Žemės ūkio ministras turi tarnauti savo darbdaviams – žemdirbiams

Seimo 2016–2020 metų kadencija buvo košmariškiausias žemės ūkiui gamtos ir politikos ciklas. Alino liūtys, sausros, pasikeitė trys žemės ūkio ministrai. Niekados anksčiau ministro kėdė nebūdavo tokia laikina. Vienas žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) vadovas mažino ŽŪM administracines išlaidas: atsisakė „nereikalingų“ ministerijai pavaldžių įstaigų, kitas užsimojo iškelti ŽŪM į Kauną, paskutinysis atšaukė ministerijos tremtį. Žemdirbiai turėjo prisitaikyti prie kiekvienos naujos žemės ūkio politikos. Kaip bus po šių Seimo rinkimų?

Ministro kėdė turės šeimininką

Dabartinis ministras, Socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) atstovas Andrius Palionis neblogai sutaria su žemdirbių bendruomene, nemažai ūkininkų linki jam toliau vadovauti ministerijai ir po Seimo rinkimų, jeigu LSDDP paneigs visas nepalankias prognozes ir rudenį gaus nemažai rinkėjų balsų.

Kokie bebūtų rinkimų rezultatai, kaip sakoma, šventa vieta tuščia neliks. Ypač tokia strategiškai svarbi kaip Žemės ūkio ministerijos, skirstančios europinę paramą žemdirbiams, vadovo postas.

Kokius pretendentus parlamentinės ir naujos partijos siūlytų į naujo žemės ūkio ministro postą, kaip jos vertina dabartinę žemės ūkio būklę, kokias buvusių minist­rų klaidas mato ir ko pirmiausia turės imtis naujasis ministerijos vadovas?

Žadėtojų bus daug

Konservatorius krikščionis demokratas Kazys Starkevičius – ilgiausiai pareigas ėjęs atkurtos valstybės žemės ūkio ministras (2008–2012 metais). Jis ir dabar minimas tarp rimtų kandidatų į naujo žemės ūkio ministro postą. K. Starkevičius – nuolatinis konservatorių „šešėlinis ministras“, kai partija nelaimi Seimo rinkimų.

„Dar anksti dėlioti koalicijas ir spėlioti, kas bus minist­ras. Mūsų partija turi ne vieną kandidatą. Ir ūkininką, ir žemės ūkio organizacijos vadovą. Treji metai žemdirbiams buvo tarsi prakeiksmas. Nei gamta, nei politikai ūkininkams nepadėjo. Tik šiemet orai buvo geri, o ir pandemija šonu praslinko pro žemės ūkį, nedaug užkliudė. Kaimo bendruomenė dabar nerimauja, kas perims ŽŪM vadovo estafetės lazdelę. Juk nuo to labai priklausys, kaip bus skirstomos Lietuvai suteiktos europinės lėšos, iš dalies – ir kokiais mokesčiais bus apdėti ūkininkai. Nors tai galutinai nusprendžia visa Vyriausybė, Seimas, Prezidentūra. Mesijų, žadėtojų bus daug. Nesiblaškykime“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ žemdirbijai palinkėjo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys K.Starkevičius.

Žemdirbiai atsilygintų su kaupu

Parlamentaro nuomone, gerai sutvarkius pagalbos žemės ūkiui sistemą, žemdirbiai atsilygintų valstybei su kaupu. „Jau dabar padeda. Šiemet geri derliai nuimami ir numatomi. Iš ūkininkų, žemės ūkio bendrovių daug darbo gauna logistikos, transporto įmonės“, – tikino K. Starkevičius.

Pasak Seimo Kaimo reikalų komiteto vicepirmininko K. Starkevičiaus, žemdirbiai labai susipriešinę – tas per didelis, šitas pernelyg smulkus, kodėl vieni 2022 m. gaus didesnes tiesiogines išmokas, kiti – ne. Naujajam ministrui teks nelengva pareiga juos sutaikyti.

