Nulis eurų kaimui ir žemės ūkiui. G. Skaistė meluoja, kad taip liepė Europos Komisija

Kaip manote, ar tai, kad Lietuvos kaimas ir žemės ūkis gaus lygiai apvalų nulį iš ES atsigavimo fondo, yra valdančiųjų žioplumas? Tam skirto finansavimo eilutė netyčia pradingo? Ar tai vis gi sąmoningai ir nuosekliai pasirinkti politiniai prioritetai, jau tikrai ne pirmą kartą signalizuojantys apie dešiniųjų cinizmą mūsų šalies regionų atžvilgiu?

Ar buvo nors viena politinė partija, kuri prieš rinkimus nešaukė „vystysim regionus“? Aš labai gerai pamenu, kaip konservatoriai važinėjo po kaimus ir garsiai „išpažino meilę“ regionams... Bet juk ne žodžiais, o darbais Tėvynę mylim. Kalbant apie tikrą politikų meilę regionams, kad ją parodytum, nepakanka užsiklijuoti mėlyną neužmirštuolę ar kregždutę ant Facebook profilio nuotraukos.

Aš esu ūkiškas žmogus, ir mano nuomone, jei politikas nuoširdžiai rūpinasi regionais, kaimu, žemės ūkiu, tai pirmiausia, apie ką jis galvoja, yra investicijos į regionus. Taip, tai skamba pragmatiškai, bet adekvatus finansavimas per įvairias skatinamąsias priemones, mano galva, yra tas tikrasis požymis, kad regionų vystymą politikai pasirinko kaip prioritetinę kryptį. O jeigu iš 2,2 mlrd. eurų, skirtų Lietuvai iš ES atsigavimo fondo, valdančiųjų parengtame priemonių plane neatsirado nė vieno (!) euro kaimui, žemės ūkiui, tai apie kokią regionų plėtrą mes kalbam?

Kalbam apie vieno vienintelio regiono – Sostinės regiono plėtrą! Susitikime finansų ministrė Gintarė Skaistė be jokios sąžinės graužaties į mano klausimą, kodėl priemonių plane nėra numatytos pagalbos priemonės mūsų šalies kaimui ir žemės ūkiui, atsakė su logika prasilenkiančiomis frazėmis. Anot jos, kaimas ir taip gauna finansavimą iš kitų fondų. Na, aš jai sakau, kad lygiai taip pat, kaip ir pramonė, verslas, viešasis sektorius ir kt. – visi turi investicijas iš kitų, pavyzdžiui, iš ES sanglaudos, fondų.

Juk atsigavimo fondo esmė yra padėti atsigauti visoms nuo COVID-19 krizės kenčiančioms sritims. Tai nėra fondas atskirai sričiai. O dar iki pandemijos egzistavę ES investicijų šaltiniai tebegalioja ne tik kaimui, bet lygiai taip pat ir visoms kitoms sritims. Tad kodėl joms tos iki šiol gautos paramos nebepakanka?

Sakyčiau, kad žemės ūkis turėtų būti prioritetiškai remiama sritis, nes įsipareigojimai, reikalavimai žemdirbiams su Europos žaliuoju kursu yra didinami. Vadinasi, finansinė našta jiems didėja. Tuo tarpu Lietuvos žemdirbiai gauna vienas mažiausių ES tiesiogines išmokas, tad jiems tenka konkuruoti nesąžiningoje, iškreiptoje konkurencinėje kovoje su kitais Europos ūkininkais. Kur yra logika iš atsigavimo fondo paramos gavėjų išmesti kaimą ir žemės ūkį, kaip kažkokius išskirtinius, kuriems vieninteliams pakanka iki šiol buvusių investicijų, tarsi jų pandemija nebūtų palietus?

Išgirdusi šį mano klausimą, konservatorė G. Skaistė man atrėžia jau atviriau, tik ne mažiau ciniškai – anot jos, tai tokia „kompensacija“ Sostinės regionui už tai, kad aš su buvusia Vyriausybe išsaugojau maksimalią ES sanglaudos paramą kukliau besiverčiantiems regionams. Kad būtų aiškiau, pristatysiu tai detaliau.

ES sanglaudos politika bei finansinė parama yra nukreipta į tolygesnį visų regionų vystymąsi, t. y., kad visuose regionuose, lygiai kaip ir sostinėje, būtų panašus žmonių pragyvenimo lygis, kad visur socialine ir ekonomine prasme būtų vienodai gera gyventi. Lietuvoje turime situaciją, kai pajamų skirtumas tarp miesto ir kaimo vis dar yra milžiniškas, ir, žinoma, ne kaimo naudai.

Kartu su buvusia Lietuvos Vyriausybe ir Lietuvos savivaldybių asociacija mums pavyko įtvirtinti EP pozicijose Lietuvai palankias nuostatas, kad Lietuva 2021–2027 m. ir toliau galėtų naudotis didžiausia galima ES parama regionams – mums pavyko įtikinti Europos Komisiją, kad skaičiai apie Lietuvos žmonių pragyvenimą, teikiami ES institucijoms, nebuvo tikslūs, o žmonių pragyvenimo lygis už sostinės ribų, toli gražu, nėra toks aukštas kaip Vilniuje. Iki šiol skirtumai kai kuriose srityse yra kone dvigubi. Iš tiesų realybė skaičiais yra tokia: labiau išsivysčiusio Sostinės regiono BVP pagal perkamąją galią yra 111 proc. ES vidurkio, o tuo tarpu mažiau išsivysčiusio Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono – tik 63 proc. ES vidurkio. Skirtumas iškalbingas.

