Prasti popieriai dėl požeminio vandens

Vienas didžiausių Lietuvos nacionalinių turtų yra gėlas požeminis vanduo. Be mūsų šalies, Europoje tik Danija yra visiškai apsirūpinusi gėlu vandeniu. Geologai įvertino, kad kasdien atsinaujinančio gėlo požeminio vandens kiekis siekia 3,7 mln. kub. m – dešimteriopai daugiau nei suvartojame! Nedaug pasaulyje teritorijų, kur kokybišku vandeniu girdomos net karvutės, ir ši ypatybė lietuviškam pienui sukuria nemenką konkurencinį pranašumą. Deja, mes išsiskiriame ir chaosu, kuris kyla aplink požeminį vandenį.

Nelegali veikla

Pagal galiojančius teisės aktus visi gręžiniai turi būti registruoti Žemės gelmių registre. Geologijos tarnybos duomenimis, dešimtys tūkstančių gręžinių vis dar nėra įregistruoti. Tokių objektų savininkui negali būti išduotas leidimas vandens gavybai. Gręžinys neįteisintas – taigi vanduo išgaunamas nelegaliai.

Aplinkosauginę kontrolę vykdantys pareigūnai tokių gręžinių savininkams skiria baudas. Už be leidimo išgautą, nedeklaruotą išteklių bei nesumokėtą mokestį yra taikomas dešimteriopo tarifo dydžio mokestis. Nelegalų gręžinį inspektoriai liepia likviduoti.

Spąstuose atsidūrė visi, kurie eksploatuoja senus, apie trisdešimties metų senumo, gręžinius. Nelegalių vandens išgavėjų yra tarp žemės ūkio bendrovių, ūkininkų, bendruomenių.

Kratosi viešojo tiekimo

Bendrovės, kurios nuo seno tiekė vandenį aplinkiniams gyventojams ir visuomeniniams pastatams, šios paslaugos siekia kuo greičiau atsikratyti, nes viešajam tiekimui yra taikomi daug aukštesni reikalavimai. Tiekimo paslaugą tiek iš bendrovių, tiek iš kaimo bendruomenių turėtų perimti savivaldybės, tačiau jos nedega noru tai padaryti.

Šakių rajone esanti Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė gėlu vandeniu aprūpina ne tik savo gamybinius objektus, bet ir apie keturias dešimtis būstų. Apie 700 karvių laikantis pienininkystės ūkis visus reikalingus dokumentus vandens išgavimui turi, sąnaudas tvarkingai deklaruoja ir moka mokestį. Štai už praėjusius metus sumokėjo 9 tūkst. eurų. Nebenori rizikuoti tiekdami vandenį gyventojams, bet šiandien šis klausimas tebėra atviras.

Bendrovės vadovo Petro Puskunigio teigimu, Aplinkos apsaugos agentūros inspektoriai jiems dėl vandenvietės iki šiol neturėjo priekaištų. Tačiau štai kaimyninėje bendrovėje trūkumų rado, pažeidėjus nubaudė. O gamyboje pažeidėjais kartais tampama ne iš blogos valios.

Baudžia pagal įstatymo raidę

Pažeidėjai baudžiami pagal įstatymo raidę – griežtai. Dešimteriopai yra indeksuojamas mokestis ne tik tuomet, kai vandens gręžinys formaliai nelegalus, už gamtos išteklių naudojimą nebuvo mokama valstybei, bet ir tais atvejais, kai yra padaroma deklaravimo klaida.

Sumos siekia dešimtis ir šimtus tūkstančių. Vienas daržininkystės ūkis įpareigotas susimokėti 270 tūkst. eurų. Jis tvarkingai deklaravo, kiek sunaudoja vandens, mokėjo už kiekvieną kubą. Tačiau paaiškėjo, kad ūkininkas buvo pasirinkęs ne tą mokesčio tarifą: po tris centus, o ne dešimt centų už kubinį metrą. Darė taip, kaip patarė regiono inspektorius. Pasirodo, patarė klaidingai… Daržovių augintojas neišmano ką daryti, nes bauda beveik prilygsta trečdaliui metinės ūkio apyvartos.

Vandens naudotojai yra tikrinami, už pažeidimus baudžiami pagal galiojančius įstatymus.

Jie keitėsi. Dar prieš penkerius metus galiojo tvarka, pagal kurią mokestį už gamtos ištek­lius valstybei turėjo mokėti ūkiai, per parą sunaudojantys daugiau negu 100 kub. m gėlo požeminio vandens. Nuo 2016 metų Vyriausybės nutarimu tvarka pakeista – atsirado pareiga mokėti už vandenį, jeigu jo sunaudojama daugiau negu 10 kubinių metrų.

Nuo šios liepos įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo pataisos, pagal kurias žemės ūkio veiklos subjektams sąlygos vėl sušvelnintos: požeminio vandens paėmimo per parą kartelė vėl pakelta iki 100 kub. m, taip pat sumažintas mokesčio tarifas nuo 10 ct iki 3 ct už kubinį metrą.

Tačiau atgaline data įstatymo nuostatos negalioja. Kas įkliuvo su baudomis – tai įkliuvo.

Vienintelė išeitis yra kreiptis į teismą, jame siekti sumažinti baudą.

Suteiks papildomą terminą

Matydama nepasitenkinimą ir chaosą, kilusį aplink požeminį vandenį, Aplinkos ministerija suskato rengti paketą teisės aktų, kurie padėtų išbristi iš tos situacijos.

