ŽŪM – neklystanti partija, o ES – visažinė žiniuonė

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) nusprendė pavėlinti posėlio sėjos terminą. Dėl itin lietingų orų ir vėliau nei įprastai vykstančios rugiapjūtės posėlio sėjos terminas atidedamas iki rugsėjo 1 d. Įprastai posėlio sėjos terminas yra rugpjūčio 15 d. ŽŪM, stebėdama situaciją laukuose ir įvertinusi padarinius, kuriuos sukėlė itin lietinga vasara, posėlio sėjos terminą atideda dviem savaitėms. Privaloma ES reglamento nuostata posėlį išlaikyti 8 savaites – lieka.

Šįkart „Savaitės komentaro“ temoje – apie ŽŪM proteguojamą šalies planinį žemės ūkį: nurodo, kada sėti, kada pjauti. Kaip partiniais laikais... Komentuoja Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas Aušrys MACIJAUSKAS.

Jonas SVIDERSKIS:

„Atidėti dviem savaitėms yra gerai, bet reikia žengti daugiau. Reikia sprendimo, nereikalaujančio posėlio išlaikyti 8 savaites. Juk po posėlio reikės sėti žiemines kultūras. Ar tai javai, ar žieminiai rapsai, tam, kad būtų gautas norimas derlius, reikia laikytis atitinkamų agronominių terminų, technologijų, o reikalavimas išlaikyti du mėnesius viską pastūmės į vėlyvą rudenį. Rudens ir žiemos ministerija nepastums tolyn.

Geriausias variantas – šiemet, esant šlapiems metams, posėlio sėjimo visai atsisakyti. Mes to prašėme ministerijos, tačiau dabar klostosi tokia praktika, kad jei prašai kaip žemdirbiui, kad žemės ūkiui būtų geriau, tai padaroma priešingai, nes tai sprendžia žmonės, nedirbę gamyboje, iš arti nematę žemės ūkio. Blogai, kad ir vadovėlių nepaskaito.

Labai sparčiai grįžtame į laikus, kai viskas buvo griežtai reglamentuota, nors ir buvo teigiama, kad to atsisakysime. Buvo tokie laikai, kai viena visažinė partija, niekad neklystanti, dabar uždrausta, viską nurodinėdavo, nustatydavo terminus, kada sėti, kada pjauti. Dabar mūsų valdininkai juos jau pralenkė. Nurodo, kada tręšti, kada – ne, kada sėti, kada – ne, kada šienauti, kada – ne, kaip karves melžti, kur neapsėtą žemę palikti ir t. t. Vien deklaruojant pasėlius reikia susipažinti su daugiau nei 15 teisės aktų ir laikytis jų reikalavimų, nors eilę metų žadama viską supaprastinti.

Labai liūdina tai, kad biurokratų armija vis labiau pučiasi ir įžūlėja, nors partijos, eidamos į rinkimus, kaskart žada mažinti biurokratiją. Jie, kurdami visokiausius apribojimus, suvaržymus, reglamentavimus ir pan., susikuria sau darbo vietas ir kuria jas kontrolieriams. Jei apie 1980 metus ŽŪM dirbo apie 110 žmonių, tai dabar – arti 350, o kur dar įstaigos prie ministerijos. Ten – tūkstančiai. O kiek dar valgančių burnų (bet nieko materialaus nekuriančių) Aplinkos ministerijoje ir prie jos veikiančiose agentūrose bei inspekcijose. Nežinau nė vieno pavyzdžio, kad šios kadencijos Vyriausybė būtų pateikusi žemdirbiams malonią staigmeną – ką nors palengvinusi, nuo kažko atlaisvinusi. Viskas priešingai. Ir tai daro nevaldoma biurokratija. Taip nuo žemės nuvaromi jauni žmonės, taip tuštėja kaimas. Tik sugalvojami nauji, mandri pavadinimai – išmanusis kaimas ir t. t.“

Aušrys MACIJAUSKAS:

„Reikia kalbėti ne apie ŽŪM, o visos Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio politiką. Kaip tik ES yra proteguojama planinė žemės ūkio politika. Būtent ji nurodo, ką auginti, kaip auginti, kada sėti ir pjauti. Turi tokių požymių ta ES bendroji politika, tad mes visą laiką ją kritikuojame. Mūsų pozicija yra tokia, kad ūkininkas geriausiai žino, ką reikia daryti, kas yra tinkamiausia jo žemėje, kokios technologijos efektyviausios, tausojančios dirvožemį, bet ir duodančios gerą derlių, didinančios humuso kiekį dirvoje, neteršiančios aplinkos, nes juk patys ūkininkai toje aplinkoje ir gyvena, skirtingai negu miestiečiai, kurie gyvena vienoje vietoje, o jų tarša keliauja kitur. Taigi kaimo žmonės, įsikūrę toje pačioje aplinkoje, kurioje ir dirba, patys puikiai žino, kas jų žemėje yra geriausia.

Tačiau ES institucijos visą laiką bando mums kažką pareguliuoti. Lietuvos ŽŪM ir visos kitos institucijos pasižymi tuo, kad jos bando europines direktyvas įgyvendinti labai uoliai ir dažnai persistengia. Jeigu ateina rekomendacinio pobūdžio direktyva, čia ji suprantama paraidžiui ir bandoma ją padaryti ne rekomendacija, o prievole. Pavyzdžiui, direktyvoje teigiama, kad reikia išsaugoti daugiametes pievas, o tai yra užduotis valstybei, ji privalo taip vykdyti žemės ūkio politiką, kad daugiamečių pievų nemažėtų. Bet Lietuvoje tai apverčiama aukštyn kojomis, tiesiog ūkininkui individualiai liepiama išlaikyti pievas savo ūkyje, ir jokiu būdu nesuarti. Tada ūkininkas papuola į spąstus. Tarkime, jaunas ūkininkas, perėmęs tėvų ūkį, neturi jokios kitos išeities, kai tėvas, iki tol laikęs melžiamas karves, visas jas pardavė lenkams ir baigė ūkininkavimą, o ūkį jau be karvių perdavė savo sūnui. Šis nori visas pievas suarti ir užsėti javais. Bet ES direktyvos sako, kad valstybės turi vykdyti tokią politiką, kad pievų nemažėtų, ir jokiu būdu neuždėti prievolės ūkininkui išlaikyti pievų savo ūkyje.

Pas mus padaroma atvirkščiai – liepiama pievas išlaikyti ūkyje. Lygiai taip pat yra su visomis kitomis, aplinkosauginėmis ir klimatui palankiomis priemonėmis. Viskas nuleidžiama ant ūkininko pečių ir dažnai visai nevykusiu būdu, nemokšiškai.“

ŪP korespondentas  Stasys BIELSKIS

Susijusios temos - skaitykite: Jonas Sviderskis, Aušrys Macijauskas, posėlis, posėlio sėjos terminas, sėjos terminas, ŽŪM