Žemės ūkis – valstybės turtas ir mūsų skausmas

„Šalies žemės ūkis, ypač pienininkystė, – kaip neišraizgomų problemų kamuolys, – kalba Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas ir Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkas Jonas Vilionis, – diskutuojame su mokslininkais, tariamės su politikais, tačiau niekaip nerandame vienybės tarp pačių ūkininkų. Kooperacija ne visiems kelia pasitikėjimą, narystę asociacijose parėmę tik aktyviausieji, tačiau verkiančiųjų – į valias. Ir ašarų priežastis – kodėl nieko nedaro (jei ir daro – blogai) Briuselis ir Vilnius.“

Pamirštamos pamokos

Didžiųjų metų švenčių išvakarėse, už lango siaučiant COVID-19 pandemijai ir tvyrant laukimo įtampai šalyje, kalbamės su žinomu ūkininku, aktyviu visuomenininku, tiltų tarp agroverslo, mokslo ir politikos tiesėju, tiesaus žodžio meistru J. Vilioniu. Jis prisimena, kaip prieš keliolika metų šalyje buvo suskaičiuota 195 tūkst. pieno ūkių, kuriuose laikyta 448 tūkst. melžiamų karvių. Smulkūs natūriniai ūkiai negalėjo išlaikyti konkurencijos rinkoje ir turėjo pasitraukti. Tikslinės Europos Sąjungos (ES) išmokos (keli šimtai milijonų eurų) kompensavo smulkiųjų ūkių nuostolius.

„Šiandien anos pamokos jau pamirštamos ir vėl kalbama apie paramą smulkių ir vidutinių pieno ūkių projektams, – kalba J. Vilionis, – tačiau realybė optimizmui nenuteikia.“

Per pastaruosius ketverius metus įvyko ryškių struktūrinių pieno ūkių pokyčių: 2016 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 53 730 pieno ūkių, juose laikyta 300 618 karvių, 2020 m. lapkričio 1 d. šalyje buvo 28 100 pieno ūkių ir 237 410 karvių. Vien per 2020 m. sausio–lapkričio mėn. likviduota 70 431 karvė, o galvijų per tą patį laikotarpį parduota ir paskersta net 171 550. Remiantis oficialiais Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) duomenimis, 2020 m. pieną perdirbti pardavė 78,9 proc. ūkių, laikančių daugiau nei 15 karvių, 10,7 proc. – 6–14 karvių ūkiai, 10,4 proc. – 1–5 karvių ūkiai.

Pasak J. Vilionio, šalyje yra 25 627 smulkūs ir vidutiniai pieno ūkiai, laikantys iki 20 karvių (bendra ūkių banda – 80 982 karvės). Pagrindinė šios pieno ūkių grupės problema – mažos pieno supirkimo kainos, nepadengiančios gamybos kaštų. Vokietijos agrarinių mokslų centro atlikta Lietuvos pieno ūkių gamybos kaštų analizė rodo, jog tokio dydžio pieno ūkiuose kilogramo pieno gamybos kaštai siekia daugiau nei 50 euro centų. Tačiau pieno ūkių šeimininkai tvirtina gaunantys iš supirkėjų po 15–17 euro centų už žalio pieno kilogramą.

„Stambesni pieno ūkiai, kurie faktiškai yra mišrios gamybos, pieno gamybos nuostolius „paslepia“ deklaruodami augalininkystės sektoriaus pajamas ir išlaidas, – pastebi patyręs ūkininkas J. Vilionis, – tokiu būdu imituojama, jog stambus pieno ūkis (parduodantis per mėnesį daugiau nei 40 t pieno) geriau verčiasi, nes gauna geresnę kainą už pieną. Bent taip teigiama oficialiose kas mėnesį skelbiamose ŽŪM pieno supirkimo kainų suvestinėse.“

Galimybės išlikti

„Pieno ūkių statistika nuteikia apmąstymams apie nacionalinės pienininkystės sektoriaus išlikimą, – kalba LŽŪT pirmininkas J. Vilionis, – stambių pieno ūkių nėra daug, bet jų sprendimai imtis plėtros projektų ar keisti verslo kryptį šalyje juntami. Prie to prisideda ir padažnėję vietos valdininkų politiškai angažuoti kaimo bendruomenių protestai prieš naujų fermų statybas.“

