Žibartoniuose šaknis įleidusi J. Rupšytė: „Kitokį gyvenimą sunku įsivaizduoti“

Verslas, kuriame užaugo nuo mažų dienų

Jolantos šeimos verslo istorija prasidėjo dar 1993 metais, kai jos tėvai Žibartoniuose įkūrė maisto prekių parduotuvę. „Nuo mažų dienų žinojau, ką reiškia dirbti sau, kaip pritraukti klientą ir, svarbiausia, kaip jį išlaikyti. Galima sakyti, užaugau už prekystalio“, – pasakoja Jolanta.

Darbas su žmonėmis jai niekada nebuvo svetimas. Priešingai – komunikabilumą moteris šiandien vadina viena ryškiausių savo savybių. „Galiu beveik su visais rasti bendrą kalbą. Tik kartais gal ne visi nori bendrauti arba tiesiog to neparodo“, – šypsosi ji.

Jolanta yra baigusi reklamos vadybos bei buhalterinės apskaitos studijas, tad šeimos versle sukauptą praktinę patirtį papildė ir teorinėmis žiniomis. „Šeimos versle esu labai stipriai suleidusi šaknis. Kartais net pagalvoju – ar apskritai galėčiau dirbti visiškai kitokį darbą“, – svarsto pašnekovė.

Teko prisiimti dar daugiau atsakomybės

Šiuo metu parduotuvėje Jolanta dirba kartu su mama. Prieš beveik vienuolika metų šeimą palietė skaudi netektis – mirė Jolantos tėtis. Tuomet didelė dalis verslo atsakomybės natūraliai perėjo jai. „Po tėčio mirties man teko ir vadyba, ir prekyba, ir buhalterija. Atsakomybių tikrai nemažai“, – sako ji.

Tačiau darbas šeimos versle nėra įprasta aštuonių valandų darbo diena. „Kartais žmonės galvoja: jeigu dirbi savo versle, vadinasi, turi daug laisvo laiko ir bet kada gali kažkur atlėkti, kažką padaryti. Oi, kaip jie klysta. Mano darbo diena kartais trunka 12 ar net 14 valandų“, – atvirauja Jolanta.

Pasak jos, toks požiūris kartais net žeidžia. „Žmogui, kuris dirba nuo aštuonių iki penkių, gal atrodo vienaip. Bet dirbant savo versle darbo valandos ne visada baigiasi užrakinus duris.“

    Kartais žmonės galvoja: jeigu dirbi savo versle, vadinasi, turi daug laisvo laiko ir bet kada gali kažkur atlėkti, kažką padaryti. Oi, kaip jie klysta. Mano darbo diena kartais trunka 12 ar net 14 valandų.
    Žibartonių gyventojų bendruomenės pirmininkė Jolanta Rupšytė – apie darbo šeimos versle krūvį

Bendruomenės pirmininke tapo visiškai netikėtai

Prie verslo rūpesčių prieš kelerius metus prisidėjo dar viena atsakomybė. Jolanta buvo pakviesta į Žibartonių bendruomenės valdybą, o vėliau netikėtai išrinkta bendruomenės pirmininke. „Man buvo šokas. Tikrai nesitikėjau ir, turbūt, net nebuvau pasiruošusi tokiam žingsniui. Galima sakyti, mane tiesiog įstūmė į kampą ir pasakė: dabar tu būsi bendruomenės pirmininkė“, – juokiasi pašnekovė.

Kodėl žmonės pasirinko būtent ją, žibartonietė iki šiol tiksliai nežino.

„Gal norėjo pokyčių, kažko naujo? Pradžioje tikrai buvo daug azarto. Norėjosi kažką daryti, keisti, tvarkyti. Labai džiugino ir tai, kad atsirado žmonių, norinčių prisidėti.“

Jos nuomone, būtent bendras darbas ir yra tikroji bendruomenės esmė. „Bendruomenė tam ir yra, kad visi kartu kažką darytume. Negali būti taip, kad viskas gula tik ant vieno žmogaus – pirmininko – pečių.“

„Supratau, kad tai nėra mano kelias“

Dabar eina tretieji Jolantos darbo bendruomenės pirmininke metai. „Laikui bėgant entuziazmas dingo – ir žmonių, ir mano pačios. Gerai pagalvojau ir supratau, kad tai nėra mano. Todėl ateinančiais metais savo pareigas planuoju perleisti kitam žmogui“, – sako ji.

Vis dėlto šio laikotarpio Jolanta tikrai nelaiko prarastu. „Man patiko šis darbas. Buvo labai įdomu, atsirado daug naujų pažinčių, ryšių, patirčių. Visa tai žmogų augina ir veda į priekį.“

Ypač daug gerų žodžių moteris skiria bendruomenės buhalterei. „Esu jai labai dėkinga. Ji visur kartu su manimi, padeda organizuoti projektus. Vien šiais metais parašėme keturis projektus ir visus keturis laimėjome. Tuo tikrai labai džiaugiamės.“

Pasak Jolantos, ateityje bendruomenei reikėtų itin aktyvaus ir energingo žmogaus. „Čia reikia žmogaus, kuris gali daug pakelti. Darbas nėra lengvas. Reikia mokėti išlaviruoti tarp skirtingų nuomonių ir stengtis, kad sprendimai būtų priimtini daugumai.“

Būsimam pirmininkui ji turėtų ir vieną svarbiausią patarimą: „Pirmiausia būk sąžiningas ir nuoširdus sau. Tuomet ir kiti pamatys, koks iš tiesų esi, ir už tai tave gerbs.“

Didžiausias džiaugsmas – organizuoti šventes

Iš visų bendruomenės veiklų Jolantai labiausiai patinka organizacinė dalis. „Man labai patinka rengti šventes. Visada juokauju: duokit pinigų – padarysiu puikią šventę“, – juokiasi ji.

Žibartoniuose kasmet rengiama tradicinė vasaros palydėtuvių šventė „Sudie, vasarėle“. Pasiruošimas jai prasideda gerokai anksčiau. „Renkame gražiausias sodybas, organizuojame krepšinio varžybas, o vakare vyksta koncertas. Prie šventės prisideda visa bendruomenė – kas finansiškai, kas savo darbu. Tas bendrumas ir yra gražiausia dalis“, – pasakoja Jolanta.

Vis dėlto ji mano, jog bendruomenių pirmininkų darbas Lietuvoje galėtų būti labiau įvertinamas. „Didelė motyvacija būtų bent minimalus atlygis. Dabar juk dirbame iš idėjos, aukojame savo asmeninį laiką. O šalia to visi turime darbus, šeimas, savo kasdienius rūpesčius.“

    Bendruomenė tam ir yra, kad visi kartu kažką darytume. Negali būti taip, kad viskas gula tik ant vieno žmogaus – pirmininko – pečių
    Žibartonių gyventojų bendruomenės pirmininkė Jolanta Rupšytė – apie bendro darbo svarbą

Gyvenimas kaime – ne trūkumas, o pasirinkimas

Nepaisant intensyvios kasdienybės, Jolanta nesvarsto, kad gyvenimas Žibartoniuose ją kaip nors ribotų. Priešingai – būtent čia ji jaučiasi savo vietoje.

„Man patinka gyventi Žibartoniuose. Logiška – juk tiek metų čia esu įleidusi šaknis. Man reikia ramybės, erdvės, gamtos. Niekada labai nenorėjau gyventi mieste, nors, žinoma, gyvenime niekada negali sakyti niekada“, – šypsosi moteris.

Ypač jai patinka mažesnės gyvenvietės žmonių tarpusavio ryšys. „Čia žmonės vieni kitus pažįsta, susitinka, pasikalba. Tas paprastumas ir nuoširdumas mane labai žavi. Aišku, žmonių visokių yra visur“, – juokiasi Jolanta.

Priminė, dėl ko visa tai daroma

Kad bendruomeniškumas nėra vien gražus žodis, Jolantai neseniai priminė ir vienas netikėtas susitikimas. Ruošiantis šventei „Sudie, vasarėle“, bendruomenės salėje buvo pučiami balionai ir atliekami paskutiniai pasiruošimo darbai.

„Sėdėjome salėje, pūtėme balionus, ir staiga įėjo trys maždaug 10–14 metų vaikai. Jie tiesiog paklausė: „Gal galime kuo nors padėti?“ Mane tai labai sužavėjo“, – prisimena Jolanta.

Tuo metu tinkamo darbo vaikams neatsirado, todėl Jolanta tiesiog pakvietė juos ateiti į šventę. Tačiau istorija tuo nesibaigė. „Vienas berniukas atnešė man šokoladą ir pasakė: „Čia jums.“ Tokie dalykai labai maloniai nuteikia. Tas vaikiškas nuoširdumas yra be galo gražus.“

Laisvalaikiu svarbiausia – atsiriboti nuo darbų

Kai pavyksta rasti laisvesnę minutę, Jolanta stengiasi sąmoningai atsitraukti nuo atsakomybių. „Laisvalaikiu noriu pailsėti ir atsiriboti nuo darbų. Mėgstu pasportuoti, išvykti atostogų, paskaityti knygą ir, žinoma, gerai praleisti laiką su puikia kompanija.“

O paklausta, kaip save apibūdintų keliais žodžiais, Jolanta ilgai nesvarsto. „Esu paprasta, nuoširdi, bet turiu savo nuomonę. Esu labai atsakinga – pas mane viskas turi būti tvarkingai ir taip, kaip reikia. Gal kartais dėl to pati sau gyvenimą apsunkinu, bet aš jau tokia.“

Atrodo, kad būtent toks charakteris – atsakomybė, gebėjimas kalbėtis su žmonėmis ir nenoras darbų atlikti „bet kaip“ – Jolantą lydėjo tiek šeimos versle, tiek bendruomenės veikloje. Nors pirmininkės pareigas ji netrukus ketina perduoti kitam žmogui, iš Žibartonių gyvenimo trauktis tikrai neketina.

Čia – jos šeimos istorija, žmonės, verslas ir šaknys, kurios per daugiau nei keturis dešimtmečius įaugo taip giliai, kad, kaip pati Jolanta sako, kitokį gyvenimą kartais net sunku įsivaizduoti.

Samanta ILONYTĖ / JP.lt

Živilės Večiorkutės nuotr.