Pridėtinės vertės saugių avienos pusgaminių ir gaminių su sumažintu sočiųjų riebalų ir padidintu skaidulinių medžiagų kiekiu gamyba avininkystės ūkiuose

Prof. Artūras Stimbirys ir lekt. Ignė Juknienė ūkininko Žilvino Augustinavičiaus avių ūkyje Anykščių r. sveria avis ir vertina jų priesvorius.

Remiantis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, Anykščių rajone yra registruojami 263 avių laikytojai, kurie turi 6 670 avių, iš kurių daugiau nei 800 augina ūkininkas Žilvinas Augustinavičius.

Galima sukurti didesnę vertę

Pateikti statistiniai duomenys rodo, kad šiame rajone kaip ir visoje Lietuvoje vyrauja smulkūs ūkiai, kurie stengiasi iš avių gautą produkciją sunaudoti patys ar parduoti žaliavas. Tačiau tokiu būdu sukuriama maža produkto pridėtinė vertė. Žymiai didesnę vertę galima būtų sukurti panaudojant vietines baltymines žaliavas – pupas, bei gaminant ir kuriant naujus funkcionaliuosius produktus pridedant aliejaus gamybos atliekas – linų sėmenų išspaudas, kurios ne tik padidintų produktų vertę, bet ir leistų sukurti sveikesnius maisto produktus, skirtus žmonių mitybai.

Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, LSMU Veterinarijos akademija nuo 2019 m. sausio 28 d. pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020  metų programos priemonės „Žinių perdavimas ir informavimo veikla“ veiklos srities „Parama parodomiesiems projektams ir informavimo veiklai“ įgyvendina projektą „Pridėtinės vertės saugių avienos pusgaminių ir gaminių su sumažintu sočiųjų riebalų ir padidintu skaidulinių medžiagų kiekiu gamyba avininkystės ūkiuose“ Nr. 14PA-KK-18-1-03473-PR001.

Avys laikytos ir šertos skirtingai

Per visą projekto įgyvendinimo laikotarpį esame suplanavę atlikti 6 parodomuosius bandymus skirtinguose Lietuvos ūkiuose. Šiuo metu projekto vykdymas yra įpusėjęs ir parodomieji bandymai įdiegti jau 5 avių ūkiuose.

2020 m. birželio 30 d. Žilvino Augustinavičiaus avininkystės ūkyje Anykščių raj. Kavarsko seniūnijoje Pasusienio kaime buvo pradėtas bandymas, kurio metu siekta įvertinti šėrimo ir laikymo sąlygų įtaką avių augimo greičiui ir skerdenos kokybei. Bandymas buvo baigtas 2020 m. gruodžio 30 dieną.

Bandymo metu buvo sudarytos 2 tekselių ir Vokietijos juodgalvių mišrūnių avių grupės, kurios buvo laikytos ir šertos skirtingai. Bandomosios grupės avys buvo laikomos tvarte ir šertos šienu, silosu bei sertifikuotoje gamykloje pagamintais ekologiniais koncentruotais pašarais, kuriuos sudarė miežiai, kviečiai, pupos ir ekologiniai papildai, skirti ekologiškai auginamoms avims.

Kontrolinės grupės avys buvo laikomos ganykloje, kurioje daugiausia maitinosi liucerna ir papildomai buvo duodama traiškytų miežių į kuriuos įmaišytas ekologinis mineralinių papildų priedas.

Tyrimui kiekvienoje grupėje  atrinkome po 8 panašaus amžiaus ir svorio ėriukus. Abiejų grupių ėriukai buvo šeriami stambiaisiais pašarais iki soties, taip pat galėjo bet kada pasisotinti koncentruotais pašarais. Bandymo pradžioje atrinktus ėriukus pasvėrėme individualiai ir laikėme grupėse kelias savaites tam, kad apsiprastų prie esamų sąlygų.

Bandymo pradžioje vidutinė ėriukų masė buvo panaši. Tvarte laikytų avių ji buvo 25,35 kg, o lauke laikomų –  24,68 kg.

Kas dvi savaites buvo fiksuojamas jų svoris, apskaičiuojamas svorio vidurkis ir nustatomas vidutinis paros priesvoris. Pradžioje ėriukus svėrėme kas 2 savaites, o vėliau, pasiekus 38 kg – kiekvieną savaitę. Paros priesvoris nustatytas iš gauto svorio skirtumo (svėrimo svorio iš prieš tai buvusio  svėrimo skirtumo) padalinus iš dienų skaičiaus. Ėriukai nuo atjunkymo iki paskerdimo buvo penėti ne mažiau 108 dienas.

Augo greičiau

Tyrimo pradžioje vertinant abiejų grupių paros priesvorio vidurkį, nustatyta, kad pirmoje grupėje ėriukai, šerti kombinuotu pašaru ir laikyti tvarte net iki 2 kartų greičiau augo nei lauko avys iki 41,1 kg vidutinio svorio. Vėliau tvarte laikomų ėriukų  augimas sulėtėjo. Paskutinio svėrimo prieš skerdimą metu buvo nustatyta, kad dvigubai geresnis paros priesvoris buvo lauko avių grupėje.

Paskerdus avis buvo padaryta išvada, kad lauke laikomų avių skerdenų išeiga  buvo 0,6 proc. didesnė nei tvarte laikomų avių, nors abiejų grupių skerdenų svoris beveik nesiskyrė.

Vertinant skerdenos kokybę paaiškėjo, kad tvarte laikomų avių skerdenų raumeningumas buvo vidutiniškai viena klase aukštesnis, kai tuo tarpu 0,5 klasės lauke ganytų ir šertų savos gamybos koncentruotais pašarais (traiškytais miežiais ) buvo aukštesnis skerdenų riebumas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Žilvino Augustinavičiaus avių ūkyje greičiau augo ta avių grupė, kuri buvo laikyta tvarte ir šerta kombinuotais pašarais iki soties, nei lauke ganytos avys ir šertos savos gamybos ekologiniais pašarais.

Projektas yra finansuojamas iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų. Dėl išsamesnės informacijos projekto įgyvendinimo klausimais prašome kreiptis į LSMU Veterinarijos tęstinio mokymo ir konsultavimo centro vadovą dr. Giedrių Palubinską (mob. 8 616 19245, el. paštas giedrius.palubinskas@lsmuni.lt).

Artūras STIMBIRYS

LSMU VA Maisto saugos ir kokybės katedra, profesorius

Nr. 314/7

2021-09-07

 

 

 

 

 

Artūras Stimbirys, aviena, sotieji riebalai