Žemuogės

Žemuogės – mūsų vaikystę menančios uogos, savo aromatu viliojančios ne tik mažuosius, bet ir vyresnio amžiaus žmones. Jau birželio pradžioje pirmąsias žemuoges išauginančios šiandien jų kultūrinės veislės tarpsta dažnose sodybų lysvėse ar ant palangės. Šių uogų aromatas mus verčia keliauti miškan, kur jos natūraliose augavietėse auga saulėtose beržynų ar pušynų miško aikštelėse. Tiems, kurie negali aplankyti natūralių augaviečių, pravartu žemuoges auginti lysvėse ar induose terasose, balkonuose. Donatas KLIMAVIČIUS Žemuogių nauda Puikioji žemuogė yra visai ne uoga, o pakitęs sultingas žiedsostis, kurio paviršiuje išsibarstę tikrieji vaisiai – sėklos. Daugelis teigia, kad žemuogės saldžios, nors cukraus jose yra 4,3–9,6 proc. (kai kurių veislių obuoliuose ar netgi burokėliuose jo daugiau), tačiau jos labai aromatingos ir naudingos mums. Žemuogėse randama iki 2 proc. organinių rūgščių (salicilo, citrinų, obuolių), nuo 20 iki 100 mg proc. vitamino C, nemažai B, P, E grupių vitaminų, kvapiųjų eterinių aliejų, labai daug mineralinių druskų (geležis, kalcis, natris, kalis, fosforas, magnis). Dažniau vartojamos šviežios uogos, nes pastovėjusios ilgiau apkarsta. Norint to išvengti į verdamą žemuogienę reikia įdėti rabarbarų. Medicinoje vartojamos uogos ir lapai. Iš lapų geriama vitamininga arbata, o uogos ne visiems tinkamos, kai kuriems žmonėms gali sukelti alergiją. Liaudies medicinoje buvo vartojamos šviežios ir džiovintos uogos ar lapai. Kadangi žemuogėse daug vitamino C, jos tinkamos skorbutui ar anemijai gydyti. Dėl gausaus geležies kiekio jas rekomenduodavo sergantiesiems inkstų, širdies, kepenų ligomis. Šviežiomis uogomis gydydavo gastritą, skrandžio opaligę, jos skatina tulžies išsiskyrimą, gydo akmenligę. Taip pat liaudies medicinoje buvo gydomos žaizdos, naikinamos veido strazdanos, dantenų uždegimai, o šaknų nuoviru gydydavo hemorojų. Žemuogių rūšys Lietuvoje natūraliose augavietėse auga trys žemuogių rūšys, kurių aromatingų uogų kiekvienas gali paskanauti jau birželio pradžioje. Uogaudami kartais net nesusimąstome, kokios tai rūšys, o kai atidžiau į jas pažvelgiame, galvojame, kodėl jos skirtingos – gal tai gamtos išdaigos. Paprastoji žemuogė (Fragaria vesca L.) savaime auga beveik visoje Europoje ir Azijos vidutinio klimato juostoje, savo augavietėmis pasiekia net Baikalą, aptinkama Rytų Azijoje, Amerikoje, Šiaurės Afrikoje, Kanarų salose ir Naujojoje Zelandijoje. Lietuvoje paplitusi visoje teritorijoje. Nors paprastosios žemuogės uogos smulkios, tačiau labai aromatingos ir vertingos. Kereliai užauga apie 20 cm aukščio, žiedynkočiai iškelti virš lapų. Žiedai dvilyčiai. Iš paprastosios žemuogės yra kilusios kultūrinės smulkiauogės remontantinės veislės, kurios žydi ir dera visą vegetaciją iki vėlyvo rudens. Šlaitinė žemuogė (Fragaria viridis Duch.) auga dalyje Europos vietovių, Centrinėje Azijoje ir Kanarų salose. Lietuvoje dažniau aptinkama upių šlaituose, sausose, saulėtose vietose, kalkingose ar molingose dirvose. Gausiau auga pietinėse