Mums pavyko įtvirtinti nuostatą, kuri leidžia statistinius duomenis apie Lietuvos žmonių socialinę bei ekonominę padėtį teikti ne kaip visos šalies vidurkį, o iš dviejų regionų, t. y. Sostinės bei Vidurio ir Vakarų regiono. Tai leidžia išlaikyti maksimalią galimą ES paramą kukliau besiverčiantiems regionams už Sostinės ribų. Tad labai svarbu 2021–2027 m. laikotarpiu naudojant ES paramą nukreipti pinigus tam, kam jie ir skirti, kartu derinant ir nacionalinę regionų plėtros politiką. Tik tada galėtume tikėtis efekto.

Nuo mūsų nacionalinės politikos niuansų priklauso, ar šalis šią mūsų tikrai nelengvai iškovotą paramą panaudos tikslingai. Apgailestauju, bet kaip ir minėjau, iš Lietuvai skirtos ES atsigavimo fondo dalies – 2,2 mlrd. Eur – dabartinė valdžia žemės ūkio ir kaimo vystymui nieko neplanuoja skirti. Priešingai – šias investicijas ketinama sukoncentruoti ir taip jau ES vidurkį pagal žmonių pragyvenimo lygį viršijančiame Sostinės regione. Tai visiškai nesiderina su ES sanglaudos tikslais. Vietoj to, kad atsigavimui skirtą paramą paskirstytų tolygiai ir taip palaikytų socialinės bei ekonominės atskirties mažinimą tarp skirtingų regionų, valdantieji ją didina, radę progą apeiti tikruosius sanglaudos tikslus ir toliau skurdinti labiausiai nepasiturinčius.

Na, tikriausiai jau niekam nekyla klausimų, kodėl šis nacionalinis dokumentas, kuriuo padalinami tie 2,2 mlrd. Eur, buvo rengiamas slaptai, kviečiant dalyvauti tik išrinktuosius pagal simpatijas, o galbūt pagal sutampančius privačius interesus... Plačioji visuomenė, organizacijos, asociacijos, bendruomenės, deja, tokios teisės negavo.

Paklausus apie tai, kodėl nebuvo užtikrintas visuomenės dalyvavimas priemonių plano rengimo etape, G. Skaistė kažką nerišliai skiemenuoja apie tai, kad jie nieko neslepia, ir kad už uždarų durų parengtą dokumentą viešinimo etape visuomenė pamatys. Koks mielaširdingumas! Pamatys tada, kai „pyragas“ bus padalintas, o šaukštai bus po pietų! Negana to, finansų ministrė G. Skaistė teigė, kad neviešinti ekonomikos gaivinimo plano prašė Europos Komisija.

Tačiau eurokomisaras Virginijus Sinkevičius ministrės žodžius paneigė ir net gi patikino, kad Komisija kaip tik šalims narėms siūlo išdiskutuoti planą su suinteresuotomis šalimis kuo plačiau, kad planas turėtų visuomenės palaikymą.

Siekdamas įsitikinti, ar slaptos viešų ES pinigų dalybos neprieštarauja Europos Komisijos nuostatoms, parengiau oficialią užklausą, ar Komisija pritaria tokiam ekonominio atsigavimo ir atsparumo plano rengimo įslaptinimui ir ar Komisija nėra numačiusi, kad tam tikra lėšų dalis būtų skirta žemės ūkiui? Nekantriai laukiu atsakymo.

Pabaigai noriu pasakyti, kad dešiniųjų požiūris į regionus manęs jau nestebina, jų politika visuomet buvo orientuota į centralizaciją, į stambaus kapitalo rėmimą bei nukreipta prieš paprastus žmones, prieš regionus. Tą labai gerai iliustruoja ir valdančiųjų sprendimas keletą mėnesių trukusio karantino metu leisti prekybą tik didiesiems oligopoliniams prekybos centrams, net solidariai neapribojant nebūtinųjų prekių asortimento, ką darė kai kurios kitos ES šalys. Galiu tik įsivaizduoti, kaip stipriai išaugo jų viršpelniai uždaryto smulkaus ir vidutinio verslo sąskaita. Didiesiems prekybcentriams šluojantis išaugusius pelnus, dalis smulkiųjų jau niekada nebeatsidarys...

Negaliu suprasti tik vieno. Ta dalis žmonių, tie kurie pasirinko gyventi Lietuvos miesteliuose bei kaimuose, kurie sunkiai dirba, kad puoselėtų savo kraštą, ko jie tikėjosi, kai balsavo už dešiniuosius?

Kviečiu nebebūti naiviais ir tiesiogiai reikalauti iš išrinktų politikų atsakomybės, raginu tiek asmeniškai, tiek per organizacijas, asociacijas ir kitus juridinius asmenis reikalauti valdžios, kad šie persvarstytų savo politinius prioritetus ir užtikrintų tai, ką žadėjo per rinkimus – tikrą dėmesį bei adekvačias, teisingas, ES sanglaudos tikslus atitinkančias investicijas regionams ir žemės ūkiui.