Žalosios – ir grožis, ir turtas

- Žalųjų veislės karvės vertinamos dėl riebesnio, baltymingesnio pieno, ištvermingumo, jos dažnesnės Šiaurės Lietuvos ūkiuose, - sako Lamokų kaimo (Vabalninko sen., Biržų r.) ūkininkė Vitalija Kopūstienė. Su vyru Gediminu, broliu Petru Aukštikalniu ir broliene Danute ji puoselėja pustrečio šimto galvijų ūkį. Karvių banda yra pripažinta veisline, kontroliuojamo produktyvumo. Stabilumo ir pažangos ūkiui suteikia suformuota žemės ūkio specialistų brigada: visi keturi šeimos nariai yra diplomuoti, atsakomybę pasiskirstę sektoriais, tik vadybą patikėję Petrui. Jo vardu ir ūkis įregistruotas.

Svarbiausia – galvijų genetika Pasak veterinarijos gydytojos V. Kopūstienės, pieno ūkyje svarbios visos grandys: pašarų gamyba, galvijų genetika, sveikatingumas, nors svarbiausias, kaip ir bet kuriame versle, yra žmogiškasis faktorius. Ūkininkas privalo analizuoti iš „Gyvulių produktyvumo kontrolės“, „Pieno tyrimų“ laboratorijos, seminarų ir mokymų gaunamą informaciją. Pavyzdžiui, nuo pašarų kokybės priklauso galvijų produktyvumas, pieno sudėtis. Kuo anksčiau nupjauta žolė, suslėgtas silosas, tuo daugiau maistinių medžiagų, mineralų, vitaminų. Nuo produktyvumo priklauso ir karvės laktacijų skaičius, ir sėklinimo sėkmė. Pastaruoju metu ūkio žalųjų amžiaus vidurkis – keturios laktacijos, sėklinimo koeficientas – 2,2 dozės.

Lietuvos žalųjų – beveik pusė visų pieninių galvijų VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, jau ne pirmi metai žalųjų veislių karvės pagal pieno riebalų ir baltymų bendrą kiekį lenkia juodmarges. Lietuvoje 2015 m. gegužės 1 d. buvo 749 341 galvijas, iš jų 315 788 karvės. Biržų rajone atitinkamai 17 063 galvijai, 8 544 karvės. Iš šalyje kontroliuojamų karvių bandų net 79 proc. sudarė ūkiai, kuriuose laikoma daugiau nei 51 karvė (604 bandos, 90 886 karvės). Kontroliuojamų Lietuvos žalųjų suskaičiuota 31 013, anglerų – 419, Danijos žalųjų – 557, airšyrų – 1 574, žalmargių holšteinų – 762, Vokietijos žalmargių – 222, Švedijos žalmargių – 938, simentalų pieninių – 106. Žemės ūkio rūmų Veislininkystės komiteto pirmininko dr. Edvardo Gedgaudo teigimu, žalųjų karvių produktyvumo pranašumas buvo pasiektas ne iš karto, tik sistemingai gerinant karvių veislines savybes, šėrimą ir laikymo sąlygas. Pasak P. Aukštikalnio ūkio veterinarijos gydytojos V. Kopūstienės, Lietuvoje galvijų selekcija vykdoma ne tik pagal produktyvumo rodiklius, bet ir pagal eksterjerą, vaisos savybes, karvių ūkinio naudojimo trukmę, atliekama apskaita pagal somatinių ląstelių kiekį ir veršiavimosi lengvumą. Dauguma šalių iš užsienio įsiveža tik geriausių genominių bulių spermos selekciniams branduoliams gerinti. Įvežtine sperma sėklinamos rinktinės karvės. Lietuvos žalųjų populiacijoje yra daug karvių, duodančių iki 12 tūkst. kg pieno per 305 laktacijos dienas. Kasmet Lietuvos zootechnikų sąjunga, kitos žemdirbių savivaldos organizacijos skelbia pažangiausių gyvulininkystės ūkių, efektyviausių pieno ūkių konkursus. P. Aukštikalnio ūkis visuomet būna arba pats geriausias, arba vienas geriausių šalyje.

Gyvulininkystės ūkis – kaip miškas Vienu iš sėkmės kriterijų V. Kopūstienė vardija keliolika metų trunkančią ūkio narystę „Lietuviško pieno“ kooperatyve. Kita priežastis – ūkio atvirumas naujovėms, šeimos narių visuomeniškumas, dalyvavimas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos ir Biržų krašto bendruomenių veikloje. P. Aukštikalnio pieno ūkis pradžią skaičiuoja nuo 1992 m., kai Petro ir Vitalijos tėvai Vytautas ir Emilija Aukštikalniai iš sugriuvusio kolūkio gavo tris karves. Sūnui tėvai ūkį perrašė 2000 m. Kaip prisimena V. Kopūstienė, ūkio banda buvo formuojama perkant karves ir telyčias iš pažangiausių Šiaurės Lietuvos ir Žemaitijos ūkių, turinčių produktyvias bandas. P. Aukštikalnio ūkiui vienam pirmųjų Biržų rajone suteiktas galvijų veislyno statusas. Karvių produktyvumui didinti naudojama aukštos genetinės vertės bulių sperma, taip sukurta viena produktyviausių Lietuvos žalųjų ir žalmargių veislės 130 karvių banda. Iš viso ūkyje šiuo metu laikomi 253 galvijai. Beveik visos karvės įrašytos į Lietuvos žalųjų galvijų kilmės knygos A arba B skyrius. - Pieno perdirbėjai iš Rokiškio, Telšių, Panevėžio prašo pieno, ūkininkai – veislinių telyčių, – pasakoja V. Kopūstienė, stebėdamasi pieno rinkos tendencijomis, – tačiau mes turime pieno supirkėją, o išaugintas telyčaites pasiliekame ūkyje bandai gerinti. Juk mažos pieno kainos ne amžinos... Pasak V. Kopūstienės, gyvulininkystės ūkis – kaip miškas: iškirsi – ir neliks. Kiaulės, mėsiniai galvijai – pajamos kartą per metus, o pieniniai žalieji ūkininką praturtina dukart per mėnesį.

Autoriaus nuotraukos

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.