Nepastovūs orai tampa pastoviu reiškiniu

Painiava gamtoje ūkininkaujantiesiems kelia rūpesčių, juolab kad žieminiai javai ir rapsai yra derlingiausi ir daugiausia pajamų uždirbantys augalai. Iki kelių klampinanti dirva ir daugelyje vietų tyvuliuojantis vanduo bus pagrindinės šį sezoną žiemojimo sėkmę nulėmusios detalės. Tačiau gamtos įnorių nepakeisime, tad belieka apgalvotai pasirinkti derlingumą skatinančias augalų priežiūros technologijas.

Gamta ignoruoja žemdirbius Praėjusių metų orai žemdirbius išvedė iš pusiausvyros: šaltus pavasario orus keitė sausra, paskui prapliupo lietus, rudeninės sėjos metu sausra vėl džiovino dirvą, o nuo spalio vidurio lietų keitė šlapdribos. Oro temperatūra tiek naktį, tiek dieną skyrėsi mažai: nuo 1 laipsnio šalčio iki 4 šilumos. Šią savaitę žadami žiemiški orai: negausus sniegas ir stiproki šalčiai. Lietuvos meteorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėjas dr. Donatas Valiukas sako, kad rugpjūtį kritulių iškrito kaip įprasta to meto laikui, rugsėjį jų būta mažai, lyti pradėjo tik spalio mėnesį. Dirvos šiuo metu yra šlapios, nes jos greitai reaguoja į kritulius. O žieminiams pasėliams bus pavojinga tik staigi, iki 15–20 oC šalčio banga. Pernai ir užpernai hidrologai nerimavo, kad neatkurtas vandens balansas, bet dabar Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus poskyrio vedėjos Jurgos Arustienės nuomone, dirvožemiai pakankamai drėgni. „Dėl nuolatinio lietaus Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje ir jei laukai nebūtų melioruoti, daugelyje vietų tam tikru metų laiku (gruntiniai vandenys paviršių pasiekia gerokai vėliau) šis vanduo būtų sulig žemės paviršiumi“, – aiškina pašnekovė. Be to, gruntinio vandens lygis priklauso nuo metų laiko, vasarą jis nukrinta iki 2–3 m, o šią žiemą daugelyje vietų jis jau pasiekęs dirvos paviršių. Kada nuslūgs? Pasak J. Arustienės, gruntinis vanduo turėtų kilti iki kovo–balandžio mėnesių ir tik orams atšilus jis slūgs iki rudens. Šiemet šie vandenys surinks dirvų paviršiuje ir ariamajame sluoksnyje esančią taršą, tačiau slūgstant, dirvožemio sluoksniai juos gerokai išfiltruoja.

