Žemdirbių ir saulės energetikų karas

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), Seimo Kaimo reikalų komitetas, Lietuvos žemės ūkio taryba (LŽŪT) ir kitos žemdirbiškos organizacijos priešinasi Energetikos ministerijai (EM) ir jai prijaučiantiems verslininkams, užsimojusiems brangią dirbamą žemę paslėpti po saulės elektrinių moduliais. Tačiau aplinkos ministras Simonas Gentvilas čia  nieko blogo neįžvelgia. Jo nuomone, kraštovaizdį gali niokoti tik kaminai, o saulės moduliai ant žemės guldomi pagal Šiaurės Europai pritaikytą agrostandartą ir niekam nekenkia.

Skirtingos pozicijos

Dar vasarį prasidėjo diskusijos, ar saulės elektrinių parkai galėtų būti įrengiami ir ant žemės ūkio paskirties žemės. Nesnaudžia abi pusės. ŽŪM baigia rengti atitinkamus projektus, kurie netrukus turėtų pasiekti Seimą. Žemės ūkio viceministro Donato Dudučio teigimu, ministerija laikosi pozicijos, kad žemės ūkio paskirties žemė, ypač derlingiausia, turi pirmiausia tarnauti žemės ūkio produkcijos gaminti.

EM skundžiasi, kad Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymas rengtas prieš gerą dešimtmetį ir neatitinka nei šiandienos ambicijų, nei technologinės pažangos, taip pat apstu biurokratinių trukdžių, perteklinių ribojimų, kurie stabdo žaliosios energetikos plėtrą. Todėl EM parengė vadinamąjį atsinaujinančios energetikos proveržio paketą, kuris turėtų būti svarstomas Seimo pavasario sesijoje.

Ministerijai trūksta žemės

Verslas skundžiasi, kad šalyje trūksta vietos saulės elektrinėms, todėl energetikos ministras Dainius Kreivys pasiūlė ateityje joms skirti daugiau dirbamos žemės. O politikai turi dvi nuomones – vieni siūlo jas kelti ant stogų, kiti – tik  drausti statyti ant nuomojamos žemės.

„Kodėl negalima? Žemdirbiai galėtų savo žemėje statyti saulės elektrines – atsiperkamumas būtų gerokai didesnis nei auginant žemės ūkio kultūras. (...) Aišku, visos žemės neužstatysi, bet kodėl dalies savo sklypelio žemdirbys negalėtų užstatyti saulės elektrinėmis?“, – Seime postringavo D. Kreivys.

Vadina mitu 

Prieš 10 metų pirmą saulės modulių gamyklą ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse atidariusios „Precizika“ grupės bendrovės „Solet Technics“ generalinis direktorius, Lietuvos saulės energetikos asociacijos (LSEA) viceprezidentas Andrius Karazinas dabar pripažino, kad sunku rasti žemės sklypų, kuriuose būtų galima įrengti saulės parkus.

LSEA viceprezidento manymu, įtakos žemės sklypų ribojimams gali turėti ir paplitęs mitas, kad statant saulės parkus bus užimtos visos derlingos Lietuvos žemės. „Pirma, ne visos žemės yra derlingos, o antra, nesunku apskaičiuoti, kad visos Lietuvos elektros energijos poreikiui patenkinti reikėtų 12 gigavatų saulės elektrinių. Jos užimtų 12 tūkst. ha, tai yra vos 1,8 proc. Lietuvos ploto“, – kalbėjo A. Karazinas.

Pagrįstas susirūpinimas 

Šiame 12 tūkst. ha plote galima užauginti tiek kviečių ir grūdų, kad susidarytų 1 tūkst. 500 geležinkelio vagonų sąstatas. Tai tikrai aktualu dėl bado grėsmės Europoje ir pasaulyje, Rusijai kariaujant prieš Ukrainą. O žemdirbiams, kurie išnuomos savo žemės sklypus saulės moduliams statyti, aktualus kitas klausimas – kaip bus po kelių dešimtmečių, kai moduliai nustos veikti, kas juos utilizuos? Lietuvoje tokios įmonės dar nėra, teks gabenti į užsienį. Kaimo žmonių susirūpinimas yra pagrįstas: gal saulės elektrinių statybos bendrovių po tiek metų nebeliks nė kvapo ir visa atsakomybė užguls ant žemės savininkų pečių?

Viskas palikta ateičiai 

Saulės jėgaines Lietuvoje gaminančios bendrovės „Solet Technics“ generalinis direktorius A. Karazinas aiškino: „Modulių, nustojus jiems veikti, išmontavimas turėtų būti tarpusavio susitarimo dalykas. Kita vertus, 25–30 metų – gana ilgas laiko tarpas, ir nežinia, kas tada bus, ko nebus. Ir juos stačiusios įmonės gali nebebūti.“

Jis negalėjo pasakyti, ar kokios nors nuodingos medžiagos naudojamos  gaminant modulius. Pasak jo, Prancūzijoje yra bendrovė, kuri juos sumala į miltus ir paskui panaudoja asfaltui gaminti. Europos Komisijos užsakymu atlikta keletas tyrimų, kaip panaudotus, nebeveikiančius modulius būtų galima perdirbti.

Pasiteiravus, ar jis gali patvirtinti, kad problemų dėl nebeveikiančių modulių ūkininkai tikrai neturės, atsakymas nebuvo tiesus: „Mano nuomone, problemos tik­rai nebus, juk technologijos taip sparčiai vystosi. Gal po 10 metų žmonės galės pasikeisti saulės jėgaines į kitos rūšies prietaisus, kurie gamins elektros energiją? Gal įvyks koks proveržis panaudojant vandenilį? Technologijos vystosi kosminiu greičiu, todėl nežinia, kaip viskas pasikeis per artimiausius 10–15 metų. Bet  žemės savininkų nerimas irgi pagrįstas – kur reikės tuos panaudotus modulius dėti?“

Įžiūri nelygybę

LŽŪT pirmininkė Danutė Karalevičienė turi kitokią nuomonę. „Energetikos ministerija kol kas su mumis nesikalba, visi teigia, kad statyti saulės jėgaines galima iki 2 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės plote. Dar girdėjau ir tokią nuostatą, kad tokiam dydžiui nebūtina ir žemės paskirties keisti. kad ūkininkams siūloma leisti įsirengti tik tokios galios saulės elektrines, kurios tenkintų jų reikmes, ir kad negalėtų elektros pardavinėti“, –  piktinosi D. Karalevičienė.

Pasak LŽŪT vadovės, ar gali būti blogiau, kai žemdirbiai, turėdami nuosavos žemės, negali joje gaminti elektros ir jos parduoti. O ateinantys verslininkai gali kiek tik nori ir jiems tai dar kompensuojama.

„Kiek klausausi, tiek vis kitaip girdžiu. Žinau tik tai, kad už saulės jėgainių stovi dideli žmonės, dideli pinigai. Jie nenori nusiraminti, nori, kad toliau būtų stumiami šie projektai, kad kuo greičiau būtų galima juos pabaigti“, – kalbėjo D. Karalevičienė.

Yra ir kita medalio pusė

„Žemdirbiai šiandien nieko nežino. Iš jų gal tik 5 proc. supranta, kas čia vyksta. Kiti viena ausimi girdėję, kad už žemės nuomą gaus didelius pinigus, kad ilgam laikui bus išnuomojama ir atsidarys aukso kasyklos. Treti sako: ką noriu, tą ir darau. Bet juk tokių ūkininkų vaikai, jeigu dar nesuspės pasenti, nepaveldės žemės, o tik kažkokius statinius, jų griuvėsius. Ūkininkai gal ir supranta, kad reikės tuos saulės modelius sutvarkyti, bet džiaugiasi, kad tų laikų jie nesulauks. Yra ir kita medalio pusė – juk niekas negali prognozuoti, kas bus po 10 metų. O jeigu tuomet kas nors ateis ir pasakys: atleiskite, tos saulės jėgainės kenkia sveikatai, kenkia gamtai ir t. t. Kas tada bus? Tokie verslininkai pasakys: ačiū, mes daugiau jūsų žemių nenuomosime, išeiname. Ar sutartyje tai numatyta? Ne. Verslas sutartyse tik numato, kad disponuos, naudos tiek ir tiek metų. Ir dėl nuomos mokėjimo yra daug niuansų. Ar yra aiškiai parašyta, kad jie gali nutraukti sutartį pirma laiko? Neabejoju, kad tai nė vienoje sutartyje nėra numatyta“, – įsitikinusi D. Karalevičienė, pastebėdama, kad jaunesni ir gudresni ūkininkai ar bendrovės, prieš pasirašydami sutartis, samdo teisininkus, kad šie jas peržiūrėtų.

 „Solet technics“ nuotrauka