Zoologijos muziejuje pristatomas juodasis čiurlys

Juodieji čiurliai (Apus apus) ore ne tik medžioja vabzdžius, bet ir geria, poruojasi, o kartais net miega. Manoma, kad šie paukščiai net iki 10 mėnesių per metus gali praleisti beveik nenusileisdami ant žemės ar pastatų. Ilgi, siauri sparnai ir aptakus kūnas leidžia jiems pasiekti didelį greitį bei nepaprastai vikriai manevruoti gaudant grobį skrydžio metu. Nors iš pirmo žvilgsnio juodasis čiurlys gali priminti kregždę, iš tiesų šie paukščiai nėra artimi giminaičiai – evoliuciškai ir genetiškai čiurliai kur kas artimesni kolibriams.

Norėdami pailsėti, čiurliai vakarais pakyla į kelių kilometrų aukštį ir įjungia „autopilotą“ – vienas smegenų pusrutulis ilsisi, o kitas kontroliuoja skrydį.

Lotyniškas jo genties pavadinimas Apus išvertus iš graikų kalbos reškia „be kojų“. Jei šis paukštis netyčia nutupia ant lygaus žemės paviršiaus, jam būna labai sunku vėl pakilti.

Nors juodasis čiurlys vis dar yra gana įprastas vasaros paukštis, jo išgyvenimas glaudžiai susijęs su tinkamomis perėjimo vietomis. Senų pastatų renovacija, užtaisomos angos ir nykstančios slėptuvės gali apsunkinti šių paukščių perėjimą miestuose. Todėl net ir gerai pažįstami miesto skrajūnai primena, kaip svarbu išsaugoti ne tik gamtines, bet ir žmogaus aplinkoje susiformavusias buveines bei iškelti šiems paukščiams skirtų inkilų.

Kviečiame šiuos mieto paukščius stebėti danguje – mūsų šalyje jie praleidžia tik apie tris mėnesius. O apžiūrėti šiuos sparnuočius iš arti galite apsilankę Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus informacija