Žmonių gyvenimas Saulės dievo Helijo gimtinėje

Kodėl Rodo sala?

Vis nepaliaujame diskutuoti, kaip atgaivinti šalies regionus. Populiariausias sprendimas – turizmo plėtojimas, istorinio, kultūrinio, etnografinio išskirtinumo, kulinarinio paveldo atgaivinimas. Beveik visos Lietuvos savivaldybės kuria tokias teorines strategijas ir tikisi sulaukti svajonių išsipildymo, turistų antplūdžio. Graikijoje tokia svajonė jau tapusi realybe. Ar ji atnešė gerovę, lengvą ir gerą gyvenimą?

Turizmas apima ir būtiną infrastruktūrą, aptarnavimo paslaugų sektorių, mat keliautojui reikia pastogės, maisto, įspūdžių. Vadinasi, turi ką veikti kaimas, žemės ūkis, ten gyvenantys žmonės. Ar šios pasirinkimų galimybės netampa slegiančiomis prievolėmis, išvarančiomis darbingus žmones į platųjį pasaulį?

Tokie yra argumentai, paaiškinantys, kaip ir kodėl vien tik poilsiui suplanuota kelionė į Graikiją, į Rodo salą, virto patirties ir nevienareikšmiškų diskusinių minčių sklidina išvyka.

Kai baigiasi sezonas

Čia taip nutinka spalio pabaigoje. Tada atlūgsta karščiai, sumenksta didieji turistų srautai, o į Rodą atkeliauja daug senjorų turistų iš Vokietijos, Italijos, Skandinavijos šalių. Ir lietuvių, estų, lenkų. Atvažiuoti iš Lietuvos ir neatvežti lietaus būtų nedovanotina. Atvežėm. Belaipiojant po senojo Kamiro miesto antikinius griuvėsius, užklupo stipri liūtis. Grupės gidė guodė, kad greitai liausis, nes dar per anksti liūčių sezonui. Lietaus čia nebūta pusę metų, todėl viskas išdžiūvę. Pakentėjom. Ir vėliau buvo lietaus, darganų, net vaivorykščių danguje, buvo audringų jūros bangų. Ir buvo viešbučio baseinas, kur visada ramu ir patogu norintiems patingėti. Mums pasisekė regėti įvairovę, nes Rode saulėtų dienų per metus būna apie 300.

Į dangų žvalgėmės dažnai. Taip sutapo, kad mūsų viešbutis Rodo naujamiestyje palei judrią gatvę buvo ties lėktuvų nusileidimo trasa. Lėktuvai leidosi vos ne kas 5 min., sakė, kad per parą jų būna iki 200. Ir atskraidina per metus 3,5 mln. turistų, o vietos gyventojų yra arti 120 tūkst. Apie pusė jų spiečiasi didžiausiame salos mieste Rode, o mažesnių miestelių, gyvenamųjų vietovių yra per 40. Žmonių ten gyvena nuo kelių dešimčių, kelių šimtų iki kelių tūkstančių.

Populiari susisiekimo priemonė yra motociklai, motoroleriai, net keturračiai, maži, dažniausiai seni automobiliai – visi jie triukšmingi, judantys chaotiškai. Pėsčiųjų perėjos važiuojantiesiems – nė motais, jokių pirmenybių, belieka patiems vaikščiotojams visada atidžiai žvalgytis. Tai darėme ir pėstute keliaudami, ir autobusu serpantinais kildami į kalvas, ir riedėdami palei Egėjo jūros pakrantes vakarinėje salos dalyje bei Viduržemio jūros pakrantes rytinėje dalyje, ir keldamiesi laivu iš jūrų uosto į Symi salą.

Ragavimai

Ilgesnė stotelė buvo vyndarių kaime, keliaujant vakarine salos pakrante. Dideliame angare, pilname suvenyrų, senovinių namų rykų, indų ir buities daiktų, patekę į vynų bei alyvuogių aliejaus degustacijų ir prekybos salę, ragavome visko po šlakelį – nuo stipresniųjų, bene 38–40 laipsnių anyžinės ar vynuogių degtinės, iki įvairiausių aliejų, kuriuos tepėme ant duonos gabalėlių ir pirkome lauktuvėms.

Bandžiau daugiau sužinoti apie stipresniųjų gėrimų gamybą, tačiau į tokį klausimą degustaciją surengusios merginos nežinojo ką atsakyti. Vėliau gidė Natalja savininkų išklausinėjo, kad anksčiau problemų nebuvo, dabar Europos Sąjunga (ES) riboja kiekius, kiek per metus galima pagaminti ir parduoti stipriųjų svaigalų, vyno kiekiai nėra ribojami. Alyvmedžių augintojai taip pat skundžiasi turintys bėdų dėl klastočių, dėl išaugusios nesąžiningos konkurencijos.

