučius – arkliukus, paukštelius, Saulės ženklo svastikas. Atsirado vienas kitas lankytojas, pirkęs ir autorinius papuošalus – nepakartojamus gintaro vėrinius, įmantresnes meniškas apyrankes. Prie lankytojų poreikių prisitaikę pardavėjai viliojo vieno kąsnio užkandėlėmis, gėrimų taurelėmis, kurios savaitgalį sumažėjo iki keliolikos lašų. Sumuštinukai, penktadienio vakarą pateikti ragauti dar nemokamai, šeštadienį jau tapo įkainoti nuo 1 iki 3 eurų. Lietuvių garbei reikia pasakyti, kad jų suvenyriniai rinkinukai buvo vieni pigiausių ir didžiausių. „Man gėda lupti pinigus“, – visus ūkiškomis „Šimtalapio“ riekėmis dosniai vaišinanti sakė A. Kisielienė, smagiai bendravusi su pirkėjais vokiškai. Kai lankytojų srautas sumažėdavo, šaunuoliai „Allegretto Band“ muzikantai užgrieždavo smagią lietuvišką polkutę ar kadrilį, o lininėmis suknelėmis pasipuošusios stendo dalyvės mėgino įsukti į ratelį praeivius. Vokiečiai sukosi, o kaimynai estai – niekaip. Nors lėtapėdžiai džentelmenai susiprato atnešti šokėjoms gėrimo, visvien iš lietuvaičių sulaukė nekokių epitetų. Reikalą pataisė ministras Bronius Markauskas: ir kartu padainavo, ir gražiai pašoko.

Patiems darbščiausiems – kelias atviras Kaip „ŪP“ teigė visus dalyvius ir žurnalistus motiniškai globojusi ŽŪM Ekonomikos departamento Prekybos politikos ir eksporto skatinimo skyriaus vedėja Rimutė Kėkštienė, visi atrinkti mugės dalyviai gali didžiuotis tautinio paveldo sertifikatais, ne vienas laukia ir europinio pripažinimo ženklo. R. Kėkštienė akcentavo, kad mugės dalyvių skaičius nėra galutinis. „Jei kiti gamintojai pasiūlys išskirtinį produktą pagal unikalius receptus ir pristatys savo sugebėjimus atrankos komisijai, manau, nė vienam nebus užkirstas kelias dalyvauti „Žaliojoje savaitėje“, – sakė mugių kuratorė. Sąlygas verslininkams stengiamasi sudaryti: ministerija apmoka Lietuvos stendo ploto nuomą, pasirūpina dalyvių, jų produkcijos ir vitrinų atvežimu, sumontavimu ir išardymu. Maisto produktų pateikimas – sudėtingas reikalas. Nepakanka juos išreklamuoti internetu, nes tik nuo ragavimo priklauso, pirks ar ne lankytojas, mugėje prisiragavęs dešimtis delikatesų. Pasak R. Kėkštienės, labai norėtųsi ir būtų poreikis atvežti balto varškės sūrio, glazūruotų sūrelių, bet tam reikia šaldytuvų. Didžiajame šurmulyje neapsieita ir be nutikimų. Cepelinų virėjai po savaitgalio baiminosi pritrūksiantys bulvių ir ėmė domėtis, kur jų teks nusipirkti. Tautodailininkės pastebėjo, kad matuodamosi po tris gintarines apyrankes kai kurios damos buvo linkusios grąžinti tik dvi. Po vienos nakties skilandžių medis palengvėjo net keturiais kindziukais. Ką darysi, per daug neliūdėjo A. Žilėnienė, už prekystalio stovinti su gražuole dukrele Egle, prieš keletą metų tapusia „Mis ūkininkaite“ ir besidarbuojančia šeimos ūkyje. Vagystė – nuostolis, turintis ir antrą medalio pusę: tai ir kokybės įvertinimas.

 Gertrūda RINKŪNIENĖ „ŪP“ specialioji korespondentė, Berlynas

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Žemės ūkio ministro Broniaus Markausko dovaną – lietuviškos duonos skonį patirs ir Vokietijos federalinis maisto pramonės bei žemės ūkio ministras Christianas Schmidtas. Tautodailininkių stendas: Edita Rimkienė, Agata Granicka, Danutė Tikuižienė, Galina Stasionienė ir draugiją palaikęs muzikantas Donatas Byčenka. Skanieji Laimutės Sadauskienės šakotukai buvo kepami vietoje ir skleidė gardų aromatą. Smagioji „Žemaitijos pieno“ komanda – Indrė, Laima, Gabrielė ir Giedrė. Viena pirmųjų parodos dalyvių – pagal mamos receptus duoną kepanti Vita Stankevičienė, aludarė Aldona Udrienė su anūku Martynu ir profesionalūs „Allegretto Band“ muzikantai. Vienas iš šeiminių duetų – Audronė Kisielienė su sūnumi. Olandai parengė alpinariumus net iš daržovių. Olandai taip pat vaišino puikaus skonio pomidorais. Gėlių paviljono prieigose karaliavo milžiniška tulpių puokštė. Medžio apdirbimo stende sukiojosi išlakus įspūdingas „medis“ su paukšteliais inkile, stebuklingais lapais ir žmogaus balsu. Iš toliausiai buvo girdėti: kojūkais atbilda triukšmingieji parodos partnerės Vengrijos muzikantai, visada keliantys skrybėles ir merkiantys akis lietuvaitėms. Subtilia estetika, maloniomis manieromis, unikaliais patiekalais išsiskiriantys Tailando atstovai. Dėl Europos sankcijų mugėje nedalyvaujančiai Rusijai atstovavo vieninteliai savarankiški entuziastai – berlynietė Aliona Archipova ir maskviškis Saša Zelenovskij. Rankdarbiai ir margas grožis, kuriamas Vengrijos auksarankių. Vyndarių šeima iš Gruzijos sunkiai orientavosi kainose ir už vyną bei tautinį produktą čiurčelą pageidavo daugiau, nei pirkėjai buvo linkę mokėti.