Žydi pusė tūkstančio levandų
Jurgita pasakoja, kad 1987 metais tėveliai šią sodybą nusipirko, pardavę sodą Gervėnupio kolektyviniuose soduose. Taip viskas ir prasidėjo.
„Buvau išvykusi dešimčiai metų į Angliją, bet širdis plyšo iš skausmo, kaip norėjau grįžti pas artimuosius, ir būtent čia, į šią nuostabią sodybą. Kur auga šimtamečiai ąžuolai, klevai ir jau šimtmečio sulaukusi liepa. Esame pasodinę per 300 rūšių augalų, gal ir daugiau. Vien levandų daugiau nei 500 krūmų. Tai mūsų Mamytės, kurią palaidojome prieš beveik dvejus metus, sesers Vilmos ir mano nuopelnas. Visos be galo mylėjome gėles. Mano svajonė – sutvarkyti sodybą ir paversti ją nuostabia gėlių oaze“, – apie širdžiai brangią sodybą kalba Jurgita.
Viskas prasidėjo nuo levandų
J. Marazienės teigimu, gėlynai prasidėjo nuo levandų, kai ji parsivežė porą krūmelių iš Anglijos, iš savo mylėto „gardeno” (sodelio prie namų). „Parsivežusi tuoj pasodinau Mamai po lango, levandai ten labai patiko, užaugo labai didelis krūmas! Bet jai nepatiko, turėjau krūmą iškasti ir persodinti kitur... Iš jo vis rinkau sėkliukes ir sėjau. Taip savomis levandomis užsėjau visą lauką. Nors paįvairinimui sėklų pirkau ir iš prekybos centrų, mano išaugintos buvo gražiausios. Jos geriausiai atlaiko ir žiemas. Šiemet žiema buvo negailestinga levandoms – iššalo apie 40 krūmų“, – pasakoja levandų mylėtoja, svajojanti šiais augalais apsodinti visus laukus.
Mama „prisėjo“ pelynų
Vaistažoles Jurgita pradėjo sodinti savo bitutėms – vis atrodydavo, kad joms per mažai gėlių. Jeigu pamatydavo, kad ant sėklų pakelio nupiešta bitė, nesvarstydama jas pirkdavo ir sėdavo. Pradžią davė raudonėliai, čiobreliai, medetkos, melisos (citrininių melisų parsivežė iš Anglijos dar 2016 m.), mėtos, juozažolės, asiūkliai.
„Pelynas – mūsų karalius! Kai Mamytė išėjo..., ji tikriausiai nešėsi namo pelyno ryšulėlį ir, sustojusi prie pašto dėžutės, pasidėjo jį ant žemes, nes kitais metais radau daug prisisėjusių pelyno „vaikučių“. Juos atsargiai kasiau ir nešiau į dirvą, kiekvieną sodinau ir saugojau. Ir vis galvojau, kad tai Mama man paliko dovaną. Dabar jie labai išsikerojo, gaminu iš jų arbatas, smilkalus, hidrolatą“, – jautriais prisiminimais dalijasi Jurgita.
Muilai su gėlių aromatais
„Zvimbiančioje Jurgitos rančoje“ vietos rado ir margainiai, kaulažolės, ugniažolė. Iš jų moteris gamina hidrolatus. Labai džiaugiasi įsigijusi miros smilkalams gaminti. Auga galybė peletrūnų, medetkų. Nenusakomą aromatą skleidžia liepų žiedai, kvepiantys muskatiniai šalavijai, paprastieji vaistiniai šalavijai.
„Turbūt dar yra vaistažolių, kurių nepaminėjau. Ajerų parsisiunčiau iš kito Lietuvos krašto. Juos irgi noriu panaudoti hidrolatui. Žinau, kad labai gerai plaukams, odai. Iš pamiškės, palaukės irgi parsinešiau daug žolynų, lauko gėlių: raudonėlio, sukatžolės, gauromečio, jonažolių, tramažolių, dilgėlių, vingiorykščių, šeivamedžio žiedų. Po hidrolato gamybos proceso alembike lieka daug gėlių vandens. Nesinorėjo išpilti tokio gėrio, todėl pradėjau mokytis, kaip gaminti natūralius brandintus muilus, panaudojant šį aromatingą vandenį. Muilams naudoju ir savo gamybos eterinius aliejus, dilgėlių miltelius. Taip įsibėgėjo aromatinių muilų gamyba“, – apie savo pomėgius kalba moteris.