Pasekmės gali būti liūdnos Augalų žiemojimo sąlygas lemia dirvožemis, jo reljefas, žemės įdirbimo būdai, sėjos laikas ir kokybė, veislės žiemkentiškumas ir daug kitų aplinkybių. Pastaraisiais metais intensyvios žemdirbystės ūkiuose mineralinių trąšų (ypač azoto) naudojama daug. Po pjūties atsiranda pavojus išplauti maisto medžiagas, ypač lietingą rudenį. LAMMC Žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stoties mokslininkų nuomone, skaidantis dirvožemyje esančioms organinėms medžiagoms azotas greitai migruoja. Kiek mažiau jos išsiplauna auginant žiemojančius augalus, kai jie jau sudygsta. Esamą situaciją Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vedėjas dr. Sigitas Lazauskass komentuoja taip: „Tręšiant rudenį, azoto kiekiai turi būti labai maži, nes žieminiams kviečiams jis beveik nereikalingas. Fosforo ir kalio iš dirvos išsiplauna nedaug. Žieminiai rapsai sėti gerokai anksčiau, ir jie iki žiemojimo pradžios azoto sunaudojo nemažai. Bet problema ta, kad ūkininkai nežino, kiek po derliaus nuėmimo dirvose lieka azoto.“ Pasak mokslininko, kompleksinėse trąšose esantys mikroelementai nelabai tirpūs ir nejudrūs, be to, jų kiekiai nedideli. Lengviausiai išsiplauna tik siera. Tad tikroji pasėlių padėtis bus aiški po poros mėnesių, tačiau pirmus kartus tręšti azoto trąšomis geriausia per kelis kartus, nedideliais kiekiais. Žemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja dr. Roma Semaškienė įsitikinusi, kad dabartiniai orai palankūs žieminių javų ir rapsų žaldariams plisti. Jei ir toliau bus tokie orai, žieminiai kviečiai bus apsaugoti nuo pavasarinio pelėsio, nebent ant įmirkusios dirvos gausiai prisnigtų ir sniegas laikytųsi ilgai. Tačiau dabar galima laukti greitai plintančių pašaknio ligų. Jų yra daug, ir nors ūkininkai profilaktikai naudoja atitinkamus beicus, per drėgna dirva ir vėsūs pavasario orai jų plitimą smarkiai skatins. Be to, žieminiai kviečiai nukentės nuo javaklūpės, stiebalūžės, įvarių lapų ligų. Kenkėjų antplūdis irgi bus didesnis. „Pranašaujami staigūs ir stiprūs šalčiai labiau pakenks augalams nei žaldariams: augalai jau dabar gerokai nuvarginti ir kovo mėnesį bus matyti tikra pasėlių būklė“, – mano R. Semaškienė. Pasak mokslininkės, žemdirbiams būtina orientuotis į šalčiams atsparias javų ir rapsų veisles, nors šis faktorius negarantuoja augalų atsparumo ligoms ir kenkėjams. Tik galima ramiau reaguoti į stiprius, staigius šalčius, ypač kai laukai besniegiai. Tačiau net atspariausių šalčiams veislių augalų žiemojimas labai priklauso nuo vietos klimato sąlygų, agrotechninių priemonių naudojimo bei augalų užsigrūdinimo.

Ryškėja rudeninės sėjos darbų kokybė Būsimam žieminių javų ir rapsų išlikimui įtakos turės ne tik šlapios dirvos: lemiamas vaidmuo tenka rudeninės sėjos laikui ir dirvos paruošimui. Ilgi ir šilti rudenio sėjos laikotarpiai įpratino žemdirbius nesilaikyti optimalių sėjos terminų. O praėjęs ruduo pateikė dar daugiau siurprizų: lietūs dirvas suplakė, o paskui kelios sausos savaitės ją uždžiovino. Joniškėlio bandymų stoties mokslininkų nuomone, permainingų orų sąlygomis žiemojimą nulemia ir laukų paviršius – neišlygintuose laukuose net ir nedideliuose įdubimuose susilaiko vanduo, augalai šunta. Kita svarbi detalė – žieminiams augalams palankesni laukai su nedideliais nuolydžiais, nes drėgmės pertekliaus laikotarpiu dalis vandens nubėga. Tai ypač aktualu molinguose dirvožemiuose, kurie ne tik sunkiai praleidžia vandenį, bet ir daug jo sugeria. Prastai bus ir su atsėliuotais javais ar rapsais, ypač jei dirvos nebuvo suartos. Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas dr. Virginijus Feiza teigia, kad dabar ypač aiškūs skubios rudeninės sėjos padariniai. „Dirvos labai šlapios, vanduo telkšo pasėlių paviršiuje. Suprantama, šiuo atveju svarbu nelygios dirvos, gendantys melioracijos įrenginiai, tačiau vis labiau aiškėja agrotechninės klaidos. Po ariamuoju sluoksniu slūgso sunkios ir modernios technikos suspausta dirva, – įsitikinęs V. Feiza. – Tai ypač aktualu intensyvios augalininkystės zonoje.“ Pasak mokslininko, vietomis atsinaujina žieminių rapsų vegetacija – jie pirmieji sureagavo į šilumą. Gali pradėti vegetuoti žieminiai kviečiai ir rugiai, tačiau pastariesiems šis procesas nežalingas. „Tačiau stipresni šalčiai gali pakenkti visiems pasėliams, o rapsams ypač. Kad nušals lapeliai – nebaisu, pavojingiau, jei bus pažeisti augimo kūgeliai. Be to, staigiai atšalus augalų gyvybingumą lemia šaknų sistema. Jeigu augalai nevegetuoja (šaknys apmirusios), staigesni šalčiai nebaisūs.

Vanda BARONYTĖ „ŪP“ korespodentė

Redakcijos nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.