„Mano devizas – priešą paverskime draugu. Ir ministras, ir jo pavaduotojai, ir visi kiti ŽŪM pareigūnai turi įsisąmoninti, kad jų darbdaviai – ūkininkai. Agrariniai biurokratai privalo tarnauti žemdirbiams“, – savo profesinę filosofiją išdėstė K. Starkevičius.

Pavardė įpareigoja

Buvęs Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas, politologas Algis Krupavičius, iki šiol komentavęs valstybės pareigūnų elgesį ir aptarinėjęs žiniasklaidai įvairias politines situacijas, pats ketina tapti politiku, spalio mėnesį kandidatuos į Seimą ir Marijampolės vienmandatėje rinkimų apygardoje, ir pagal mažai kam girdėtos partijos „Lietu- va – visų“ (anksčiau jos pavadinimas buvo kitoks – Emigrantų partija), kuriai vadovauja buvęs krepšininkas Tomas Pačėsas, sąrašą. A. Krupavičius juokauja, kad pavardė jį netgi įpareigoja būti žemės ūkio ministru.

Pažangiausios reformos autorius

„Žemės reformos komisijos pirmininkas kunigas Mykolas Krupavičius tarpukariu parengė ir įgyvendino bene pažangiausią XX a. Europoje, socialiai teisingą, labai sustiprinusį besikuriančią Lietuvos valstybę Žemės reformos įstatymą.

M. Krupavičiaus reforma iš buvusių 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanorių sukūrė stiprų laisvųjų ūkininkų sluoksnį, kuriuo visada galėjo patikimai remtis Lietuva. Prelatas M. Krupavičius buvo žemės ūkio ministro idealas. Neišmanau žemės ūkio tiek, kad mūsų partija, jeigu laimėtų, man pasiūlytų ministro postą. Esu realistas“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo prof. dr. A. Krupavičius.

Anot profesoriaus, partijos „Lietuva – visų“ programoje specialaus vien žemės ūkio skyriaus nėra.

Įveikti nelygybę

„Bet apie kaimą, žemės ūkį daug rašoma toje programos dalyje, kuri pavadinta „Bendruomeniška regionų Lietuva“. Mūsų šalis neturi regioninės politikos, dėl to kenčia ir kaimas. Pirmiausias, svarbiausias naujojo ministro siekis – įtikinti Vyriausybę, Seimą, kad reikia kuo greičiau įveikti ūkininkų nelygybę. Visiškai nenormalu, kad ES paramą gauna tik 5 proc, ūkių, kurie puikiausiai išsiverstų ir be jos. Mūsų ūkininkai turėtų būti lygūs ir su Vakarų, Pietų Europos žemdirbiais – visi privalo gauti vienodas tiesiogines išmokas. O ateities žemės ūkis, mūsų požiūriu – bioekonomika, ekologiniai ūkiai, gamtos, aplinkos neteršiantis, gyvūnijos, augmenijos įvairovę išsaugantis ūkininkavimas“, – teigė buvęs politologas.

Kaip šachmatų didmeistris

Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Alfredas Nausėda galvoja, kad žemės ūkio ministras turi būti kaip šachmatų didmeistris, geriau už savo varžovus įsivaizduojantis kaip stumdys figūras kone iki partijos pabaigos, agrarinis strategas, tvirtai įsitikinęs, kokiu keliu toliau turi sukti mūsų žemės ūkis.

„2020–2024 metais į žemės ūkį reikia pritraukti visas įmanomas nacionalines ir europines investicijas, išgryninti ūkininkų luomą, kad ES ir Lietuvos valstybės paramą gautų tik gaminantys produkciją ir gerai apmokamo darbo kaimynams ar netgi miestiečiams suteikiantys žemdirbiai. Labai svarbu, kad būsimasis ministras ir jo komanda toliau ieškotų naujų rinkų lietuviškai žemės ūkio produkcijai“, – svarbiausius darbus, kuriuos turės nuveikti naujasis ministras, nurodė A. Nausėda.

Nedrįsta net svajoti

Nors A. Nausėda yra patyręs žemės ūkio specialistas, buvęs Šilutės r. žemės ūkio valdybos viršininkas, rajono savivaldybės administracijos Kaimo reikalų skyriaus vedėjas, Lietuvos žemės ūkio akademiją baigęs inžinierius mechanikas, apie ministro postą jis nedrįsta net svajoti.

