Žemės ūkis – ne raketų mokslas?

Šiandien situacija žemės ūkyje itin sudėtinga. Ji susidarė dėl nepaprastai blogo vadovavimo Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM), lyderystės stokos, kompetencijų trūkumo, prastos komunikacijos ir dialogo su žemdirbių atstovais nebuvimo. ŽŪM nutolo nuo savo tiesioginių funkcijų. Prie tokios situacijos, manau, buvo einama sistemingai.

Ne stiprinamas, o priešingai – nuvertinamas žemės ūkio mokslas, kai įvairius vertinimus ir studijas atlieka ne mūsų mokslo institucijos, o neaiškios kilmės įmonės, fondai. Pavyzdžiui, VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondui“ patikėtas tyrimas „Žemės ūkio ir maisto sektoriaus atsparumo įvertinimas ir didinimas ekstremalių situacijų ir krizių sąlygomis“. Šioje įmonėje nėra nei vieno žmogaus, kaip nors susijusio su žemės ūkiu ar maisto gamyba, o nuo 2020 m. Lietuvos bendrosios žemės ūkio politikos strateginio plano ir finansinių priemonių vertinimą atlieka ir dokumentus rengia VšĮ „Aplinkos apsaugos politikos centras“. Beje, ne pats tuos darbus atlieka, o samdo aplinkos organizaciją – „Baltijos aplinkos forumas“.

Šiandien vis dar neaišku, kokioje rengimo stadijoje yra žemės ūkio strateginis planas, kuris apibrėš žemės ūkio raidą artimiausius penkerius metus ir kuris turi būti parengtas iki šių metų pabaigos. Realiai liko 6 savaitės. Mums sakoma, jog dauguma šalių taip pat neturi strateginio plano, tačiau mes turime kitų šalių pavyzdžių, kur planai socialiniams partneriams buvo parodyti dar birželio mėnesį. Aišku yra viena, jog pas mus svarstymai ir diskusijos net neprasidėjusios, o laikas nenumaldomai senka. Gali atsitikti taip, jog planas bus parengtas skubotai ir aplaidžiai, o tai turės neigiamų pasekmių Lietuvai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog strateginį planą turi parengti ŽŪM, tačiau lyderystė atiduota Aplinkos ministerijai, savo vertinimus bruka Aplinkosaugos koalicija.

Taip pat noriu pasidalinti savo pastebėjimais apie ŽŪM paviešintą informaciją po susitikimo su Lietuvos žemės ūkio taryba.

Po susitikimo su žemdirbiais žemės ūkio ministras pakeitė poziciją ir priedangai naudoja žaliąjį kursą, klaidingai teigdamas, neva žemdirbiai nori „nulaužti“ žaliąjį kursą. Tai yra absoliuti netiesa: žemdirbiai nekvestionuoja žaliojo kurso, priešingai – teikia siūlymus, kaip būtų galima racionaliau, ekonomiškiau jį įgyvendinti, kaip efektyviau „užrakinti“ anglį dirvožemyje, biomasėje. Tačiau ministerija nepriima šių siūlymų. Maža to, ministerijos numatomos priemonės neužtikrina fundamentinės nuostatos, įtvirtintos Paryžiaus susitarime, kuriame aiškiai įvardyta, kad klimato kaitos mažinimo turi būti siekiama nepadarant žalos žemės ūkiui. Akivaizdu, jog įgyvendinant esamus užmojus žemės ūkio gamybos lygis ir žemdirbių pajamos mažės.

Didelis neūkiškumas, neracionalumas yra tai, kad Lietuvoje nenaudojama 24 proc. ariamos žemės, tačiau Lietuvos žemdirbiai turės dar papildomai išimti iš gamybos 4 proc. ariamos žemės. Vien tai blogins tiek žemdirbių, tiek ir Lietuvos žemės ūkio konkurencines sąlygas. Tačiau šalims, turinčioms didesnį kaip 50 proc. miškingumą (Suomijai, Švedijai, Slovėnijai, Latvijai ir Estijai), reglamente numatytos šios priemonės taikymo išimtys. ŽŪM Lietuvos situacijos ES institucijoms nepristatė ir dėl išimčių net nesiderėjo. Dar reiktų pridėti, jog Lietuvoje neatlikta žaliojo kurso įgyvendinimo ir poveikio vertinimo studija. Nekreipiama dėmesio ir į kompetentingų užsienio institucijų atliktų tyrimų išvadas.

Dar vienas netikėtas minist­ro posūkis – kai savo feisbuko paskyroje paskelbė, jog grūdų auginimas Lietuvoje – socialiai remtinas verslas. Jau nekalbant apie paskelbtų duomenų patikimumą. Įsivaizduokite, žemės ūkio ministras tiesiogines išmokas įvardijo kaip socialinę paramą. Akivaizdu, jis nežino tiesioginių išmokų prigimties ir paskirties. Maža to, dotacijas palygino su sumokėtais mokesčiais. Absurdiškiau nesugalvotum. Jau vien dėl tokių pareiškimų ministras turėtų susimastyti apie savo kompetencijas, o žmonės, reiškiantys jam pasitikėjimą, susimąstyti apie jo tinkamumą eiti pareigas.

Viešojoje erdvėje ministras taip pat įvardijo, jog 16 mln. eurų investavimas į pelkes leis netaikyti žemės ūkyje naudojamo kuro apmokestinimo pilno dydžio akcizu ir, suprask, lyg leis jį naudoti ateityje. Tai yra netiesa, nes strategijose ir Nacionalinėje klimato kaitos valdymo darbotvarkėje numatyta, jog iki 2030 metų žemės ūkyje naudojamas kuras bus apmokestintas pilno dydžio akcizu, o iki 2040 metų turėsim visai jo atsisakyti. Taip pat nesuprantamas Kęstučio Navicko teiginys, kad pelkės mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisiją. Pasaulio meteorologų organizacija teigia priešingai – pelkės išskiria 40 proc. metano, kuris ne tik yra ŠESD, bet ir ardo ozono sluoksnį. Akivaizdu, kad ne pelkės, o miškai kur kas efektyviau absorbuoja CO₂. Aplinkosauginiu aspektu šie ministro teiginiai kelia daug abejonių. Be to, nuo 2015 m. bebrai užtvenkė 32 000 ha veltui!

Žemės ūkio ministras neturi vizijos, kaip įgyvendinti Vyriausybės programos nuostatas, t. y. didinti ūkių gyvybingumą ir konkurencingumą, skatinti eksportą, modernizuoti žemės ūkį diegiant mokslo ir technologijų inovacijas, siekti tvarios maisto gamybos sistemos. Taip pat jis nesilaiko numatytų principų – diskusija ir žiniomis grįsti sprendimai; interesų derinimas; aiškumas, skaidrumas, atvirumas; žiedinės ekonomikos skatinimas.

Visa tai, kas išvardinta: akivaizdus neūkiškumas, nesugebėjimas rasti racionalių sprendimų, lyderystės stoka, ūkininkų organizacijų ignoravimas – turi neigiamą poveikį Lietuvos žemės ūkiui, jo vystymui, žaliojo kurso tikslų įgyvendinimui. Ministras, sakydamas, jog žemės ūkis – ne raketų mokslas, tik demonstruoja savo požiūrį į žemės ūkį ir leidžia suprasti, kad kompetencija vadovauti ŽŪM – nereikalinga.

Redakcijos nuotrauka