Kolegija pirmiausia priėmė sprendimą dėl paramos mechanizmo, pagal kurį ūkininkams, nukentėjusiems dėl padidėjusių trąšų ir kuro kainų, būtų skirta 19,576 mln. eurų. Šią sumą sudarytų 9,788 mln. eurų Europos Sąjungos (ES) parama ir tokia pat suma iš valstybės biudžeto.
Paramą numatoma skirti pieno gamintojams ir augalininkystės veiklą vykdantiems žemės ūkio subjektams. Augalininkystės sektoriuje parama būtų skiriama už deklaruotus tiesioginėmis išmokomis remiamų augalų plotus. Tai – grūdiniai, ankštiniai ir kiti augalai, rapsai, bulvės, daržovės, cukriniai runkeliai, pašariniai šakniavaisiai, versliniai sodai ir uogynai, taip pat linai ir pluoštinės kanapės.
Pieno gamintojams parama būtų skiriama atsižvelgiant į Ūkinių gyvūnų registre registruotų melžiamų karvių skaičių.
Numatoma, kad parama ūkininkus galėtų pasiekti spalio–lapkričio mėnesiais.
„Šia parama pirmiausia siekiame padėti smulkiems ir vidutiniams ūkiams, kurie turi mažesnę derybinę galią. Kartu siekiame išvengti papildomos biurokratijos. Mūsų tikslas – kuo greičiau išmokėti paramą“, – sako žemės ūkio ministras Kęstutis Mažeika.
Kitas svarbus pirmojo kolegijos posėdžio klausimas – profesinio pasirengimo reikalavimas fiziniams asmenims, registruojantiems ūkininko ūkį Ūkininkų ūkių registre.
Kolegija priėmė sprendimą atsisakyti privalomo profesinio pasirengimo reikalavimo.
Tokiu būdu būtų siekiama užtikrinti vienodas sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims, mažinti administracinę ir finansinę naštą pradedantiems žemės ūkio veiklą, taip pat supaprastinti su ūkininko ūkio registravimu susijusius procesus.
Atsisakius privalomo profesinio pasirengimo reikalavimo, būtų supaprastinta profesinio pasirengimo vertinimo sistema ir sumažinta administracinė našta institucijoms, dalyvaujančioms įgyvendinant šį reikalavimą.
Tokius ūkininkų „mokymo“ kursus daugiausia rengė Žemės ūkio rūmai, gaudami už tai reikšmingą valstybinį finansavimą.
Kaip „Ūkininko patarėjui“ pakomentavo ŽŪM kanclerė Dorita Visalgienė, Lietuva iki šiol buvo vienintelė šalis visoje ES, kur buvo įstatymiškai įteisintas toks profesinio pasirengimo reikalavimas ūkininkams: „Mes pradėjome gilintis, kuo grindžiamas toks reikalavimas, kaip atrodo tokio reikalavimo vykdymas, o tai sukėlė labai daug klausimų ir abejonių... Patys mokymai bei jų svarba yra neginčijami – kompetencija turi būti ne tik ūkininkų, bet ir visose kitose srityse. Tačiau tas išskirtinis įstatyminis įpareigojimas išklausyti mokymus sukūrė iškreiptą mokymą sistemą. Šiais laikais, kai informacijos prieinamumas yra nepaprastai lengvas, kai mes galime ne tik pasitelkti dirbtinį intelektą (DI), kai iškyla koks nors klausimas, bet ir naudotis kitomis jau sukurtomis platformomis, toks reikalavimas atrodo perteklinis. Juo labiau, kad egzistuoja įvairių konsultacijų sistemos, o tie patys mokymai organizuojami ir ES lėšomis, tad pasisemti žinių tikrai yra iš kur.“
Pasak pašnekovės, vadinamuosius „mokymus“ ūkininkams iki šiol vykdo 22 „akredituoti subjektai“, nors aktyviai šioje srityje veikia 20, o trys iš jų buvo patys aktyviausi ir suteikdavo 55 proc. visų išklausytų mokymų pažymėjimų. Tačiau svarbiausias klausimas – kiek tie pradiniai mokymai yra efektyvūs: „Ar tie mokymai tikrai duoda tą tikrąją pridėtinę vertę? Bandant atsakyti į šį klausimą, žiūrėjome ir užsienio šalių praktiką, tad galiu konstatuoti, jog to „įėjimo“ slenksčio nėra niekur kitur, tik Lietuvoje. Aš dar suprasčiau, jeigu mes iš tiesų kurtume tą žinių efektą, tačiau arti 100 procentų tokių „mokymų“ organizuojama savišvietos būdu – paprasčiau tariant, nusiunčiama rašytinė medžiaga ir rekomenduojama pasiskaityti, pasidomėti, o tuomet reikia atsiskaityti, parašant rašto darbą... Natūralu, kad kažkas galbūt rašo savarankiškai, bet egzistuoja labai daug galimybių per kelias minutes paprašyti tai padaryti DI... Žemės ūkio agentūra tame sukasi visu pajėgumu, nes jiems atitenka ta kontrolės funkcija, jie skaito tuos rašto darbus ir organizuoja posėdžius, kuriuose greituoju būdu pristatomi tie darbai. Aš dar domėjausi, kiek buvo atmesta nekokybiškų darbų? Pasirodo, nė vieno, nors jau buvo organizuoti 96 posėdžiai, skirti tų rašto darbo pristatymui... Taigi, visa tai vyko konvejeriu, o efektyvumas – labai abejotinas. O kur dar tiesioginės tokių posėdžių išlaidos? Valstybė kaskart 10 tūkstančių eurų sumoka už butaforiją... Ar tokia sistema tikrai leidžia patikrinti žinias? Tikrai, ne...“
D. Visalgienė sako, jog patys mokymai ūkininkams turi būti tokie kokybiški, kad nereikėtų įstatymu įpareigoti eiti išklausyti kursų, sumokėjus pinigus: „Įstatymas nereikalingas tada, kai kokybė kalba pati už save. Tačiau dabar yra dirbtinai sukurtos rinkos sąlygos, kad reikėtų eiti pas tuos akredituotus „mokymus“ teikiančius subjektus. Be to, kaip minėjau, egzistuoja daug platformų, kur galima semtis žinių – tą puikiausiai daro ir Konsultavimo tarnyba, ir ES finansuojami projektai. Tad niekas čia nenori atimti galimybės šviestis, bet sukurdami tokį prievartinį slenkstį ir neužtikrindami mokymo kokybės, mes tiesiog beprasmiškai švaistome valstybės išteklius. Jaunieji ūkininkai ir be to turi kur leisti pinigus, norėdami įsikurti, o dabar už kursus reikia mokėti kai kur 200 eurų, kai kur – 120 eurų, vidutinė tokių „mokymų“ kaina siekia 176 eurus... Taigi, vakarykščiame posėdyje visi išsakėme savo argumentus, ir čia noriu paminėti dar vieną: reikalavimas pabaigti tokius kursus galioja tik fiziniams asmenims, o juridiniams asmenims, t. y. žemės ūkio bendrovėms tokios prievolės nebuvo, o tai yra gryniausia diskriminacija, to negali būti...“
Žemės ūkio ministerijos kolegija yra ministro patariamoji institucija, į kurią kviečiami socialiniai partneriai, žemės ūkio, maisto, kaimo plėtros, mokslo, studijų, švietimo, inovacijų, maisto tiekimo grandinės ir kitų sričių atstovai.
Pasak ministerijos, Kolegija nėra anksčiau veikusių Maisto tarybos ir Žemės ūkio mokslo tarybos tęsinys. Jos veiklos principas – į konkrečių klausimų svarstymą įtraukti tuos žmones ir institucijas, kurie turi tiesioginės kompetencijos ir praktinės patirties nagrinėjamu klausimu.
Kolegijos posėdžiai bus šaukiami pagal poreikį.
Parengė Ričardas Čekutis