Remiantis ŽŪM duomenimis, 2020 m. gruodžio 1 d. šalyje buvo 157 pieno ūkiai, laikantys daugiau nei 151 karvę, 111 ūkių – po 101–150 karvių, 408 ūkiai – po 51–100 karvių, 625 ūkiai – po 31–50 karvių, 725 ūkiai – po 21–30 karvių, 1 601 ūkis – po 11–20 karvių, 2 544 ūkiai – po 6–10 karvių, 5 148 ūkiai – po 3–5 karves ir 16 450 ūkių – po 1–2 karves. Pasak J. Vilionio, statistika tiesiog kelia klausimą ir provokuoja ūkininką į jį sau atsakyti: ar verta ūkį plėsti, toliau parduoti pieną perdirbėjams, ar apsiriboti ekstensyvia gamyba ir pasirinkti trumpąją maisto grandinę nuo lauko iki stalo.

„Iš savo patirties pieno gamybos ir perdirbimo sektoriuose galiu pasakyti, jog kiekvienam privalu dirbti savo darbą, – sako J. Vilionis, – nedidelis ūkis su pieno perdirbimo cecheliu vartotojui gali patiekti kelių produktų asortimentą, tačiau vertingiausią atliekinį sūrių gamybos produktą – išrūgas – jis išpils į srutų duobę. Su savo ūkio produkcija vaikų darželių, mokyklų, ligoninių viešuosiuose pirkimuose ūkininkas neatlaikys konkurencijos. Didžiosios pieninės pateiks keliasdešimties vartotojų rinkoje populiarių produktų sąrašą ir laimės konkursus.“

Kiek valstybei reikia pieno?

Pasak J. Vilionio, smulkius šeimos ūkius vienijanti asociacija prieš dešimtmetį iš valstybės buvo gavusi bene šešis milijonus eurų paramos kooperatyvui kurti, sūrinei statyti, logistikos centrui steigti, tačiau liko tik turgeliai, kuriuos išlaiko patys ūkininkai. Bandyta prekybos centruose statyti šviežio pieno automatus. Kol jų buvo mažai, vartotojai noriai rinkosi įsigyti kaimiško pieno, tačiau, kai automatų padaugėjo, išaugo konkurencija, ūkininkams įrangą teko parsivežti namo.

„Pastaruoju metu šalies pieno gamintojų laukia nauji reikalavimai dėl žaliavos kokybės, verslo aplinkos, – kalba J. Vilionis, – anksčiau buvo reikalaujama pieną parduoti pamelžus praėjus dviem valandoms, nuo 2022 m. sausio 1 d. – tik atvėsintą iki tam tikros temperatūros (+8 °C). Mano turimomis žiniomis, pieno šaldytuvai įrengti tik 40 proc. ūkių, parduodančių žaliavą. Nedidelių pieno ūkių šeimininkai, dažniausiai garbaus amžiaus žmonės, neketina investuoti į neatsiperkantį verslą. Jaunimas pienininkystės imtis nenori, nes neturi nuosavos žemės. Augalininkystės ūkiai, kurie valdo didelius žemės plotus, jeigu juos Vyriausybė paskatintų, galėtų statyti pieno fermas. Tik, kas pasakys, kiek valstybei reikia pieno?“

Oficialiais duomenimis, Lietuvos pieno perdirbimo įmonės apie trečdalį žaliavos įsiveža iš Estijos ir Latvijos ūkių.

J. Vilionis prisimena susitikimą su Latvijos žemės ūkio ministru Janiu Dūklavu. Kai lietuvis paprašė neleisti išvežti pieno žaliavos į Lietuvą perdirbti, latvis atsakė tokiu atveju saviškiams neleisiąs iš Lietuvos įsivežti paukštienos.

Pasak LŽŪT pirmininko J. Vilionio, mūsų šalies politikai iki šiol nė piršo nepajudino, kad apsaugotų nacionalinį pieno sektorių. Prekybos centruose lentynos lūžta nuo įvežtinio lenkiško pieno. Litro 3,5 proc. riebumo pieno pakuotė Lietuvoje kainuoja 57 euro centus, už kilogramą žaliavos lenkų ūkininkas gauna 40 euro centų. Lietuviško 2,5 proc. riebumo pieno litro pakuotė parduotuvėje kainuoja 1,19 euro, nedidelio ūkio šeimininkas už parduoto pieno kilogramą gauna 15–17 euro centų. Tokį skirtumą lemia PVM: vienoje valstybėje – 5 proc., kitoje – 21 proc.

