Žemėje mažėja gėlo vandens

Paaiškėjo, jog ežeruose, upėse, dirvožemio vandeninguose sluoksniuose gėlo vandens kiekis išlieka mažas. Žurnale „Surveys in Geophysics“ paskelbtame pranešime mokslininkai teigia, kad šis pokytis gali reikšti, jog mūsų planetos žemynuose prasidėjo nuolatinė sausringoji fazė.

Sausra ir potvyniai

Kol kas dar nėra susisteminti 2024 m. duomenys, tačiau jau dabar aišku, jog metai daug kur buvo ne tik labai šilti, tačiau ir sausi. Tyrėjai mano, kad prie didėjančio gėlo vandens trūkumo gali prisidėti globalus planetos šilimas, kadangi augant vidutinei pasaulio oro temperatūrai daugiau vandens gali išgaruoti bei išsilaikyti atmosferoje.

Be to, didėja ne tik sausringumas, bet ir tikimybė sulaukti ekstremaliai intensyvių kritulių. Nors bendras metinis kritulių ir sniego kiekis gali smarkiai nepasikeisti, dėl ilgesnių laikotarpių tarp intensyvių kritulių dirvožemis labai išdžiūsta. Dėl to sumažėja vandens kiekis, kurį lyjant žemės paviršius gali sugerti, o vanduo nuteka žemės paviršiumi ir sukelia potvynius.

Tenka konstatuoti, jog Lietuva šioje situacijoje neišskirtinė. Mūsų šalis vis dažniau susiduria su panašiomis problemomis. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba konstatuoja, kad ir šiuo metu nemažoje Lietuvos teritorijos dalyje gilesniuose dirvos sluoksniuose tebėra sausra: nusekę kai kurie vandens telkiniai, trūksta vandens šuliniuose ir pan.

Objektyvūs duomenys

NASA atskleidžia, jog 2015–2023 m. palydoviniai matavimai parodė, kad vidutinis gėlo vandens ištekliai sausumoje, įskaitant skystą paviršinį vandenį, pvz., ežerus ir upes, taip pat vandenį požeminiuose vandeninguose sluoksniuose, buvo 290 kubinių mylių (1 200 kubinių km) mažesni palyginti 2002–2014 m. vidutiniu kiekiu.

Taip teigia vienas iš tyrimo autorių, NASA hidrologas Matthew Rodell‘is, dirbantis Kosminių skrydžių centre Greenbelt mieste, Merilando valstijoje.

Sausros metu, kartu plečiantis drėkinamam žemės ūkiui, ūkiai ir miestai turi labiau pasikliauti požeminiu vandeniu, o tai gali sukelti požeminio vandens išteklių mažėjimo ciklą: gėlo vandens atsargos išsenka, lietus ir sniegas jų nepapildo, o tuo metu pumpuojama vis daugiau požeminio vandens. Remiantis 2024 metais paskelbta JT ataskaita apie vandens trūkumą, sumažėjęs turimo vandens kiekis sukelia įtampą ūkininkams ir bendruomenėms, gali kilti badas, konfliktai, skurdas ir padidėti ligų rizika, nes žmonės pradeda naudoti užteršto vandens šaltinius.

Tyrėjų komanda nustatė šį staigų, visuotinį gėlo vandens sumažėjimą, naudodama stebėjimus iš Gravity Recovery and Climate Experiment (GRACE) palydovų, kuriuos valdo Vokietijos aviacijos ir kosmoso centras, Vokietijos geomokslų tyrimų centras ir NASA. GRACE palydovai matuoja Žemės gravitacijos svyravimus mėnesinėmis skalėmis, kurios atskleidžia vandens masės pokyčius žemėje ir po žeme. Pirmieji GRACE palydovai buvo paleisti 2002 m. kovo mėn. ir rinko duomenis iki 2017 m. spalio mėn. Tuomet 2018 m. gegužę buvo paleisti jų įpėdiniai GRACE–Follow On (GRACE–FO).

Kaip tai prasidėjo?

Pasak mokslininkų, globalus gėlo vandens mažėjimas prasidėjo nuo didžiulės sausros šiaurinėje ir centrinėje Brazilijoje, prie kurios netrukus prisidėjo daugelis didelių sausrų Australijoje, Pietų Amerikoje, Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Afrikoje. Atogrąžų Ramiojo vandenyno regione nuo 2014 m. pabaigos iki 2016 m. pakilusi šiltesnė vandenyno temperatūra išsivystė iki vieno reikšmingiausių El Ninjo reiškinių nuo 1950 m., o tai lėmė atmosferos srautų pokyčius, kurie pakeitė orų ir kritulių modelius visame pasaulyje.

Tačiau net ir po to, kai El Ninjo atlėgo, pasauliniai gėlo vandens ištekliai neatsikūrė. M. Rodell‘is ir komanda praneša, kad 13 iš 30 intensyviausių pasaulio sausrų, kurias stebėjo GRACE, įvyko nuo 2015 m. sausio mėn. Mokslininkas ir jo kolegos įtaria, kad visuotinis atšilimas gali turėti įtakos ilgalaikiam gėlo vandens išeikvojimui.

Naujų reiškinių pranašas

Dėl visuotinio atšilimo atmosfera sulaiko daugiau vandens garų, todėl iškrenta daugiau kritulių, sakė NASA meteorologas Michaelas Bosilovičius. Nors bendras metinis lietaus ir sniego lygis gali labai nepasikeisti, ilgas laiko tarpas tarp intensyvių kritulių leidžia dirvožemiui išdžiūti ir šis tampa tankesnis. Tai sumažina vandens kiekį, kurį žemė gali sugerti lyjant.

„Problema, kai iškrenta itin daug kritulių, – sakė M. Bosilovičius, – ta, kad vanduo nuteka paviršiumi, o ne įsigeria ir papildo požeminio vandens atsargas. Pasauliniu mastu gėlo vandens lygis buvo nuolat žemas nuo 2014–2016 m. El Ninjo, o daugiau vandens lieka įstrigę atmosferoje kaip vandens garai.

„Šylant temperatūrai didėja ir vandens išgaravimas iš paviršiaus į atmosferą, ir atmosferos vandens sulaikymo gebėjimas, todėl sausros dažnėja ir intensyvėja“, – pažymėjo jis.

Nors yra priežasčių įtarti, kad staigų gėlo vandens kritimą daugiausia lėmė visuotinis atšilimas, gali būti sunku galutinai susieti šiuos du dalykus, sakė Susanna Werth, hidrologė ir nuotolinio stebėjimo mokslininkė, kuri nebuvo susijusi su tyrimu. „Klimato prognozėse yra neaiškumų“, - sakė S. Werth, - „Matavimuose ir modeliavime visada pasitaiko klaidų“.

Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad devyneri šilčiausi metai sutapo su staigiu gėlo vandens lygio kritimu, M. Rodell‘is konstatavo: „Nemanome, kad tai atsitiktinumas, tai gali būti būsimų įvykių pranašas“.

Parengė Ričardas Čekutis