Šventosios, Nevėžio, Mituvos, Neries ir kitų upių pievelėse. Gausiau aptinkama Anykščiuose Andrioniškio apylinkėse. Rūšies uogos plokščiai apvalios ar atvirkščiai kiaušiniškos, žalsvai balsvos, bukomis, rausvomis viršūnėlėmis, nedidelės, gero skonio, aromatingos. Ši rūšis skiriasi nuo kitų tuo, kad turi didelę taurelę, kuri glaudžiai priaugusi prie uogos. Kereliai nedideli, žiedynkočiai lygūs su lapija, statūs. Žiedai dažniau vienalyčiai, nors pasitaiko ir dvilyčių. Šios rūšies žemuogių kultūrinių veislių nėra. Miškinė žemuogė (Fragaria moschata Duch.) savaime auga vidutinio klimato juostoje, Lietuvoje aptinkama Šiaulių rajone. Šios rūšies uogos smulkios, šiek tiek stambesnės nei paprastosios žemuogės. Jos kiaušinio formos ar apvalios, siauru kakleliu, baltos ar žalsvai baltos, tik iš vienos pusės rausvos. Gero skonio, aromatingos, purios konsistencijos. Kereliai aukštesni, apie 30 cm aukščio. Žiedynkočiai aukštesni nei lapija, statūs. Iš šios rūšies kilusios derlingos, žiemos šalčiams atsparios veislės. Kultūrinės žemuogės mums įdomios, nes jas galime prisijaukinti savo artimoje aplinkoje, jos daug stambesnės, dera gausiau ir ilgiau nei natūralioje aplinkoje augančios. Visgi kultūrinėms žemuogėms trūksta kvapnumo.   ‘Baron van Solemacher’ labai derlinga veislė. Uogos didelės, iki 2,5 cm ilgio, sultingos, saldžios, kvepiančios, primena miško žemuoges. Dera nuo birželio pirmosios pusės iki spalio. Veislę galima auginti vazonuose ar lysvėse. ‘Reginos’ uogos būna labai didelės, gerokai didesnės, palyginti su kitomis žemuogių veislėmis. Tai derlinga veislė, dera nuo birželio antros pusės iki vėlyvo rudens. Gerai auga saulėtoje vietoje. ‘Rugen’ veislė išvesta 1920 m. Vokietijoje ir dar šiandien plačiai auginama sodybose. Uogos smailiais galais, raudonos, minkštos, labai skanios, aromatingos. Veislė vidutiniškai jautri lapų ligoms. Augalai atsparūs šaltoms žiemoms ir kitiems nepalankiems aplinkos veiksniams, beūsiai, dera iki šalnų. ‘Yellow Wonder’ kerelis būna iki 20 cm aukščio, beūsis, uogos geltonos, pailgos. Dirvos paruošimas Visos kultūrinių žemuogių veislės dauginamos sėklomis ir išsilaiko vienoje vietoje pasodintos trejus metus, vėliau jas reikia atsodinti naujais daigais. Sodybose geriausiai tinka tos veislės, kurios neaugina ūglių, atsparios žiemoms ir dera iki vėlyvo rudens. Šias veisles pasodinę agroplėvele dengtoje lysvėje gerai apsaugosime nuo piktžolių. Kartais augintojai žemuoges sodina ir saulėtose sodo pievelėse, imituodami miške augančius gražius žemuogynus, ar balkonuose ir terasose induose. Žemuogės, kaip ir braškės, gerai auga saulės apšviestose, nuo šaltesnių vėjų apsaugotose vietose, jos nemėgsta labai lengvų smėlėtų dirvų, kuriose jaučiamas drėgmės stygius. Jei tokia dirva bus gerai įtręšta ir humusinga, o lysvėse bus įrengtos drėkinimo sistemos, gerai prižiūrimos ir nuolat tręšiamos jos augs ir čia. Žemuogėms labiau tiktų derlingas, šiek tiek rūgštokas priesmėlio arba lengvesnio priemolio dirvožemis. Kaip ir daugelis augalų, jos nemėgsta šviežio mėšlo, todėl geriau