Žemės ūkio rūmai: statyba, sugriovimas, atkūrimas ir...

Gegužės 27 d. šalies agrarinė visuomenė turėtų minėti ŽŪR įkūrimo 95-metį, o gegužės 25 d. – atkūrimo 30-metį.

Lietuva po Pirmojo pasaulinio karo

Dabar ypač retas lietuvis gali įsivaizduoti, kaip atrodė Pirmosios Lietuvos Respublikos kraštas valstybės kūrimosi metais. Sodybos, ūkiai bei dvarai sudeginti arba okupantų apiplėšti kone iki paskutinio šiaudo. Iš Lietuvos išvežta tūkstančiai arklių, galvijų, kiaulių ir avių. Pagrobta daugybė naminių paukščių, javų, bulvių ir kitų maisto produktų, pašarų, žemės ūkio mašinų bei įrankių, baldų, drabužių ir avalynės. Iškirsta ir išvežta tūkstančiai hektarų geriausio miško. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo sugriauti Šiauliai, Kalvarija, Kybartai, Šakiai, Tauragė ir kiti miestai bei miesteliai. Juose sudegė apie 70 tūkst. namų. Sudeginta 1 200 kaimų, kuriuose buvo daugiau kaip 15 tūkst. ūkių, daugiau nei 2 tūkst. vienkiemių, beveik 300 dvarų. Pirmojo pasaulinio karo metais, bijodami okupantų vokiečių arba rusų valdžios verčiami, į Rusiją pasitraukė maždaug 700 tūkst. Lietuvos gyventojų.  Į Rusijos carinę kariuomenę buvo paimta apie 75 tūkst. mūsų krašto vyrų. Daugiau nei 11 tūkst. jų žuvo, maždaug 19 tūkst. sužeista. Daug gyventojų priverstinai buvo išgabenti į Vokietiją. Tūkstančiai badaujančiųjų, bežemių ir našlaičių. Siautė ligų epidemijos.

Jonas Pranas Aleksa sugrįžta į Tėvynę

ŽŪR įkūrėjas Jonas Pranas Aleksa.

Jonas Pranas Aleksa dar nuo jaunystės šeimoje ir jos aplinkoje auklėtas lietuviška patriotizmo dvasia. Tai anksti suformavo jo ypatingas tautines, sąžiningumo bei gyvenimo nuostatas, kurių vėliau jis niekada neišsižadėjo. Studijuojant Maskvoje, 1902 m. už lietuvybės puoselėjimą, kai J. P. Aleksai tuo metu tebuvo 22 metai, carinės Rusijos žandarai jį areštavo ir kalino Maskvos, Varšuvos, Sankt Peterburgo, Kališo kalėjimuose. Carinės Rusijos kalėjimai dar labiau jį užgrūdino, nes toliau visą likusį gyvenimą nuosekliai visur ir visada gynė lietuvių, taip pat ir Lietuvos valstybės garbę ir reikalus, nepaisydamas jokio pavojaus, šmeižto bei piktų apkalbų.

Tačiau po sunkių kalėjimo metų ir studijų Maskvoje jam Rusijos imperijos valdininkai neleido dirbti Lietuvoje. Tad teko ieškotis darbo ir pragyvenimo šaltino už Lietuvos ribų. Taip jis buvo atskirtas nuo Lietuvoje prasidedančių mūsų valstybės kūrimo pradžios darbų. Tačiau, atsiradus pirmajai galimybei atvykti į Lietuvą, agronomas J. P. Aleksa jau 1918 m. pavasarį su pirmaisiais lietuviais iš Rusijos sugrįžo į dar vokiečių okupuotą Lietuvą.

J. P. Aleksa nedelsdamas aktyviai įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbą, ėmėsi pildyti spragą žemės ūkio švietimo srityje. Dirbo ir rašė „Mūsų ūkyje“ bei kituose ūkiškuose lietuvių laikraščiuose, rengė pirmąjį mokslo vadovėlį lietuvių kalba apie gyvulininkystę.

