Žemės ūkis traukė nuo mažens

Du dešimtmečiai darbo

Gruzdiškis M. Lengvenis savarankiškai ūkininkauja nuo 2007-ųjų. Tų metų pavasarį ūkininkas jau pradėjo dirbti 20 ha nuosavos ir tiek pat nuomojamos žemės, sėti pirmąsias kultūras. Gavo ir Jaunojo ūkininko programos paramą, už kurią nusipirko traktorių. Ūkininkavo ir M. Lengvenio tėvai, tačiau tėvų ir sūnaus ūkiai visuomet buvo atskiri. Tėvas sūnui padėdavo per javapjūtę, kadangi vairavo kombainą. „Tėvų ūkis buvo mišrusis. Jie yra turėję ir melžiamų karvių, tačiau nuo 2015 m. atsisakė gyvulių ir pasiliko tik prie augalininkystės. Vienu metu ir aš pats laikiau keletą mėsinių galvijų, nupenėdavau vieną kitą jautuką. Bet didžiausią dėmesį visuomet kreipiau būtent į augalininkystę, nelindau į nelabai man žinomą gyvulininkystės sritį“, – ŪP aiškino ūkininkas.

Prieš pat savarankiško ūkininkavimo pradžią, 2006-aisiais, M. Lengvenis baigė agronomijos studijas. Ūkininkas tvirtino niekuomet apie kitokią profesiją nė negalvojęs. „Jei nebūčiau įstojęs studijuoti agronomijos, kitur, kitos profesijos tikrai nebūčiau rinkęsis. Būčiau ūkininkavęs ir be mokslų“, – apie tvirtą apsisprendimą dirbti žemės ūkyje pasakojo ŪP pašnekovas.

Studijų metu įgytos žinios praverčia ir ūkininkaujant, tačiau, pasak M. Lengvenio, teorija nuo praktikos skiriasi kaip diena nuo nakties. Be to, viskas labai greitai keičiasi – tiek augalų apsaugos produktai, trąšos, tiek dirbimo technologija ir pan. Ūkininkas minėjo, jog studijų metu apie neariamąją žemės dirbimo technologiją ar tiesioginę sėją beveik nebuvo kalbama. Šios technologijos, dabar vis labiau įsitvirtinančios ūkiuose, prieš porą dešimtmečių mažai kam buvo girdėtos, o dar mažiau – matytos. Būdavo akcentuojamas tradicinis žemės dirbimas plūgu, kultivatoriumi.

2010 m. M. Lengvenis dalyvavo žemės ūkio valdų modernizavimo programoje, už Europos Sąjungos paramą įsigijo trąšų barstytuvą. Už savo lėšas nusipirko noraginį skutiklį, atsinaujino purkštuvą. Sėjamoji, dar modernesnis trąšų barstytuvas įsigyti lizingu – tenka naudotis ir bankų paslaugomis.

Plūgas ilsisi

Jau kelerius metus savo ūkyje M. Lengvenis žemę dirba neariamuoju būdu. Plūgas ilsisi... „Kai ūkyje, mirus tėvui, likau vienas, teko pergalvoti ūkininkavimo būdą. Arimas reikalauja daug laiko. Vasaros vis dažniau pasitaiko labai sausos, rudenį plūgas net nelenda į žemę. Jei gerai nepalyja, suarti laukus tampa rimtu iššūkiu. Jei ir suari, žemė išvirsta dideliais gabalais, grumstais, ir vėl vargsti, kol žemę išlygini. Neariamoji technologija laiko reikalauja kur kas mažiau, paprasčiau, greičiau ir laiku galima nudirbti visus darbus“, – aiškino ŪP pašnekovas.

M. Lengvenis pripažino, kad neariamoji žemdirbystė, tiesioginė sėja turi ir savų trūkumų. Ūkininkas, sumanęs vienais metais tiesiogiai į ražienas pasėti rapsus, sulaukė šliužų antplūdžio. Kenkėjai pasidarbavo iš peties – sunaikino nemažą pasėlių dalį. Plika akimi buvo matyti lopais nusėtas laukas, nors atsėti rapsų ir neprireikė.