Vertybės ir įžymybės

Daug ką Graikijoje keliautojui ir poilsiautojui galima pamatyti dykai, bet už įėjimą į muziejus, į architektūros, archeologijos paminklus, kai kur ir gamtos draustinius tenka mokėti. Prakalbus apie senjorus, išklausinėjome gidę, kodėl užeigose, restoranuose, kavinėse tiek daug aptarnaujančių vyresnio amžiaus žmonių, ypač vyrų. Kur dingo jaunimas? Pasirodo, jis ieško pelningesnių darbų – keliauja į užsienį.

Graikijoje įprasta dažnai nekeisti darbo vietos, vos ne visas gyvenimas praeina vienoje darbovietėje. Be to, saloje visa ekonomika suformuota ant šeimos verslų pamato. Jeigu darbdavys norėtų atleisti samdomą žmogų, tektų išmokėti didelę išeitinę išmoką, ir to vengiama. Turizmo sektoriuje pastaruoju metu daug laisvų darbo vietų – viešbučiai ir restoranai ieško darbuotojų. Kai kurie savininkai atsiveža žmonių iš Azijos šalių. Sutikome ir ukrainiečių, su kuriais pasikalbėjome. Jie pasakojo, kad darbas yra nelengvas ir krūvis didelis, tačiau pats darbas yra sezoninis – nuo lapkričio dauguma viešbučių ir restoranų užsidaro iki balandžio, todėl galima pailsėti.

Tą patį pasakojo į Symi salą atitekėjusi lietuvaitė Jordana iš Šiaulių. Jos vyro šeimos restorano iškabą puošia Lietuvos vėliava, traukianti čia užsukti visus Baltijos šalių gyventojus. Darbas be laisvadienių, neskaičiuojant valandų, septynias dienas per savaitę ir taip 7 mėnesius per metus. Reikia būti stipriam ir jaunam, kad atlaikytum tokį krūvį, reikia jausti įsipareigojimą šeimai. Gidė pasakojo, kad saloje aktyviai veikia 360 šeimos verslų įvairiose turizmo ir aptarnavimo srityse.

Kaip gyvena žmonės

Ir ką tie žmonės augina? Bandėme pamatyti keliaudami po salą, o ji lengvai apvažiuojama, nes salos ilgis siekia apie 80 km, o plotis – 37 km. Šalia baseino, pievelėje su gultais, buvo girdėti vištų kudakavimas. Kalvose kažkas matė elnių, ant uolų laipiojo laukiniai ožiai. Gamtos draustinyje stebėjome beuodegių povų pulką, keletą ožių, putpelę. Ir visur, kur yra žmonių, kavinių, taigi ir maisto atliekų, ten trainiojosi pulkai katinų. Bet jie neįžūlus, draugiški.

Gidė pasakojo, kad mėginama atgaivinti seną vietinę nykštukinių arklių populiaciją. 2007 m. jų buvo likę tik 9. Buvo įgyvendinamas nepigus europinis projektas, tad dabar yra 13 arklių, bet ir juos sudėtinga išlaikyti, kadangi salos izoliacija lemia artimą gyvūnų genetiką, mutacijas ir menką atsparumą ligoms.

Lygesnėse salos vietovėse auginamos grūdinės kultūros, javai, daugiausia yra alyvmedžių, vynuogių augintojų ir jų produktų gamintojų. Daržovių auginimas sumenko, įstojus į ES – vietiniai neišlaikė konkurencijos, įveikė Azijos šalys, Egiptas, mat įvežtinės bulvės, daržovės, taip pat daugelis vaisių tapo pigesni už vietinių augintojų. Važinėdami po salą, matėme nemažai tuščių išardytų šiltnamių. Žemyninėje Graikijoje buvo auginama medvilnė, tačiau bankrutavo visa pramonės šaka, nes jos auginimas ir perdirbimas neapsimokėjo.

Natalja pasakojo, kad vietiniai žmonės stebėjosi ES politika, kai Graikija įstojo į ES – kaip galima mokėti žmonėms už tai, kad jie nedirbtų, atsisakytų prekinės žemės ūkio gamybos. Esą negali taip būti. Bet dabar viso to pasekmės liūdnos – nėra darbo, nėra žmonių, nes nėra ką jiems veikti. Ir turizmas kažin ar ilgai gelbės, nes keičiasi klimatas, vasaromis pasitaiko kaitrų, kai termometro stulpelis persirita per 40 °C.

Šiemetis alyvuogių derlius saloje dar nežinia koks bus, su vynuogynais lyg ir geriau – tie verslai išgyvens, bet kiti – vargsta. „Parlamentas neseniai priėmė įstatymą, draudžiantį ūkininkams protestuoti, rengti akcijas keliuose. Esą, negalima trukdyti eismo keliais, nes to neleidžia europiniai įsipareigojimai“, – pasakojo gidė.

Pamatėme ir įsitikinome – esame skirtingi, bet ir panašūs. Ir problemos yra artimos, ir vertinimai, požiūriai, baimės, ir patirtys – vienijančios. Matyt, dar lipsime į lėktuvą, kilsime aukštyn, jeigu balionai nesutrukdys, keliausime oro keliais 1 800 km ir sėdėsime malonaus graiko tavernoje, gersime turkiškai išvirtą graikišką kavą, ragausime medumi aplietą baklavos saldėsį...

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.​​​​​​​