Sodybos pavadinimą pateisina bitės
Jurgitos pasakojimu, jos senelis Juozas buvo girininkas, o močiutė Adelija labai mėgo gėles, vaistažoles, sodyboje jie laikydavo ir bitelių. Per karą jas slėpdavo palėpėje, padarydami lakas per stogą, kad jos galėtų skraidyti. „Dar ir dabar atsimenu kaip Švėkšnoje mamutė, mano močiutė, kuknalėje (taip žemaitiškai vadinama lauko virtuvėlė) išsitraukdavo duonos, atriekdavo riekę, o riekės būdavo didelės, apvalios, pasistatydavo kibirą medaus, užtepdavo ir duodavo mums valgyti su šiltu pienu“, – pasakoja J. Marazienė.
Tad nieko keista, kad ir Jurgitos sodyboje dūzgia darbštieji vabzdžiai „Turime dešimt avilių. Pirmuosius du nupirkome Mamai, kai jai buvo sunku prižiūrėti, nuo 2016-ųjų prižiūriu aš – pati kopinėju medų, gydau biteles, plečiu, prižiūriu lizdus. Važiuoju pas kaimynus parsivežti spiečių. Iš tiesų, labai įdomu dirbti su bitutėmis“, – pripažįsta ji, net facelijų, bitučių mėgstamų augalų lopinėlį joms pasėjusi.
Ūkyje naudojamas ne tik bičių medus, bet ir bičių pikis, pikio spiritinė ištrauka propolis. Iš vaško Jurgita gamina natūralias bičių vaško žvakes.
Koks ūkis be gyvūnų, daržovių, uogų, vaismedžių?!
Ūkyje yra ir šio gėrio. Dvi didžiulės lysvės aviečių, o kur dar moliūgai, kurių kone 200 pasodinta, gražiausiai auga ir bujoja, bulvės, morkos, kopūstai, cukinijos, svogūnai, česnakai, kvepiantis tabakas, kaliaropės, salierai, vaismedžių ir vaiskrūmių turtingas sodas, keturių rūšių hortenzijos, medėjantis bijūnas, tradiciniai bijūnai, jurginai, vaistinė monarda!
Dar du šiltnamiai pūpso, kuriuose dera agurkai, pomidorai, paprikos, baklažanai, bazilikai.
O kiek dar gyvūnų... Jų tikrai daugiau nei šimtas: 43 avys, gal 30 muskusinių ančių, šiuo metu jau su mažais ančiukais, 50 vištų, kurių kiaušinius mielai perka žmonės. Dar kalakutai, patarškos, trys katinai ir du šunys.
Mielai priima kiekvieną
„Pas mus galima atvažiuoti, mielai priimame kiekvieną. Bet čia nerasite išpuoselėto ūkio, čia „ranča“, čia viskas atrodo natūraliai. Čia gamta. Galima atvažiuoti su vaikučiais, turime nuostabias sūpynes po šimtamečiais klevais, yra pavėsinė, kurioje visi sutilpsime, o židinyje galime išsikepti šviežių bulvių su lašinukais ir kastiniu. Beje, kepu ir tortus – „Napoleoną“, „Medaus“, – bet to imuosi vis rečiau, nes nebeužtenka laiko...“, – svetingai kviečia užsukti į sodybą jos šeimininkė.
Jurgita prisipažįsta nesanti profesionali gėlininkė, nors dabar mokosi Vilkijos žemės ūkio mokykloje, studijuoja dekoratyvinį apželdinimą. Didžiuojasi nuostabiu dėstytoju, įžymiu floristu Marijumi Gvildžiu ir Vilkijos žemės ūkio mokyklos direktore Dalyte Rudzevičiene. Jurgita dėkinga, kad jie pasiūlė mokytis dekoratyvinio apželdinimo.
Padeda vyras ir vaikai
Visuose darbuose Jurgitai padeda vyras Gediminas. Jis ir avilius taiso, bičių rėmelius įvielina, žolę visur nušienauja, levandoms agroplėvelę pakloja, kad nereikėtų ravėti. Abu prižiūri avis – Jurgita kerpa vilną, o Gediminas daro pedikiūrą.
Šeimoje auga trys atžalos – du sūnūs Tautvydas ir Dominykas, dukra Gabija. Vaikai irgi turi darbo – berniukai nušienauja žolę, dukra sužiūri viščiukus, ančiukus, visi padeda skinti uogas, rudenį visi draugiškai grėbia lapus.
„Šiuo metu niekur nedirbu, nes mirus Mamytei, liko nemažas ūkis, reikia kažkam prižiūrėti. Sesuo norėjo jį parduoti, o aš įsikibusi visomis keturiomis ir labai noriu viską išsaugoti. Nors ir nelengva...“ – užbaigia pokalbį J. Marazienė.
Jurgitos MARAZIENĖS nuotraukos
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.