Žemėlapis, nešantis pragaištį Rytų Lietuvai

LŪS vicepirmininkė ignalinietė M. Lukaševičienė: „Politikai visada geriau „žino“, kaip mums geriau ūkininkauti rytiniame Lietuvos pakraštyje.“ „Nuo ateinančių metų pradžios septyneriems metams įsigaliosiantis naujas nenašių žemių žemėlapis, pagal kurį atitinkamai mokamos kompensacinės išmokos, Rytų Lietuvos ir kitų mažai derlingų plotų ūkininkus nuvarys nuo žemės“, – tvirtina Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkė, Ignalinos skyriaus vadovė Marijona Lukaševičienė. Į buvusias didelio bei mažo nepalankumo vietovių kategoriją pagal naująją tvarką nepapuola penkios Ignalinos r. seniūnijos: Ceikinių, Mielagėnų, Naujojo Daugėliškio, Tverečiaus ir Didžiasalio. Taip pat dalis Švenčionių r. – Svirkos ir Adutiškis. Tai visos pasienio su Baltarusija seniūnijos. „Kam naudinga rytinį Lietuvos pakraštį paversti dykra?“ – klausia LŪS atstovė. Baltarusijos pasienis – jautri šalies zona Iki spalio 23 d., kada Vilniuje turėtų būti tvirtinamas naujasis žemėlapis, Žemės ūkio ministerija, Seimo kaimo reikalų komitetas, vienmandatėse apylinkėse išrinktieji parlamentarai ir kiti politikai gaus skaičiavimus iš savivaldybių bei 100 šalies seniūnijų, kur ketinama įvesti ūkininkus diskriminuojančią tvarką. „Bet jau ir šiandien aišku: naujai perbraižius nepalankių ūkininkauti žemių žemėlapį, dalis ūkininkų, ypač pasienio su Baltarusija zonoje, patirs didžiulį nepriteklių. Rytinėje Lietuvos dalyje gyvenantys žmonės atsisakys dirbti žemę, kurią kažkas supirks ir valdys. O gal to ir siekiama?“ – svarsto M. Lukaševičienė. Iki šiol, pavyzdžiui, 100 ha žemės dirbantys grūdų augintojai gaudavo nuo 5 iki 15 tūkst. Eur išmokas dėl nepalankių ūkininkauti sąlygų. Ši paspirtis jau įtraukta į ūkių plėtros planus, projektus, prisiimti atitinkami įsipareigojimai. Po šiųmetės stichijos siautėjimo, kai Ignalinos krašte beveik be perstojo lijo nuo pat vasaros pradžios, įmirkusioje žemėje skendo kombainai, laukuose liko didelė dalis derliaus. Rašėme, kad Ignalinos r. savivaldybėje rugsėjo pradžioje paskelbtas ekstremalus įvykis, o spalio mėnesį, surinkus daugiau duomenų, – ekstremali padėtis. Naujasis žemėlapis ir tvarka, apimanti net 7 metų laikotarpį, iš paskutiniųjų čia dirbantiems ūkininkams gresia pražūtimi. Pasieniečių pranešimai informuoja ne tik apie meškų vizitus į Lietuvos girias. Yra rimtesnė bėda: nesibaigiančiu srautu per sieną plaukianti kontrabanda liudija, kokia jautri ši paribio zona. Nesunku sunaikinti žemdirbystę „Esame rinkos dalyviai, mums tiek pat, kiek ir didelius derlius gaunantiems žemdirbiams tenka mokėti už techniką, trąšas, sėklas. Tačiau mums brangiau atsieina transporto paslaugos vežti produkciją, nes esame Lietuvos pakraštys. Rytų Lietuva – vienas mažiausiai apgyvendintų kraštų, čia sudėtinga rasti darbo jėgos. Į pasienyje esančias kalvotas Švenčionių aukštumas pavasaris ateina 2–3 savaitėmis vėliau nei kitur, o ruduo ankstyvesnis, – tai šiemet ir pražudė dalį derliaus, užmirkusiuose laukuose nevyko sėja. Reljefas nepasikeis, klimatas kasmet pateikia netikėtumų, tad be paramos likę žmonės nuo žemės bus nuvaryti“, – situaciją komentavo M. Lukaševičienė. Pašnekovė atkreipė dėmesį ir į socialines pasekmes. Jei šiuo metu į tėvų ūkius grįžta nemažai žemės mokslus baigusio jaunimo, tėvams bankrutavus, kaime vaikų irgi neliks. Dar labiau išaugs migracijos mastai, rytinė Lietuva dar labiau ištuštės. „Su tokiais politikų ir gamtos iššūkiais mums nepakeliama taikstytis“, – sako M. Lukaševičienė. LŪS atstovė prisimena, kad šalies politikai „visada geriau „žinojo“, kaip ūkininkauti šalies pakraštyje“. Lyg pajuokai mindauginės Lietuvos ainiams būdavo rekomenduojama auginti avis ar ožius. Pasak M. Lukaševičienės, šio krašto žemdirbystė atsigavo žemės ūkio ministre esant prof. Kazimirai Prunskienei, kuri puikiai žinojo regiono krašto problemas, nes pati yra kraštietė. Iki tol rytinis Lietuvos pakraštys dirvonavo, kaimai kasmet sparčiai tuštėjo. Pradėjus gauti finansinę paspirtį, atkaklieji ūkininkai, branginantys kiekvieną žemės pėdą, pakeitė krašto vaizdą. Tiesa, „didžiažemių“ čia mažai, vyrauja nedideli ūkiai. Nepamatysi laukuose ir moderniausios technikos, tokią įsigijo tik vienas kitas. Dažname kieme stovi senas, kruopščiai prižiūrimas traktoriukas, „belorusas“ ar įsigyta vakarietiška padėvėta technika. Situacija finansiškai ir socialiai labai jautri. Sugriauti ūkius čia labai lengva. O kas toliau? Retai aukščiausios šalies valdžios atstovų lankomos Rytų Lietuvos ūkininkai tikisi pagalbos ir supratimo. Naująjį žemėlapį dar turės patvirtinti Europos Komisija. Gertrūda RINKŪNIENĖ