naudoti gerai paruoštą kompostą, biohumusą ar kitas organines trąšas. Ruošiantis auginti žemuoges darbus planuoti būtina iš anksto. Jei praėjusiais metais darže ar daržo induose auginote daržo žirnius, kaupiančius azotą, ar gerai įtręštas bulves, ši augavietė joms labai tiks. Svarbu, kad čia nevešėtų daugiametės piktžolės. Tokios lysvės ruošiamos iš rudens, dirva gerai išpurenama išrenkant piktžolių liekanas ir giliai perkasama, patręšiama kompostu ar kitomis organinėmis trąšomis, į 1 kv. m įterpiant apie 7–10 kg organikos. Kai dirva labai molinga, reikia pakeisti jos struktūrą įmaišant smėlio. Pavasarį prieš sodindami galėsite įterpti kompleksinių NPK trąšų ar kitų vienanarių kalio, fosforo trąšų, lysvę išpurenti, gerai išlyginti ir sodinti daigus. Daigų auginimas Žemuogės dažniau dauginamos sėklomis, kurių galime patys prisirinkti ar įsigyti sėklų parduotuvėse. Jei sėklas renkamės patys, pirmiausia prisirinkime pačių stambiausių, gerai sunokusių uogų iš rudens, sėklas gerai išplaukime iš uogų ir padžiovinę laukime sėjos laiko. Sėklų daigumas nėra labai didelis, siekia apie 60 proc., todėl jų reikės įsigyti ar prisirinkti šiek tiek daugiau. Jei daigus planuojate užsiauginti anksčiau, patalpose sėklos sėjamos vasario pabaigoje ar kovo pradžioje. Jos gerai dygsta esant ne mažesnei kaip 16–20 °C dirvos temperatūrai ir pakankamai drėgmei. Žemuogių sėklos labai smulkios, todėl jas tolygiai išbarstykite lygiame paviršiuje, prispauskite lentele ir plonai užberkite puriu smėliu. Sudygusios du kartus pikuojamos į vazonėlius. Lysvėse sodinamos, kai išaugina 3–5 lapelius, o šaknys pasiekia 3–4 cm ilgį. Anksčiau išauginti daigai jau tais pačiais metais gali duoti negausų derlių. Auginimas ir priežiūra Lysvėse ar induose sodinami tik tokie daigai, kurie jau atitinka anksčiau nurodytus standartus. Žemuoges sodinti galima tiek pavasarį, balandžio antroje pusėje, tiek ir rudenį, rugpjūčio antroje pusėje. Sodinimo atstumai priklauso nuo pasirinktos auginimo technologijos. Jei augalus auginsime nedidelėse daržo lysvelėse, žemuoges sodinkime kas 25 cm: 1 kv. m  lysvės reikės įsigyti 16 daigų. Tankiai susodinti daigai konkuruos dėl maisto medžiagų, stelbs vienas kitą ir prasčiau derės. Parinkti sodinimo atstumus agroplėvele dengtoje lysvėje paprasčiau naudojant liniuotę ir kreidą: sodinimo vietas plėvelėje pažymėkite „X“, tada įpjaukite pažymėtas vietas ir neužriesdami šaknų sodinkite daigelius, svarbu, kad pasodintute ne per sekliai ir ne per giliai. Pasodinti daigai laistomi.  Gerai prigijusius ir augančius augalus rudenį galima tręšti kompleksinėmis, braškėms ir žemuogėms skirtomis trąšomis. Kitų metų pavasarį norint paskatinti augti vegetatyvinius ūglius tręškite azoto trąšomis ar kompleksinėmis trąšomis, skirtomis pavasariui. Jei sąlygos žemuogėms augti yra palankios, laikomasi sėjomainos, kokybiški ir sveiki daigai, jos gerai prižiūrimos, ligos ir kenkėjai pažeidžia nežymiai. Kartais, esant lietingoms ir šaltoms vasaroms ar kai augalai tankiai susodinti,  juos gali pažeisti puviniai.