„Jokiuose galimų kandidatų sąrašuose savo pavardės nemačiau. Kol žvirblio nesuspaudei saujoje, nereikia burti, nes nubaidysi laimę. Geriau tai svarstyti po rinkimų. Rinkėjų valia nenuspėjama. Neaišku, ar po visų balsavimų jie leis tęsti mūsų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą“, – „valstiečių“ galimybes vėl sudaryti Vyriausybę įvertino Seimo Kaimo reikalų komiteto narys A. Nausėda.

Rūpinasi Mažąja Lietuva

Pasak A. Nausėdos, dabartinis ministras dirba gerai.

„A. Palionis įsiklauso į ūkininkų siūlymus. Nebijo paprieštarauti net Prezidentui.

Šilutės rajono vakarinės dalies, Pajūrio krašto, kuriam atstovauju Seime, ūkininkai palankiai atsiliepia apie ministrą A. Palionį. Jis rūpinasi mūsų krašto polderių sistema. Pritarė aštuonių parlamentarų siūlymui bendrovę „Šilutės polderiai“ grąžinti į nacionaliniam saugumui svarbių strateginių objektų sąrašą, iš kurio įmonė nepagrįstai išbraukta 2012 metais.81 proc. „Šilutės polderių“ akcijų priklauso Žemės ūkio ministerijai. Polderiai apsaugo nuo potvynių Šilutės miestą, Rusnės ir Kintų gyvenvietes, apie 100 kaimų“, – palankiai apie Socialdemokratų darbo partijos ministrą atsiliepė „valstietis“ parlamentaras.

Tarsi kamikadzės naikintuvo kabina

Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ administracijos vadovo, socialdemokrato Mindaugo Maciulevičiaus manymu, žemės ūkio ministro kėdė – tarsi japonų lakūno mirtininko kamikadzės bombonešio ar naikintuvo kabina.

„Vos bus suskaičiuoti spalio 11–25 dienomis vyksiančių Seimo rinkimų balsai, pradės tiksėti laikrodis, rodantis, kada ateis laikas atskleisti žemdirbiams, kas padaryta. 2016 m. pažadų buvo daug, žemdirbių optimizmo – dar daugiau. Juk sava partija valdys, stambūs ūkininkai. Bet iš tų lūkesčių ir vilčių išėjo šnipštas.

Du iš trijų šios Seimo kadencijos ministrų – tos pačios partijos nariai, bet žiūrėkite, kaip skyrėsi jų politika. Ministras taip negali elgtis. Mūsų kandidatai į ministrus (Ūkininkų sąjungos vadovas Jonas Talmantas, buvęs ŽŪM valstybės sekretorius Vidmantas Kanopa, ilgametis Joniškio žemės ūkio mokyklos direktorius Liudas Jonaitis, LSDP Žemės ūkio ir kaimo reikalų komiteto pirmininkė Raminta Jakelaitienė, na, ir aš) – kitokie. Dešimt metų gyniau Lietuvos žemdirbių interesus ES organizacijose.

Dabar pasakiau sau – gana, turiu atiduoti skolą Lietuvai, nors kai kam labai nepatiko mano sprendimas kandidatuoti į Seimą. Atseit, tegul ir ir toliau kiurkso Briuselyje“, – „Ūkininko patarėjui“ apmaudžiai sakė M. Maciulevičius.

Kelias į niekur

Pasak ūkininkų mobiliųjų turgelių globėjo M. Maciulevičiaus, naujajam ministrui teks spręsti daug galvosūkių ir įveikti ne vieną iššūkį.

„Pavyzdžiui, ES žaliasis kursas. Jeigu nuolankiai klausysime Briuselio ir mažinsime Lietuvoje gyvulių – tai kelias į niekur. Klimato kaitą lėtinti, šiltnamio reiškinį silpninti sėkmingai galima ir kitaip. Statyti biodujų jėgaines, iš organinių gyvulininkystės atliekų išgauti atsinaujinančią energiją, gaminti elektrą, šilumą ir garą, automobilių degalus, chemines medžiagas. Taip pat reikės stiprinti ūkininkų vaidmenį maisto gamybos ir tiekimo grandinėje. Spartinti žemdirbių kooperaciją, nes Žemės ūkio rūmai, kuriems buvo patikėtas šis reikalas, nesusidorojo su užduotimi. Įtikinti ūkininkus eksportuoti ne žaliavas, o savo ūkiuose iš jų perdirbtus didesnės pridėtinės vertės produktus. Europinę paramą leisti ne miestelių aikštėms dekoratyvinėmis trinkelėmis išgrįsti, bet tikrai svarbiems kaimo bendruomenių, vietos veiklos grupių sumanymams, projektams įgyvendinti. Ir tai tik dalis darbų, kurie laukia būsimojo ministro“, –aiškino M. Maciulevičius. Jis įsitikinęs, kad žemės ūkio politika ilgainiui turi gauti kitą, ilgesnį pavadinimą – žemės ūkio ir maisto politika.

Kiti – tuščia vieta

„Atkūrus nepriklausomybę vienintelis žemės ūkio ministras, kuris dirbo žemdirbiams – Lietuvos demokratinės darbo partijos narys Vytautas Einoris. Dar konservatorius K. Starkevičius stengėsi. Kiti – tuščia vieta“, –„Ūkininko patarėjui“ kaip kirviu nukirto Seimo Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos narys Vytautas Kamblevičius.

Politiko kelią pasirinkęs agronomas V. Kamblevičius nurodė ir priežastis, kurios žemės ūkį pastūmėjo į gilią duobę.

„Kaip iš gausybės rago nuo 2004 metų Lietuvai tekėjusias visas europines lėšas surijo stambieji ūkininkai. Ministerija pasirūpino, kad jų projektai gautų ES paramą. Neaiškios po ministerijos sparneliu įsikūrusios firmos dažniausiai laimėdavo viešųjų pirkimų konkursus. Šeimų ūkiai ir jaunieji ūkininkai nesulaukė Vyriausybės pagalbos, todėl kaimai ištuštėjo“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė V. Kamblevičius.

Aplaužyti ragus

Seimo Kaimo reikalų komitetą iškeitęs į Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetą V. Kamblevičius žino, kaip gelbėti žemės ūkį.

„Arkliuku net ir darbščiausi ūkininkai šiais laikais negali arti. Tik valstybė galėtų pastumti nejudantį kooperacijos vežimą, nes patys ūkininkai vieni su kitais nesusišneka. 20 proc. lėšų, būtinų kooperatyvams įkurti, žemdirbiai gal dar susimestų, bet 80 proc. pagalbos turi suteikti valstybė. Reikia nustatyti dar žemesnes tiesioginių išmokų lubas, negu dabar siūlo Prezidentūra. Papildomas išmokas už pirmuosius hektarus būtina padidinti nuo 30 ha iki penkiasdešimties hektarų. Daugiau vidutinių žemdirbių jas gautų. Lietuvos ūkininkams reikėtų laikyti bent po vieną sąlyginį gyvulį vienam hektarui, kad žemdirbiška veikla neardytų dirvožemio. Ir būtina aplaužyti ragus stambiesiems žemvaldžiams. Jų saitai su žemės ūkiu seniai nutrūkę. Nieko nedirba. Pasisamdo direktorių, kuris tvarko didžiažemių ūkius, o patys vartosi prieš saulę Havajuose, Kuboje“, – piktinosi V. Kamblevičius.

Nors V. Kamblevičius dar kupinas jėgų ir ryžto, ministru dirbti jis jau nenorėtų.

„Po rinkimų man sukaks 70 metų. Tegul jaunimas vadovauja ministerijai. Nors dabartinis ministras dar nespėjo nė įsibėgėti, bet jau įgijo patirties. Manau, kad ir po rinkimų galėtų tęsti darbus“, – kalbėjo parlamentaras V. Kamblevičius.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas