Žemdirbių optimistinės viltys vis dar neapleidžia

Džiaugtis nelabai yra kuo

Gruodį po dvejų metų pertraukos įvyko Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) metinė konferencija. Galima pasidžiaugti, kaip ir anksčiau, gausiu jos dalyvių skaičiumi, atsinaujinusia auditorija, dėmesiu naujovėms, programoms, ateities perspektyvoms. Tai patvirtina LŽŪBA reikalingumą, liudija, kad didelės pastangos ir bendras darbas narių nenuvylė.

Žemės ūkio bendrovėse vyksta natūrali bendrovių vadovų ir specialistų kartų kaita. Žmonės tampa vis aktyvesni: kelia ne tik aktualius, kasdienius klausimus, bet ir tikisi pamatyti aiškią žemės ūkio strategijos kryptį, be kurios tiesiog neįmanomas ilgalaikis ūkių veiklos planavimas. Deja, to pasigendama. Žemdirbiams artimiausių valdžios institucijų priimami sprendimai sukelia nusivylimą, o kartais – ir aiškiai išreiškiamą nepasitenkinimą.

Ministerijose sėdintys turi suvokti, kad žmonės tapo išsilavinę, išmintingi, išmaišę ne tik Europą, bet ir visą pasaulį. Todėl jie nebesileidžia maitinami gražiais pažadais ar pasakomis, o bandymai sugrįžti prie administracinių valdymo metodų susilauks pasipriešinimo ir galiausiai bus pasmerkti nesėkmei. Valdžia turi tai suprasti ir priimti kaip neišvengiamybę.

2022-aisiais baigiasi ilgas, net devynerius metus trukęs eilinės bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformos laikotarpis. Jo rezultatais vargu ar galima džiaugtis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2021 m. buvo pagaminta bendrosios žemės ūkio produkcijos už 3,1 mlrd. Eur. Produkcijos apimtys, palyginti su 2020 m., sumažėjo 8,9 proc.

Galvijų skaičius nuo 695 tūkst. 2017 m. sumažėjo iki 629 tūkst. 2022 metais. Tai nėra džiuginantys rodikliai. Stabili išliko tik Lietuvos vieta tarp ES valstybių narių pagal bendrosios žemės ūkio produkcijos vertę 1 ha žemės ūkio naudmenų – paskutinė. O padrąsinančių žinučių, kaip bus pasiektas proveržis, iš valdžios atstovų konferencijoje neišgirdome.

Žvilgsnis į ateitį

Besibaigiančio laikotarpio BŽŪP pasižymėjo nauja tiesioginių išmokų voko struktūra, kurioje atsirado išmokų eilutė, skirta žalinimui. Šia nauja, jokių sąsajų su praeitimi neturinčia išmoka vėl buvo įtvirtinta ydinga, bet nežinia kodėl atsakingų institucijų pasipriešinimo nesulaukusi diskriminuojanti praktika – atskirų ES valstybių narių žemdirbiams mokėti nevienodo dydžių paramą už absoliučiai tapačių visoje bendrijoje praktikų taikymą.

Žemdirbiai stipriai stengėsi pertvarkydami savo veiklą, kad beveik visu šimtu procentų prisidėtų prie klimatui ir aplinkai naudingų žalinimo tikslų įgyvendinimo. Be to, dauguma LŽŪBA narių savo iniciatyva ir lėšomis diegė modernias technologijas augalininkystėje ir gyvulininkystėje, kurių rezultatas, objektyviai, o ne šališkai vertinant, neginčytinas – didesnis efektyvumas darant mažesnį poveikį aplinkai.

Tiesa, ataskaitose tai neįvertinama, nes nėra atitinkamų metodikų ar nesukaupta reikalingų duomenų, nors apie tai esame priminę ne kartą. Vis dėlto, kaip logiškas dabartinės BŽŪP tęsinys atrodė LŽŪBA parengti pasiūlymai pasinaudoti sukaupta patirtimi ir ateityje tęsti šių praktikų plėtrą. Tačiau įsiklausyta nebuvo. Nuo 2023 m. bus skatinamas ekstensyvumas, pievininkystė, šlapynių atkūrimas. Tai numatyta nepaisant būsimuoju laikotarpiu dramatiškai sumažintų ES lėšų, skirtų Kaimo plėtros priemonėms.

Kitas iššūkis – dėl Rusijos karinės invazijos į Ukrainą „netikėtai“ išaugęs aprūpinimo maistu saugumo aktualumas. Netikėtai – kabutėse, nes pastaraisiais metais dėl maisto trūkumo kenčiančių žmonių skaičius pasaulyje augo, nors dar 2015 m. patvirtintuose Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi darbotvarkės tiksluose šalys įsipareigojo iki 2030 metų panaikinti badą visame pasaulyje.

Lietuva čia mažas sraigtelis. Bet negalvojama, kodėl šalyje kas penktas žmogus gyvena ties skurdo riba. O maisto produktai – vieni iš brangiausių. Lietuvoje Darnaus vystymosi darbotvarkės tikslų įgyvendinimo koordinavimas pavestas Aplinkos ministerijai. Įdomiai šiame kontekste nuskambėjo neseniai išgirstas, neva šiai ministerijai priskiriamas kilnus gestas: dėl Baltijos jūros švarumo paaukoti naujai nustatytose, išplėstose apsauginėse juostose esančias, bet žemdirbiams nuosavybės teise priklausančias žemes. Visiškai nepaisant to, kad jose kaip tik ir auginamas maistas.

Pasikartojimas apie dešinės ir kairės rankos nesusikalbėjimus daugeliui turbūt irgi jau nusibodo. Kitąmet taip pat neįvyks stebuklas, kad draudimų ir apribojimų traukinys pasibaigus degalams – jų kūrėjų fantazijai, pagaliau sustos. Kam visa tai daroma – neaišku, nes nežinia, kas naudosis kuriamu gamtos rezervatu, kurio pavadinimas – „visa Lietuva“. Prognozių duomenimis, mūsų šalyje vietinių gyventojų skaičius 2050 m. tik šiek tiek viršys 2 mln...

Trečiojo „brolio“ vietoje

Žemės ūkio bendrovės bei įmonės ir toliau išlieka efektyviu ir stabiliu šalies maisto pramonės ramsčiu. Naudodamos vos 13,7 proc. žemės ūkio naudmenų, valdydamos vidutiniškai apie 30 ha vienam dirbančiajam tenkantį plotą (tokį pat, kokį užima ir nedidelis ūkis), jos sugeba tiekti trečdalį šalies bendrosios produkcijos. Jų nesutrikdė net COVID-19 pandemija. Tačiau deramos padėkos ir pripažinimo už tai jos, kaip ir visi žemdirbiai-gamybininkai, iki šiol nesulaukė. Planuojamas tik papildomas apmokestinimas, apribojimai ir suvaržymai. O juk ir toliau teks susidurti su naujais iššūkiais – darbo rezultatus negailestingai naikinančia infliacija. Nes produkcijos supirkimo kainų augimas džiugina tik iki to momento, kada tenka mokėti už įsigyjamus išteklius.

Didelį nerimą kelia žiema ir pavasaris – kokios bus maisto infliacijos, didėjančių pragyvenimo išlaidų kainų paveiktų gyventojų nuotaikos, jų perkamoji galia. Juk visa tai tuojau pat perkeliama ant pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų.

Bendrą atmosferą kaitina Žemės ūkio ministerijos pareigūno lūpomis viešai išsakyti nuogąstavimai, kad ateinančiais metais deklaruojant pasėlius sumaištį sukels Europos Komisijos jau patvirtinto Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano nuostatos. Iš tiesų, vadovaujantis ES reglamente apibrėžtais rizikų valdymo priemonių kriterijais, planavimas, kuriame numatyta situacija su prognozuojamu beveik 30 proc. siekiančiu iš anksto pažadėtų išmokų galimu sumažinimu, prilygintinas išankstiniam krizės užprogramavimui. Belieka tikėtis, kad, kaip ir iki šiol, pagrindinių maisto grandinės atramų kitąmet neišklibins ir neišplaus galimi kataklizmai. Tačiau mažėja vilčių, kad modernių, prekinių ūkių svarba visais aspektais, ypač ekonominiu-socialiniu, pagaliau bus įvertinta valdžios institucijų.

Atrodo, prieš žemės ūkio sektorių vyksta viešai nepaskelbtas karas, biurokratizmo invazija, kurios galutiniai tikslai kol kas tik neaiškiai šmėžuoja. Tai prasideda Briuselio kabinetuose ir uoliai perimama Vilniuje. Didinamas ne tik centralizuotas kišimasis į individualaus ūkio valdymo reikalus, prasidėjęs kompleksiniais paramos susiejimo reikalavimais. Susidaro įspūdis, kad tiesiogiai su BŽŪP nesusijusiuose teisės aktuose nuosekliai ir sistemingai dėliojamos grandys, kurias sujungus gauta grandine žemės ūkis bus apsuptas griežtais reguliavimų, apribojimų, nurodymų, kaip ūkininkauti, lankais. Nors ir dabartinėje BŽŪP net ir mažiau akyli gali pastebėti virsmo iš skatinančios gaminti į vis griežčiau suvaržančią požymių...

Ateinančiais metais laukia dar daugiau darbų, siekiant išlaikyti žemės ūkio, kaip Sutarties dėl ES Veikimo I priede išvardytų produktų gamintojo, o ne kokių nors viešųjų gėrybių tiekėjo statusą. Norint konstruktyviai dalyvauti politikos formavimo procese, kitąmet reikia pradėti dėlioti žemdirbišką BŽŪP po 2027 m. versiją.

Tikiuosi, kad artimiausiu metu bus išreikšta žemdirbių reakcija į šios valdžios suformuotos politikos rezultatus. Tam būtina visų žemdirbių-gamintojų, nepriklausomai nuo dydžio, specializacijos ar tipo, vienybė. To visiems ir norėtųsi palinkėti 2023-iaisiais.

ŪP apžvalgininkas, LŽŪBA prezidentas Eimantas PRANAUSKAS 

Redakcijos nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.