Jis buvo užsibrėžęs gyvenimo tikslą – žadinti lietuvių tautos savimonę, gimtajame krašte pavyzdingai ir moderniai sutvarkyti žemės ūkį, nes tik modernus žemės ūkis galėjo būti tuo metu atsikūrusios Lietuvos valstybės materialinės gerovės ir visų turtų pamatas. J. P. Aleksa per labai trumpą laiką sukūrė penkis Lietuvos valstybės žemės ūkio atgaivinimo fundamentalius uždavinius: 1) visomis pastangomis šviesti ir mokslinti kaimo visuomenę; 2) padaryti žemės ūkio reformą; 3) sparčiai plėtoti žemės ūkio kooperaciją; 4) sukurti ūkiškosios savivaldos organizaciją; 5) sukurti stiprią lietuvių pilietinę visuomenę. Visus šiuos uždavinius laikė labai reikalingais ir vienodai svarbiais. J. P. Aleksa siūlė ir konkrečias jų įgyvendinimo priemones. Pradėjęs eiti atsakingas valstybės pareigas Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, jis stengėsi nuosekliai įgyvendinti visus sumanymus, kurie kūrė ir stiprino jaunos valstybės pamatus.

Žemės ūkio rūmų kūrimo vargai

Pirmasis atkurtųjų Rūmų pirmininkas prof. Antanas Stancevičius.

1920 m. birželio 19 d. Ministro Pirmininko Kazio Griniaus teikimu J. P. Aleksa, per pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus pasižymėjęs kaip puikus strategas ir organizatorius, patvirtinamas VI Ministrų Kabineto žemės ūkio ministru. Naujasis ministras puikiai suprato, kad mūsų krašto ekonomika reikalavo nedelsiant plėsti žemės ūkio produktų gamybą, gerinti jų kokybę, modernizuoti senąsias žemės ūkio šakas ir kurti naujas, plėtoti eksportą. Reikėjo skubiai rūpintis esamų ir būsimų ūkininkų profesiniu bei kultūriniu išprusimu, įtraukti juos į aktyvią žemės ūkio kultūros kėlimo veiklą, padėti jiems tiesiogiai pasiekti rinką, apeinant įvairius gudrius tarpininkus, mažinančius ir taip labai nedideles iš ūkių gaunamas pajamas. Lietuvos ūkininkų ateitį J. P. Aleksa regėjo ir kaip išsilavinusių bei besikooperuojančių ūkininkų sąjungą, kurios tikslas – sukurti savo jaukius namus Lietuvoje. J. P. Aleksa įsivaizdavo ūkininką kaip mūsų valstybės kūrėją, todėl jis norėjo greičiau leisti ūkininkams teisiškai ir savarankiškai tvarkytis nuosavoje žemėje, kad jie taptų tikraisiais savo žemės šeimininkais. Pagrindiniu centru šiems siekiams įgyvendinti J. P. Aleksa regėjo Žemės ūkio rūmus (ŽŪR).

1921 m. J. P. Aleksa Žemės ūkio ministerijoje pirmasis viešai iškėlė sumanymą Lietuvoje įsteigti ŽŪR. Jis ėmėsi iniciatyvos ir jam pavyko pasiekti, kad 1921–1923 metais kelis kartus buvo sušaukti žemės ūkio tarybų susirinkimai. Jų veikla priminė vėlesnius ŽŪR suvažiavimus, kurie laikytini ŽŪR pirmtakais. 1922 m. jis parengė atitinkamo įstatymo projektą, tačiau dėl to meto politinių partijų stiprių nesutarimų ir per mažo domėjimosi žemės ūkio pažanga Seimas šiam sumanymui neskyrė dėmesio.

J. P. Aleksos iniciatyva sunkiai ir tik 1924 m. lapkričio 16 d. ŽŪR įstatymo projektas pateko į LR Seimą. Deja, po labai ilgai trukusių ginčų LR Seimas šį įstatymą 1925 m. lapkričio 6 d. pripažino nesvarstytinu. Prof. Antanas Stancevičius 2003 m. rašė: ‚,Bet, artėjant rinkimams į trečiąjį Seimą, partijoms rūpėjo parodyti savo dėmesį ūkininkams; jie tuo laiku sudarė absoliučią Lietuvos rinkėjų daugumą. Todėl Žemės ūkio rūmų įstatymas buvo skubiai perdirbtas, susiaurinant jų veiklos ribas ir pakeičiant sudarymo tvarką, ir pateiktas Seimui antrą kartą. 1925 m. gruodžio 19 d. Seimas trečiuoju skaitymu jį priėmė, nors, pasak J. P. Aleksos, ,,be vardo ten veik nieko daugiau nėra“. Labiausiai J. P. Aleksai kėlė nerimą, kad priėmus šį įstatymą Žemės ūkio rūmai negalės ginti ūkininkų reikalų, nes bus ,,vien žemės ūkio ministeriui lyg koksai papuošalas ar pataikūnas; mat iš ko norės, iš to ministeris tuos rūmus ir sudarys, ką jiems įsakys, tą jie ir kalbės“.“

Rūmų įkūrimas ir jų suklestėjimas

Pirmoji atkurtųjų Rūmų taryba.