Visais kitais metais šliužų ir jų kenkimo požymių M. Lengvenis savo laukuose nepastebėjo. Žemė, pasak ūkininko, įvairiais būdais skutikliu judinama ne vieną kartą tiek rudenį, tiek ir prieš sėją, todėl pakankamai gerai išdirbama. Nelieka kenkėjų keliamų problemų. Piktžoles jis naikina herbicidais, kaip ir tradiciškai žemę dirbantys ūkininkai.

Prisitaikysi – išgyvensi

Pradėjęs nuo 40 ha, dabar ŪP pašnekovas dirba 150 ha žemės. Pagrindinės auginamos kultūros – žieminiai kviečiai, rapsai, vasariniai miežiai ir pupos.

Ūkininkas tvirtino, kad pagalbos iš šalies tenka pasiprašyti tik per darbymetį, pavyzdžiui, javapjūtę. Padeda reikiamos technikos turintys kaimynai.

Per du ūkininkavimo dešimtmečius pasitaikė visko, tačiau M. Lengveniui bene sunkiausi buvo tie metai, kai, mirus tėvui, visi rūpesčiai užgulė jo pečius. Jam vienam teko planuoti darbus staiga beveik dvigubai išaugusiuose plotuose.

„Pasaulyje vykstant įvairiems neramumams nėra lengvi ūkininkams ir dabartiniai laikai. Bet, manau, išgyvensime. Turime prisitaikyti. Dabar trąšos pabrango, bet reikia tikėtis, kad kada nors atpigs. Didžiąją dalį trąšų nusipirkau dar pernai žiemą, jos parvežtos į ūkį, todėl problemų dėl pavasarinio tręšimo nebuvo. Skaudžiausia šiuo metu labai, kone dvigubai, pakilusi degalų kaina. Ir bent jau kol kas nesimato, kad dyzelinas pigtų. Žemės ūkis dyzelinui yra labai imlus. Ūkininkaujant jo reikia labai daug“, – dabartinę situaciją taip apibūdino pašnekovas.

Apie ateitį jis kalba atsargiai. Nors yra ūkininkų, kurie jau pasitelkia dronus, robotus ir kitas moderniausias technologijas, įdiegia skaitmenizavimą, M. Lengvenis ketina likti prie dabartinio savo ūkininkavimo modelio. „Man patinka žemę dirbti labiau įprastai, tradiciškai. Valdų plėsti taip pat nežadu. Yra ką veikti vienam ir 150 ha žemės plote“, – atviravo ūkininkas.

Drauge – lengviau

Gruzdiškis priklauso kooperatyvui „Šiaulių aruodas“ ir visą užaugintą produkciją veža laikyti į netoli Gruzdžių, Kužiuose, esančius kooperatyvo elevatorius. Pats ūkininkas neturi reikiamų patalpų laikyti grūdams, rapsams, miežiams ir pupoms.

M. Lengvenis yra aktyvus Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos tarybos narys. „Manau, kad būdami kartu, priklausydami žemdirbiškoms organizacijoms, pirmiausia jaučiamės kaip vienas kumštis. Galime diskutuoti įvairiomis temomis, pasidalyti savo patirtimi, įžvalgomis. Pavieniui, atskirai ūkininko balsas ne ką ir reiškia, o organizacija tikrai nemažai gali nuveikti. Matėme, žinome, kokias akcijas, protestus organizavo Lietuvos ūkininkų sąjunga dėl ūkininkų, viso žemės ūkio ateities“, – įsitikinęs ŪP pašnekovas.

Gyvendamas Gruzdžiuose, M. Lengvenis vieną kadenciją buvo Gruzdžių krašto bendruomenės tarybos narys. Tačiau naujojoje kadencijoje šių pareigų atsisakė dėl didelio užimtumo savo ūkyje.

„Gruzdžiuose yra aktyvių žmonių, miestelyje nuveikiami gražūs, prasmingi darbai. Gruzdžiai – gyvi, ir tai labai džiugina. Čia smagu ir gyventi, ir dirbti“, – tikino ūkininkas
M. Lengvenis.

Mariaus LENGVENIO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja