Regioninės politikos fiasko – jaunimas nenori likti kaime

Graži gamta, šviežias, sveikas maistas, malonios pramogos. Tokį kaimą dažniausiai įsivaizduoja poilsio ir ramybės išsiilgę miestiečiai. Tačiau realybė kitokia – daugeliui jaunų žmonių gyvenimas kaime nėra patrauklus, jis vis tuštėja, o valdžios pažadai jį atgaivinti skęsta gražiai surašytuose regioninės politikos planuose. 

Žada kiekviena valdžia

„Tai, kad nepavyksta pritraukti jaunų žmonių į kaimą, sena Lietuvos problema, kurią vis žada spręsti kiekviena ateinanti valdžia, tačiau iš esmės nieko nedaro“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) kanclerė prof. Astrida Miceikienė.

Ji įvardija kelias pagrindines priežastis, kodėl jaunimas nenori kurtis kaime. Viena jų – nėra infrastruktūros, reikalingos kokybiškam gyvenimui. Viskas dažniausiai koncentruojama didžiuosiuose miestuose, regionų centruose. Nedideliuose rajonų centruose jau uždaromi bankų padaliniai, vaikų darželiai, mokyklos.

Kita priežastis – regionuose mokymosi galimybės gerokai mažesnės negu miestuose, todėl dalis jaunimo negali pasiekti tinkamo išsilavinimo ir renkasi emigraciją.

Įsigalėjo neigiamas įvaizdis

Dar viena priežastis – neigiamas kaimiškųjų regionų įvaizdis, esą ten nėra darbo,  viskas blogai, nuobodu. Tai turi labai didelę įtaką, nes jaunus žmones vilioja didesnės algos, turiningesnis laisvalaikis, karjeros galimybės, švietimo reikalai, todėl jie renkasi didesnius miestus. Anot A. Miceikienės, valdžia žino susikaupusias problemas, tačiau tik planuoja, prognozuoja, bet pasibaigia kadencija, o problemos lieka.

VDU ŽŪA profesorei pritaria ir  Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininko pavaduotojas, technikos mokslų daktaras Vidmantas Kanopa. Jaunimą į didmiesčius traukia platesnės karjeros galimybės, patrauklesnė socialinė, kultūrinė aplinka, palankesnė infrastruktūra.

„Į vietovę, kurioje nebėra vaikų darželio, mokyklos, sveikatos priežiūros, kultūros įstaigų ir kitų būtinų paslaugų, privilioti jaunas šeimas – sunki misija“, – įsitikinęs V. Kanopa.

Vien tik kalbos

„Jauni žmonės ir nesikurs kaime, jeigu nebus politinės valios priimti reikalingus  sprendimus. Visus pinigus investavome į Vilnių. Jei būtų daugiau lėšų skirta kaimui,  situacija būtų kitokia. Dabar kaime visko trūksta, tragiška padėtis. Tačiau tik kalbame, rašome, kad reikia atgaivinti kaimą, o smulkiuosius ir vidutinius ūkininkus žlugdome“, – nelinksmai sako Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas.

Anot jo, kaime gyvenimas nepatrauklus, nes nėra infrastruktūros, vandentiekio, kanalizacijos. Iki kaimų vamzdynai už ES pinigus nutiesti, bet ne visi turi pinigų prie jų prisijungti. Keliai prasti, kai kurie 30 metų neremontuoti, vasarą žmonės, gyvenantys šalia žvyrkelių, skęsta dulkėse, žiemą neišbrenda iš sniego. Niekas nenori gyventi tokiose vietose, kur net su galinga technika išvažiuoti sunku.

„Tačiau prie asfaltuotų kelių, kur sutvarkyta infrastruktūra, matome gražias, tvarkingas sodybas“, – pastebėjimais dalijasi J. Talmantas.

Virtinė sunkumų

LŪS skyriaus „Dzūkijos ūkininkas“ pirmininkas Marius Gudaitis sako nežinantis, kas galėtų paskatinti jauną žmogų ūkininkauti. Daržovių, mėsos supirkimo kainos žemos, kaimo turizmas irgi sudėtingas reikalas, ypač šiuo metu.

„Pirmiausia jaunas žmogus neras arba labai sunkiai aptiks, iš ko nusipirkti ar išsinuomoti dirbamos žemės. Visos paslaugos, technika, jos priežiūra, žemė, trąšos brangsta. Paramos perkamoji galia sumažėjusi, elektros galios padidinimas reikalauja milžiniškų investicijų, tačiau be elektros šiuolaikiniame ūkyje neišsiversi, o kur dar dažnėjantys gamtos siurprizai“, – M. Gudaitis vardijo sunkumus, su kuriais neišvengiamai susidurtų ūkininko kelią pasirinkęs jaunas žmogus.

Jo nuomone, perspektyvi veikla kaime būtų visos žemės ūkio technikos remonto paslaugos. Ne visi ūkininkai turi galimybių sugedusius padargus ir techniką suremontuoti patys, o didžiųjų centrų įkainiai plėšikiški. Labai reikalingos būtų  arimo, kūlimo, sėjos, javų nuėmimo ir kito paslaugos, jaunimas galėtų jomis pasinaudoti.

Stebuklingo recepto nėra

„Norint į kaimą pritraukti daugiau jaunimo, jame be patrauklių atlyginimų, verslui palankių sąlygų, turėtų būti normali socialinė aplinka. Jei gyvenvietę ar miestelį iki šiol garsina tik  žvyrkelis, menka tikimybė, kad jauna šeima susivilios net pigiu būstu. Stebuklingo recepto nėra. Tam reikia kompleksiškos, gerai apgalvotos regioninės politikos, – pripažįsta V. Kanopa.

KRK pirmininko pavaduotojo nuomone, savivaldybės turėtų labiau rūpintis keliais, skirtų lėšų jiems asfaltuoti, ypač tais, kurie veda į į tas vietoves, kurios turi perspektyvų pritraukti jaunų žmonių. Prie šios iniciatyvos galėtų prisidėti ir vietos verslas, stokojantis jaunų specialistų.

Parlamentaro nuomone, pradedančius verslininkus regionuose būtina labiau skatinti – nuo nemokamos metodinės pagalbos iki atleidimo nuo valstybei privalomų mokesčių mažiausiai trejus metus. Galėtų būti įstatymais reglamentuota vadinamoji trumpoji tiekimo grandinė. Savivaldybės teritorijoje esančiuose ūkiuose ar smulkiose verslo įmonėse gaminamai produkcijai suteikti galimybių tiekti produktus (paslaugas) savo savivaldybės ugdymo, sveikatos priežiūros įstaigoms.

V. Kanopos manymu, prieš trejus metus priimta pirmo būsto paramos programa jauniems žmonėms tapo paskata kurtis kaime. „Tačiau tam skirtos labai menkos lėšos. Per metus – 10 mln. eurų. Kai kuriose savivaldybėse parama spėjo pasinaudoti vos po kelias šeimas. Kitos, nors ir atitiko šeimos paramos gavimo kriterijus, tačiau banko paskolos negavo“, – apie programos trūkumus kalbėjo Seimo narys.

Pasigenda konkretumo

A. Miceikienė atkreipė dėmesį, kad priemonės, skirtos skatinti apsigyventi kaime, turėtų būti labai konkrečios, nukreiptos į tikslinę įsikūrimo paramą, infrastruktūros plėtotę ir išsilavinimo galimybių didinimą.

„Ypač noriu akcentuoti švietimo problemas. Ne kolegijose ir universitetuose jos yra susikaupusios, o vidurinėse mokyklose, pradinėje švietimo grandyje. Jei jaunas žmogus negauna pagrindų, kad galėtų įstoti į aukštąją mokyklą, jis išvažiuoja.  Regionuose jau trūksta iniciatyvių, kūrybingų žmonių, kurie turi idėjų ir gali kurti savo verslą arba dirbti samdomą darbą“, – pabrėžė A. Miceikienė.

Jos teigimu, reikėtų, kad svarbių žemės ūkio profesijų absolventai – agronomai, veterinarijos gydytojai – būtų prilyginti jauniesiems ūkininkams ir jiems būtų suteikta įsikūrimo parama.

Padėtų valstybinės darbo vietos

V. Kanopos nuomone, pasitikėjimą regionų gaivinimo politika paskatintų jauniems specialistams (šeimoms) mokamos vienkartines įsikūrimo išmokos, pirmus dvejus metus mokami didesni atlyginimai. Prie to prisidėtų ir didesnis gabių mokinių ir studentų iš regionų skatinimas bei rėmimas.

 „Valstybiniame sektoriuje reikia išsilavinusių žmonių ir ten darbo vietų yra. Tačiau pastaruosius 10–15 metų Vyriausybė elgiasi atvirkščiai. Valstybines darbo vietas iš provincijos traukia į centrus. Daugelio valstybinių įstaigų filialai perkėlimai į didžiuosius miestus. Per ketverius metus Lietuvoje valstybinių darbo vietų sumažėjo 5 tūkst., o Vilniaus apskrityje padaugėjo apie 1,5 tūkst. Vadinasi, valstybinių darbo vietų daugiausia steigiama Vilniuje ir aplink Vilnių. Į regionus perkėlus dalį valstybinių darbo vietų, šeimos turėtų interesą likti kaime“, – apie motyvaciją įsikurti kaime kalbėjo A. Miceikienė.

Agnė VASIKAUSKAITĖ

 

123rf nuotraukos

2021-02-13