Vadovaudamasis 1926 m. balandžio 21 d. įstatymu, Ministrų Kabinetas paskyrė steigiamojo ŽŪR suvažiavimo dieną – 1926 m. gegužės 27 d. Ji laikoma ŽŪR įkūrimo data. Deja, suvažiavimas, išrinkęs ir patvirtinęs ne visos sudėties valdybą bei du iš trijų revizijos komisijos narius, darbą baigė ir išsiskirstė. Išrinktai pirmajai valdybai neteko nuveikti kokių nors darbų. Pirmasis ŽŪR veiklos etapas iš tikrųjų buvo tik formalus. Ministrų Kabinetas 1926 m. birželio 24 d. ŽŪR paleido.

1926 m. rugpjūčio 18 d. Ministrų Kabinetas priėmė naujas ŽŪR sudarymo taisykles. Pagal naujas ŽŪR taisykles išrinkti ŽŪR atstovai atvyko į Kaune esančias Žemės ūkio ministerijos patalpas, į antrąjį suvažiavimą, kuris vyko 1926 m. rugsėjo 23–24 dienomis. Į naująją ŽŪR valdybą buvo išrinkti J. P. Aleksa, P. Kregždė, J. Kriščiūnas, J. Fledžinskis, J. Tonkūnas. Pirmuoju ŽŪR pirmininku buvo išrinktas J. P. Aleksa. Jis jau turėjo sukūręs savo ŽŪR veiklos ir įgyvendinimo vizijas. Rūmų sekretoriumi išrinktas P. Kregždė, o iždininku – J. Kriščiūnas. Vėliau J. Kriščiūną pakeitė J. Glemža. 2003 m. prof. A. Stancevičius rašė: ,,Bet dėl naujosios Vyriausybės abejingumo Rūmams ir dėl kai kurių objektyvių priežasčių, sakysim, menko atstovavimo ūkininkams Rūmuose, negausių formalizuotų ūkiškų organizacijų, siauro veiklos profilio, kai svarbios žemės ūkio šakos nesulaukė Rūmų dėmesio, jų darbą labai sunkiai sekėsi išjudinti. Jei ne Rūmų pirmininko J. P. Aleksos autoritetas ir organizaciniai sugebėjimai, kažin ar ta veikla nebūtų visai užgesusi.“