Seimui rengiamasi pasiūlyti specialų laikinąjį įstatymą, pagal kurį būtų suteiktas leidimas neregistruotiems gėlo požeminio vandens gavybos gręžiniams įteisinti, nustatyta laikina tokių objektų legalizavimo tvarka, o asmenys vykstant legalizavimo procesui būtų atleisti nuo administracinių baudų ir ekonominių sankcijų už požeminio vandens išteklių naudojimą be leidimo.

Taip pat ketinama registruoti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pataisą, pagal kurią taip pat būtų suteiktas terminas (iki 2023 metų gruodžio 31 d.), per kurį savivaldybių institucijos perimtų kaimo bendruomenių ir kitų asmenų valdomą geriamojo vandens tiekimo ir/arba nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Jei susitarti nepavyktų, savivaldybės galėtų sudaryti nuomos, panaudos ar jungtinės nuosavybės sutartis dėl infrastruktūros naudojimo ir paslaugų teikimo.

Siūloma dar viena svarbi nuolaida – dėl mokesčio tarifo indeksavimo. Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas, be leidimo išgautą požeminį vandenį mokesčio tarifo indeksavimą siūloma mažinti penkis kartus: nustatytą tarifą dauginant iš koeficiento 2. Kitiems gamtos ištekliams liktų koeficientas 10.

Vieno recepto neužteks

Aplinkos ministerijos paruoštas teisės aktų paketas baigiamas derinti su valstybės institucijomis, netrukus bus pateiktas vertinti ir socialiniams partneriams. Dar nuostatoms turės pritarti Vyriausybė, tik tuomet jas imsis svarstyti Seimas. Siūlymai aktualūs, tačiau jų ateitis kol kas miglota.

Ar gali būti kitų išganingų sprendimų, galvas laužo Seimo Kaimo reikalų komitetas (KRK). Čia iš tikrųjų yra kur sukti galvą, nes padėtis tokia, kad vieno recepto neužteks.

Neregistruotų vandens gręžinių įteisinimas – tai viena labai aktuali reikalo pusė. Degantis klausimas – ūkiai, kuriems jau išrašytos dešimteriopos baudos.

Žemdirbių atstovai piktinasi esama tvarka, įvardija kaip brutalų kenkimą žemės ūkiui, kokio nebuvo nuo nepriklausomybės atkūrimo. Vandenį norima užrakinti po devyniomis spynomis, jo gaila jau paskutinei Lietuvoje likusiai karvei. KRK nariams primenami skaičiai, kiek pastaruoju metu sumažėjo melžiamų karvių: pernai per antrąjį pusmetį jų skaičius susitraukė 12 tūkst., o vien per šių metų vasarą neliko 9 tūkst. karvių. Vandens problema yra simbolinis lašas persipildžiusioje kantrybės taurėje, sunku rasti žodžių pasipiktinimui išreikšti, nes nepakeliamos baudos ūkius varo į bankrotą.

Tačiau yra ir kitokio požiūrio į situaciją. Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas bei Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas atkreipia dėmesį, kad kiaulininkystės ir paukštininkystės įmonės, kurių veiklai reikalingi taršos integruotos prevencijos (TIPK) leidimai, visą laiką už vandenį moka nuo pirmojo kubo. Jos neturėjo prabangos, kaip kiti žemės ūkio veiklos subjektai, nemokėti už vandenį iki tam tikros ribos, kuri kito – tai 100 kub. m, tai 10 kub. m, o dabar vėl 100 kub. m per parą. Keitėsi tik mokesčio tarifas: buvo 10 ct, o dabar – 3 ct.

KRK posėdyje A. Baravykas piktinosi, kad yra ieškoma būdų, kaip apeiti įstatymus. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis pats 2016 metais asociacijos narius raginęs nemokėti mokesčio, todėl susidariusi padėtis yra „užprogramuota“. Seimo komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas neleido įsiliepsnoti ginčui. Tačiau J. Sviderskis kitą dieną KRK nariams nusiuntė iš susirašinėjimo archyvo ištrauktus dokumentus, kuriais paneigė viešai pateiktą kaltinimą: asociacija niekada neragino savo narių nemokėti mokesčių.

Rebusas dar neišspręstas

KRK nariai svarsto galimus sprendimus, bet šiandien jų dar nemato. Ar Vyriausybė galėtų stabdyti potvarkį, pagal kurį ūkiams yra skiriamos šimtatūkstantinės baudos?

Aplinkos ministerijos specialistų įsitikinimu, tai nėra išeitis. Pasak Aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo koordinavimo grupės vyriausiosios specialistės Tomos Leonovos, pradėtų patikrinimų ir skirtų nuobaudų Vyriausybės nutarimu sustabdyti negalima, nes reikalavimai dėl leidimų bei atsakomybės kyla iš įstatymų: „Įstatymai numato tiek procedūrinius reikalavimus, tiek teisės normas, ir laisvės improvizuoti ar atsižvelgti į subjektyvias aplinkybes mes nematome. Vienintelis kelias eiti į teismą ir mėginti teisme užginčyti tą sumą. Kito kelio įstatymas nenumato ir kitos diskrecijos ministrui nesuteikia. Teismai turi platesnes ribas, tai vienas racionaliausių būdų“.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė