Žinia Lietuvos ūkininkams: nors pieno kainą prognozuoti sudėtinga, Žaliasis kursas – įveikiamas

Tarptautinio suvažiavimo metu gvildentas vienas iš Lietuvai šiuo metu itin aktualių klausimų – pieno kainos svyravimai ir jų priežastys. Baltijos šalių regiono išskirtinumas palyginti su kitomis didžiosiomis Europos šalimis (išskyrus Airiją) tas, jog mes didžiąją dalį pagaminamų pieno produktų dalį eksportuojame. Todėl labai priklausome nuo pasaulinių eksporto rinkų. Šiandieninę pieno kainą Lietuvoje sąlygoja ir pieno ūkio dydis bei menkas kooperacijos lygis.

Lietuvos pienininkams svarbiomis žiniomis iš „Eucolait” forumo pasidalijo ŽŪK „Pienas LT“ verslo vystymo vadovas Nerijus Jakubauskas.

„Iš esmės pieno kainų lygį lemia ir pokytis priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių, ir šie veiksniai tarpusavyje susiję. Neabejotinai pokyčius jaučia atskiri rinkos dalyviai, todėl ilgoje perspektyvoje sėkmingi bus tie, kurie bus efektyvūs“, – teigia N. Jakubauskas.

Galimybė nukonkuruoti efektyvumu

Konkuravimas neįmanomas be efektyvumo, kuriam savo ruožtu reikalingas tikro dydžio ūkis. Europos šalių atstovų įžvalgose ryškėjanti tendencija – Vakarų Europoje pieno gamyba mažės dėl galvijų ir gyventojų skaičiaus koncentracijos  kvadratiniame kilometre. Dėl šios priežasties Rytų Europa, konkrečiau Baltijos šalys, Lenkija ir Rumunija turi galimybę potencialiai augti.

Pasak N. Jakubausko, Lietuvos vidaus rinkai pieno gaminama pakankamai. Tačiau tam, kad pieno perdirbimo pramonė būtų konkurencinga, reikalinga tam tikra masto ekonomika. Kad Lietuvos pieno perdirbimo pramonė veiktų efektyviai, pieno gamyba Lietuvoje turėtų būti didesnė.

„Dėl šios priežasties tiek pieno ūkiai, tiek perdirbėjai turi investuoti ir stambėti iki racionalaus pieno ūkio ar gamyklos dydžio, turint mintyje ne tik karvių skaičių, bet ir produktyvumą, automatizavimą, pardavimų mastą ir kita, – sako N. Jakubauskas. – Galima daryti išvadą, kad ilgalaikėje perspektyvoje smulkūs pieno ūkiai turės mažai galimybių dirbti pelningai ir gyventi oriai.“

Žaliasis kursas – nebaugina

Žaliasis susitarimas įvardina siekį iki 2030 metų 55 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, išmetamą į atmosferą (lyginant su 1990 metais). Ir čia geroji žinia Baltijos šalių pienininkams – jie prie to jau prisidėjo! Per 20 metų (nuo 2003 m.). Lietuva pieninių galvijų skaičių sumažino 55 proc., Latvija – 30 proc., Estija – 28 proc. (žr. pav.). Mažesnė gyvulių koncentracija 1 kv. km žemės plote yra viena iš dabartinių Žaliojo kurso įgyvendinimo priemonių. Nors Lietuva be papildomų pastangų atitikdama šį kriterijų gali didžiuotis, vis tik kai kurioms Europos šalims tai yra siekiamybė (pvz. Airija, Olandija, Belgija ir kt.), ir jos yra pasiryžę vykdyti šį įsipareigojimą. Pasak N. Jakubausko, girdint kolegų iš Vakarų Europos nuogąstavimus ir rūpesčius, mūsų šalies iššūkiai šiuo klausimu atrodo gan paprasti.

Spėlioti neverta

„Prognozės šiais laikais yra nedėkingas užsiėmimas, tačiau tikėtina, kad vidutinė metinė pieno kaina Lietuvoje gali svyruoti 35–45 ct už natūralaus pieno kilogramą”, – teigia N. Jakubauskas.

Apibendrindamas tarptautinio susirinkimo atstovų įžvalgas jis pastebi, jog sudėtinga nuspėti ne tik pieno kainą regione, bet ir visą situaciją žemės ūkio sektoriuje.

Prieš mažiau nei 6 mėn. mes buvome susitelkę tik į karą Ukrainoje ir baiminomės dėl galimos rinkų griūties ar ekonomikos sulėtėjimo. Vėliau nuotaikos keitėsi – atsirado karas Artimuosiuose Rytuose, laivybos krizė, įvyko pasikeitimų Lenkijos politiniame žemėlapyje, prasidėjo ūkininkų streikai, tikėtini pokyčiai JAV politikoje. Be viso to, šiais metais Lietuvoje vyks Prezidento ir Seimo rinkimai. Šių įvykių sūkuryje klimato kaitos klausimai, temperatūriniai svyravimai (sausros ar lietūs), EURIBOR palūkanų pokyčiai lieka antrame plane.

„Pienas LT” verslo vystymo vadovo N. Jakubausko patarimas pieno ūkiams – kurti ilgalaikius sprendimus, didinti kooperuoto pieno perdirbimo kiekius, atsikratyti tarpinių neefektyvių veiksnių visose pieno sektoriaus grandinėse: gamyboje, surinkime, logistikoje, perdirbime, pardavime.

Tuo tarpu valstybinis sektorius N. Jakubausko nuomone, turėtų aktyviai prisidėti stiprindamas žemės ūkį, sukuriant paskatas ūkių augimui. Žemės ūkis turi išeiti iš socialinio statuso ir tapti konkurencingas verslas.

Partnerio turinys

Asociatyvi 123rf nuotr.