Tačiau J. P. Aleksai grįžti prie ankstesnės svajonės idėjos įgyvendinimo – padaryti ŽŪR ne tik kompetentingiausia, bet ir pajėgiausia įstaiga, galinčia spręsti sudėtingus žemės ūkio reikalus, galimybė atsirado tik po 1926 m. gruodžio 17 d., kai jis buvo patvirtintas XIV Lietuvos Respublikos Vyriausybės žemės ūkio ministru. Prof. A. Stancevičius rašė: ,,Aukštas postas Vyriausybėje nesukliudė J. P. Aleksai grįžti prie ankstesnės idėjos įgyvendinimo – padaryti Žemės ūkio rūmus ne tik kompetentingiausia, bet ir daugeliu atvejų pajėgiausia įstaiga spręsti sudėtingiems žemės ūkio reikalams. Jis tikėjo, kad Žemės ūkio rūmai gali geriausiai užtikrinti pastovų tiesioginį ryšį tarp plačių ūkininkų sluoksnių ir Vyriausybės.“ Kai J. P. Aleksą paskyrė ministru, jis nedelsdamas ėmėsi ŽŪR esminės reformos. Buvo priimtos naujos ŽŪR taisyklės, kurios išplėtė tiesioginį ūkininkų atstovavimą ŽŪR. Taip pat jo planuose buvo viena esminių sumanymo sąlygų, turėjusi įgalinti modernizuoti visą Lietuvos žemės ūkį panaudojant sutelktas ūkininkų jėgas. Prof. Mečislovas Treinys 2006 m. rašė: ,,Pokyčius inicijavo bei įgyvendino negausios, tačiau valstybiškai mąstančios ir išradingos agrarinės šviesuomenės pajėgos, viena ryškiausių asmenybių buvo Jonas Pranas Aleksa. Jo ryškus analitiko, stratego, organizatoriaus bei mokslininko talentas reiškėsi per visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį. Pasižymėjęs kaip vienas produktyviausių lietuviškosios agrarinės politikos kūrėjų, jos strategijos formuotojų ir vykdytojų, ūkininkiškosios savimonės ugdytojų bei ūkininkiškų organizacijų kūrėjų.“ 1928 m. kovo 1–6 dienomis įvykusiame ŽŪR suvažiavime J. P. Aleksa pasakė programinę kalbą, kurioje jis apibrėžė sąvokas, apie kurias prof. M. Treinys rašė: ,,(...) kurios geriausiai apibūdina ŽŪR veiklos esmę. Tai ,,tauta“, ,,žemė“, ,,darbas“, ,,mokslas“, ,,organizavimasis“.“ Jis nurodė ir pagrindinius ŽŪR darbus, kuriuos reikia padaryti per kiek galima trumpesnį laiką: pertvarkyti ir modernizuoti Lietuvos žemės ūkį pasinaudojant mokslo pažanga, šviesti ir lavinti kaimo žmones. Nuo 1928 m. kovą įvykusio ŽŪR suvažiavimo prasidėjo produktyviausias ir efektyviausias ŽŪR veiklos laikotarpis. Šis suvažiavimas buvo tarsi antrasis ŽŪR gimimas. Prof. A. Stancevičius 2003 m. rašė: „Žemės ūkio rūmų vardas buvo išgarsintas net pačiose nuošaliausiose Lietuvos vietovėse. Tai buvo žemės ūkio ministro J. P. Aleksos dovana Lietuvos ūkininkijai.“ Labai pozityvi ŽŪR veikla tęsėsi iki 1940 m. birželio 15 d., iki Lietuvos aneksijos.

Žemės ūkio rūmų veiklos žlugimas

1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija užėmė Lietuvą ir visą politinį, visuomeninį ir ūkinį mūsų krašto gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Okupantai nuo pirmųjų dienų griebėsi svarbiausios užduoties – sunaikinti esamus lietuviškus valdžios organus ir įkurti savus. Pirmomis okupacijos dienomis buvo areštuotas ir įkalintas pirmasis ŽŪR pirmininkas J. P. Aleksa. SSRS smurtu padiktuoti Liaudies seimo aktai suklastojo Lietuvos žmonių valią ir panaikino Lietuvos valstybingumą. Prasidėjo mūsų Lietuvos valstybės okupacinis sovietizacijos procesas.

Sovietų sistemai ŽŪR buvo nereikalingi. Todėl 1940 m. rugpjūčio 27 d. žemės ūkio liaudies komisaro M. Mickio iniciatyva buvo sudaryta ŽŪR likvidacinė komisija, kurios pirmininku paskirtas Petras Vasinauskas, pavaduotoju – A. Vaškelis, nariais – M. Brazauskas, K. Bielinis ir A. Kundrotas.

P. Vasinauskas buvo paskutinis Pirmosios Lietuvos Respublikos ŽŪR direktorius, jam likimas lėmė įvykdyti nepavydėtiną užduotį – likviduoti šią pažangią, tiek daug Lietuvos žemės ūkiui davusią organizaciją. Likvidacinė komisija dar kurį laiką vykdė kai kurias buvusių ŽŪR funkcijas, kol jas perėmė naujai sudarytas okupacinės sovietų valdžios paskirtas Žemės ūkio liaudies komisariatas.

Lietuvos ūkininkams viltis sužibo po metų, kai vokiečių okupacijos pradžioje vėl buvo atkurti ŽŪR ir jų veikla. ŽŪR sunkiai pradėjo atkuriamąjį darbą okupuotoje Lietuvoje. Tačiau greitai naujieji okupantai visą Lietuvos ekonomiką nukreipė reicho reikalams. Naciai neleido jokio organizuoto lietuvių tautos valios pasireiškimo. Jau 1942 m. liepos 24 d. vokiečių okupacinės valdžios nurodymu ŽŪR buvo likviduoti.

Rūmų atkūrimo idėja ir jos įgyvendinimas

1991 m. kovo 27 d. „Ūkininko patarėjas“ surengė piketą prie pastato Kaune, K. Donelaičio g. 2, kuris tarpukariu priklausė ŽŪR, reikalaujant jį grąžinti Rūmams. Pikete dalyvavo ir Noreikiškių jaunųjų ūkininkų ratelio, vadovaujamo Dominyko Kukenio, nariai.

Išskirtinį vaidmenį atkuriant ŽŪR suvaidino laikraštis „Lietuvos ūkininko patarėjas“ (vėliau „Ūkininko patarėjas“), kurio redakcija buvo įsikūrusi Kaune, Kęstučio g. 19. Nors Lietuvoje šeimininkavo sovietų okupantai, šioje redakcijoje 1990 m. lapkričio pradžioje kristalizavosi mintis, o vėliau prasidėjo ir pirmieji ŽŪR atkūrimo darbai. Valentinui Aleksai ir redaktoriui Vyteniui Neverdauskui buvo gerai žinoma ŽŪR istorija ir jų veikla Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Tada abiem ir kilo mintis imtis iniciatyvos nedelsiant atkurti Kaune ŽŪR ir jų veiklą. 1991 m. vasarį–kovą buvo suburtas organizacinis komitetas, kuriame dirbo V. Aleksa ir V. Neverdauskas su Ernestu Alioniu, Algimantu Mikelėnu, A. Stancevičiumi bei M. Treiniu. Visi šeši nariai turėjo vienodas teises. Visi ŽŪR atkūrimo organizacinio komiteto nariai gerai suprato ypatingą atkuriamų ŽŪR svarbą.

Organizacinio komiteto nariai rengė ŽŪR nuostatų, programos, bendrų veiklos principų projektus, rinko archyvinę medžiagą, pradėjo aktyviai gyvu ir spausdintu žodžiu aiškinti visuomenei, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariams ŽŪR atkūrimo svarbą. Apie nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje veikusius ŽŪR ir jų atkuriamąjį darbą buvo išspausdinti straipsniai laikraščiuose „Kauno Laikas“, „Lietuvos ūkininko patarėjas“, „Gyvulininkystės specialistas“, „Kauno tiesa“.

1991 m. gegužės pradžioje ŽŪR atkūrimo idėjai pritarė ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Agrarinė komisija bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras Rimvydas Raimondas Survila.

1991 m. gegužės 25 d. buvusiame ŽŪR (dabar Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmai) pastate Kaune, K. Donelaičio g. 2, įvyko ŽŪR atkuriamoji konferencija. Į ją ŽŪR organizacinio komiteto iniciatyva buvo pakviesti visi, kurie raštu pareiškė norą dalyvauti ŽŪR veikloje. Konferencijoje dalyvavo visuomeninių organizacijų atstovai, ūkininkai, mokslininkai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai Žemės ūkio ministerijos vadovai.

Konferencijoje nuskambėjo svarbiausia mintis, kad ŽŪR turi padėti kaimui pereiti prie ūkininkavimo formų, grindžiamų žmogaus sąmoningumu ir iniciatyva, rinkos santykiais bei privataus ūkio struktūromis. Rūmai turi tapti žemės ūkio mūsų šalyje pažangos varikliu, naujos savivaldos bei saviraiškos skatintoju.

Atkuriamosios ŽŪR konferencijos antrajame posėdyje sekretoriauja konferencijos pirmininkas Vytenis Neverdauskas, posėdžiui pirmininkauja prof. Algimantas Mikelėnas.

Buvo išrinkta pirmoji ŽŪR taryba, pirmininku išrinktas prof. A. Stancevičius. Pirmajame ŽŪR posėdyje taryba pirmininko pavaduotojais išrinko V. Aleksą ir A. Mikelėną, direktoriumi paskyrė E. Alionį. Antrajame ŽŪR posėdyje atsakinguoju ŽŪR sekretoriumi buvo paskirtas V. Neverdauskas. Tarybos posėdyje įvertinta tuometė ŽŪR situacija ir nutarta neatidėliojant kurti Reformos, Agroserviso, Konsultacijų, Švietimo ir mokymo, Gamybos perdirbimo ir realizavimo, Ūkio modeliavimo, Jaunųjų ūkininkų ratelių, Informacijos ir leidybos skyrius.

Deja, greitai Žemės ūkio ministerija Rūmus pradėjo vertinti kaip konkurentą, besikėsinantį perimti ministerijos valstybinio valdymo funkcijas, studijų ir mokslo institucijos baiminosi prarasti monopolinę padėtį, mokant ir perduodant mokslo naujoves ir racionalaus ūkininkavimo žinias žemdirbiams.

Vis dėlto tik dideli visų ŽŪR organizacinio komiteto narių padaryti darbai, vėliau ŽŪR vadovybės ir jų talkininkų atkak­lūs siekiai subrandino vaisius ir 1991 m. gruodžio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 558, patvirtinantis Lietuvos Respublikos ŽŪR nuostatus ir pavedantis Kauno miesto savivaldybės valdybai iki metų pabaigos ŽŪR perduoti neatlygintinai naudoti istorines patalpas Kaune, K. Donelaičio g. 2. Šį nutarimą pasirašė šalies Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius. Taip po kelių ilgų mėnesių trukusių sunkių išbandymų ŽŪR atgimė ir su nauja energija pradėjo įgyvendinti atkūrimo iniciatorių parengtoje programoje numatytas veiklos gaires.

Epilogas

Prie „Ūkininko patarėjo“ redakcijos senojo pastato Kaune, Kęstučio g. 19, kuriame 1991 m. dirbo ŽŪR atkūrimo štabas, 2006 m. minint ŽŪR įkūrimo 80-metį ir atkūrimo 15-metį, įsiamžino prof. Mečislovas Treinys, Vytenis Neverdauskas, prof. Algimantas Mikelėnas, prof. Antanas Stancevičius, Valentinas Aleksa ir Ernestas Alionis. M. Treinys ir A. Stancevičius jau išėję Anapilin.

Deja, tenka apgailestauti, kad tik 2009 m. kovo 11 d. prie ŽŪR atidengta atminimo lenta prof. J. P. Aleksai, vėliau pačiuose Rūmuose – ir prof. A. Stancevičiui. Šie darbai nuveikti ne ŽŪR administracijos, o tik likusių keturių gyvų ŽŪR atkūrimo iniciatorių ir signatarų bei tuo metu buvusio žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus dėka. Apie 2009 m. kovo 11 d. įvykusią atminimo šventę prie ŽŪR pastato žurnalistas Kazys Požėra su apmaudu ir liūdesiu širdyje dėl ŽŪR valdžios konformizmo bei visiško nerūpestingumo rašė: ,,2009-ųjų kovo 11-ąją ministro K. Starkevičiaus prie atminimo lentos padėta puokštė tikriausiai baiminantis, kad jos kas nenugvelbtų, vakare buvo įboginta į pastato vidų, nukišta į kampą, ten ji vyto kelias dienas, kol galutinai neteko parodinės išvaizdos. Kaip tie jubiliejiniai kvietimai mokytis iš praeities, semtis stiprybės iš prakilniųjų jos asmenybių.“

Prabėgo jau trisdešimt metų nuo Lietuvos valstybės atkūrimo pradžios, tačiau ŽŪR administracija niekaip nesugeba pakabinti Rūmų antrame aukšte prof. J. P. Aleksos portreto, kuris kabojo daugiau nei dešimt metų Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu.

Liūdna ir tai, kad ŽŪR dabartiniai vadovai netęsia J. P. Aleksos pradėtų ir puoselėtų gražių bei prasmingų  tradicijų... Jis 1933 m. rašė: „Smarkiai šiuose reikaluose pasireikš ir kūrėjai, ir ardytojai. Tik klausimas, kurie nulems? Ir mums lietuviams turi rūpėti klausimas, kiek pas mus kūrėjai prašoks ardytojus? (...) Ieškokime ir vertinkime visa tai, kas mūsų gyvenime gražu, gaivu, jauku, kilnu ir vertinga bei prasminga. Pagal tai rikiuokimės ir dirbkime. Ir mūsų tauta bus vis gražesnė, tvirtesnė bei veiklesnė, kilnesnė bei vertingesnė. (...) Jei mes, lietuviai, nesugebėsime tinkamai apsaugoti Lietuvos Valstybės ir lietuvių tautos gyvenimo, šio nepakeičiamai vertingo indo, kuriame bręsta didžių žmonijai ir mums patiems vertybių, tai būtume dideli Amžinai Gyvybei nusidėjėliai, dideli niekšai.“

 Valentinas ALEKSA

Nuotraukos iš Valentino ALEKSOS ir Vytenio NEVERDAUSKO archyvų

2021-05-05

          Žemės ūkio rūmai, taryba