Dešimtmetį kurtas ūkio modelis

Prieš pat šventes ŽŪM pristatė pienininkystės ūkio rentabilumo modelį, kurį sukūrė ir viešam testavimui pateikė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Pasak modelio kūrėjos Dovilės Karalienės, šis virtualus ūkio veiklos analizės įrankis apima visas svarbiausias sritis: karvių bandos struktūrą ir šėrimą, turimus gamybinius išteklius ir investicijas bei kitas išlaidas pienui gaminti. Ūkininkai gali iš karto matyti pieno produktyvumo, savikainos ir rentabilumo pokyčius.

Naujasis analizės įrankis leistų pieno ūkiams modeliuoti pieno gamybos veiklos rezultatus ir siekti didesnio pelningumo, racionaliai organizuoti veiklą artimiausioje ateityje ir priimti svarbius sprendimus. Tokiu modeliu galėtų pasinaudoti tik tie ūkiai, kurie dalyvauja gyvulių produktyvumo tyrimo sistemoje, tvarko dvejopą buhalteriją, deklaruoja verslo ekonominius duomenis ir kt.

„Pirmąkart šis modelis buvo parengtas ir pristatytas 2011 m., – pastebi J. Vilionis, – tačiau tuomet virtualios atviros prieigos žemės ūkio gamybos rentabilumo skaičiuoklės ir rezultatų modeliavimu nebuvo pasinaudota.“

Tuomet (2011 m.) pristatydama projektą D. Karalienė pieno ūkių šeimininkams tvirtino, jog ūkių finansinės galimybės neleidžia samdyti ekonomistų ar rinkos specialistų, kad išsamiai išanalizuotų veiklą, nes šalyje vyrauja smulkūs ūkiai (po 1–2 karves laiko 77 proc. pieno gamintojų), tačiau projektas padėtų modeliuoti ūkio rentabilumą, vykdyti finansų apskaitą, galėtų būti sėkmingai taikomas įvairaus dydžio ūkiuose.

Reikėtų tik vienybės

„Didelės nelaimės akivaizdoje lietuvis sugeba paduoti ranką kitam lietuviui, – sako J. Vilionis. – Šiandien yra būtent tokia situacija – koronavirusas dešimtimis šienauja gyvybes. Rytoj galbūt pandemiją įveiksime, reikės gyventi, dirbti, kurti. Visų LŽŪT priklausančių asociacijų nariams, augalininkystės ir gyvulininkystės, mišrių, ypač pieno ūkių, šeimininkams palinkėčiau vienybės. Mūsų daug, tačiau pieno gamintojus dešimčia skirtingų pieno supirkimo kainų priešina Pieno įstatymas, kurio kadenciją baigusi valdžia nei pataisė, nei panaikino, nei patvirtino. Priešina paskutinėmis praėjusiųjų kadencijos dienomis priimtas teisės aktas dėl mėšlo, likęs bauginimas kvapų draudimais. Kol nebūsime vieningi, visos valdžios (drauge su pieno perdirbėjais ir prekybininkais) jodinės mums ant sprando. Pagaliau turime suprasti, kad mums reikalingi tikri kooperatyvai, iš nario mokesčio išlaikomos asociacijos, kurios mums atstovautų Vilniuje ir Briuselyje. Bendraukime tarpusavyje, keiskimės naujausia informacija, rimtai analizuokime įvairių valdžių direktyvas, reglamentus ir neskubėkime jų vykdyti aklai. Grūdai, mėsa, daržovės, vaisiai, pienas yra ir mūsų žemdirbių, ir mūsų valstybės turtas. Kodėl mes jo nevaldome, atiduodame nesiderėdami? Nebūkime užsidarę savo sodybose, išklausykime ir išgirskime vieni kitus, supraskime, kokia ateities siekiamybė ir kiek ji priklauso nuo ūkininkų. Niekas už mus nepadarys to, ką privalėtume patys.“

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas

Autoriaus nuotrauka

2020-12-23