Šalies gynyba ne tik vyrų atsakomybė

Ko gero, nėra tinkamesnio laiko kalbėti apie kares nei Kovo 8-osios ir Kovo 11-osios sandūra, mat šios moterys tobulai įkūnija abiejų šių švenčių dvasią – lyčių lygybę, moterų teises ir meilę Tėvynei, patriotiškumą. Tai, kad savanoriškai karo tarnybą pasirenkančių moterų daugėja, liudija statistika. Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) dailiosios lyties atstovių kasmet padaugėja po procentą ir pernai jos sudarė 3,4 proc. visų šauktinių.
Pačios karės atvirauja, kad tarnyba kariuomenėje užgrūdina tiek fiziškai, tiek psichologiškai, todėl kareiviškos košės būtų pravartu paraugauti visoms moterims.

Teko parodyti, ko yra verta
Ketveri metai savanoriškos ir dar dešimt metų profesionaliosios karos tarnybos. Tokį darbo stažą skaičiuoja Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Kunigaikščio Vaidoto mechanizuoto pėstininkų bataliono vyresnioji seržantė Vilma Lisauskaitė. Ji pasakoja, kad Izraelyje visi civiliai, t. y. tiek vyrai, tiek moterys, kariuomenėje tarnauja apie dvejus metus. Karės teigimu, toks pavyzdys įkvepia vis daugiau pasaulio moterų, ne išimtis ir lietuvės. „Mano nuomone, tai, kad merginos susipažįsta su karyba, ginkluote, yra sveikintina. Juk ir mūsų Konstitucijoje rašoma, kad gynyba yra kiekvieno piliečio atsakomybė, ir bėgti nuo to neturėtume“, – tikina patyrusi karė.
Tačiau sėkmingą karjerą kariuomenėje padariusi pašnekovė neslepia, kad įsitvirtinti srityje, kuri nuo seno laikoma vyriška, nebuvo paprasta. „Kai pradėjau tarnauti profesinėje tarnyboje, moterų buvo nedaug. Pačiai teko iš kolegų girdėti tokių nuomonių, kad moterims čia ne vieta, ką mes čia veikiame ir pan. Manau, kad taip kalbėdavo mažiau išsilavinę žmonės. Iš pradžių reikėjo tarsi įrodyti, ko esu verta, tačiau čia, taip pat kaip ir visur, – atsitinka visko. O mūsų kolektyvas, patikėkite, labai draugiškas, geranoriškas“, – atvirai kalba V. Lisauskaitė ir priduria, kad jos kolegos kasmet nepamiršta batalione tarnaujančių moterų pasveikinti ir su Kovo 8-ąją. „Kiekvienais metais mums įteikia po gėlytę, pavaišina, o anksčiau net duodavo kelias laisvas valandas atsikvėpti nuo darbo“, – apie kariuomenės šventinius užkulisius pasakoja vyresnioji seržantė.

Kariuomenė išvijo mintis apie emigraciją
V. Lisauskaitė „ŪP“ pasakoja, jog apie karybą svajojusi nuo mažens. Tačiau planus tapti kare, kuriam laikui buvo pristabdęs noras emigruoti, išbandyti save užsienyje. „Kai mokiausi 12 klasėje, prasidėjo tikras emigracijos bumas. Sau pasižadėjau, kad baigusi studijas ir aš išvažiuosiu, juk jau didelė dalis mano draugų buvo išvykę. Tačiau studijuodama Kaune, draugės paraginta, užsirašiau į KASP. Nuo to laiko mano planai pasikeitė, tačiau dėl to nė kiek nesigailiu. Šiandieną save realizuoju viešųjų ryšių, skyriuje, atsakingame už karių ir civilių bendradarbiavimą, jaunuolių švietimą bei renginių ir švenčių organizavimą. Taip pat esu atsakinga už bendradarbiavimą su NATO sąjungininkais, dislokuotais Rukloje. Tai man asmeniškai malonus iššūkis, nauja patirtis, paskata tobulėti. Žinoma, labai patinka ir pratybose miškuose, šaudymas, fizinis pasirengimas“, – šypsosi V. Lisauskaitė, pridurdama, kad ją į kariuomenę atvedusi draugė vėliau ją paliko ir emigravo. Vis tik neilgam. Jai po kelerių metų grįžus, Vilma merginą pasikvietė į Kunigaikščio Vaidoto batalioną, kuriame jiedvi sėkmingai darbuojasi ir šiandien.
Vyresnioji seržantė neslepia, jog ne kartą ją buvo apnikusios abejonės. „Kai užklupdavo sunkumai, žinoma, abejonių buvo. Anksčiau galvojau, kad kariuomenėje ištarnavus dešimt metų, ieškosiu civilinio darbo, kad neužsisėdėčiau vienoje vietoje. Bet čia atradau savo nišą, žinau, ką aš galiu duoti kariuomenei ir ką ji man duos, todėl tokios mintys seniai išgaravo“, – tikina karė.

Gyvenimas styguojamas minučių tikslumu
Prieš penkis mėnesius KASP gretas papildžiusi 24 metų Julija Baškytė „ŪP“ pasakojo, kad patogų gyvenimą Anglijoje po baigtų studijų Stafordšyro universitete, nusprendė išmainyti į gultą Ruklos batalione, nes visada troško save išbandyti karyboje, siekti daugiau, tarnauti šaliai. „Susitelkimas vienam tikslui –  Lietuvai, ir visas čia esantis įvairiapusiškumas jau nuo mokyklos traukė į kariuomenę. Net išvažiavus studijuoti į užsienį šis noras nedingo ir praėjus penkeriems metams sugrįžau savęs išbandyti“, – užtikrintai kalba ji.
Prieš patekdama į kariuomenę mergina girdėjo apie ten vyraujančią discipliną, tam nusiteikė iš anksto, tačiau pripažįsta, kad pirmoji savaitė buvo pilna įspūdžių. „Dingo tokie dalykai, kaip pagulėjimas lovoje, užkandžiavimas kambaryje, naudojimasis telefonu kada nori. Kariuomenėje viskas vyksta minučių tikslumu: tuo pat metu kasdien keliesi, rengiesi, prausiesi, mankštiniesi, pusryčiauji. Taip pat teko priprasti viename kambaryje gyventi su dešimt merginų“, – su karių kasdienybe supažindina J. Baškytė.

Moteriškumas slypi ne išvaizdoje
Nors merginai sportas visada buvo mėgstamas užsiėmimas, ji tikina, kad fizinis pasirengimas kariuomenėje – visai kitas lyg­muo. „Teko įveikti vadinamąjį „Šlovės taką“, jį perėję, gavome beretes su vilko ženklu. Tai kliūčių ruožas, kuriame bridome per pelkes. Kadangi buvo šalta, reikėjo prasikirsti ledus. Buvo tikras fizinis išbandymas“, – prisimena jaunoji šaulė.
Pasak J. Baškytės, kariuomenėje – visi lygūs. Atliekant fizinius pratimus merginos nesitiki jokių nuolaidų, tenka bėgti vienodus atstumus, atlikti tuos pačius pratimus kaip ir vaikinams, kuprines, ginklus neštis pačioms. „Sunkiausia buvo priprasti prie didelio fizinio krūvio. Reikėjo išeiti į mišką, mokytis įvairių taktikų. Tai nebuvo itin lengva, bet praėjus keliems mėnesiams jau nebe taip sunku“, – pripažįsta ji.
Merginų pamėgtų priaugintų nagų, blakstienų, makiažo kariuomenėje galima išvysti, tačiau J. Baškytė į tai žiūri praktiškai – patogiau be jų. „Mes stengiamės būti stiprios, o moteriškumą rodome per lygybę – mes viską galime, einame, darome. Makiažas yra smulkmena, svarbiausia – mūsų charakteris, ryžtas“, – įsitikinusi šaulė ir priduria, kad ateityje sieks likti profesinėje karo tarnyboje. „Kadangi turiu geografijos bakalauro diplomą, norėčiau dirbti kartografijos, topografijos srityse“, – ateities planais dalijasi J. Baškytė.

Kariuomenė – psichologinis SPA
Šešerius metus KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-ojoje rinktinėje 802 kuopoje praleidusi, šiuo metu į rezervą pasitraukusi savanorė Gitana Vaikšnoraitė kariuomenėje praleistus metus vadina geriausiais gyvenime. „Mano šeimoje principą – moterys į kariuomenę, ko gero, inspiravo pasieniečiu dirbančio tėčio pavyzdys. Kiek­vieną dieną matydavome jo uniformą, atsidavimą Tėvynei, todėl nuo vaikystės svajojau tapti karininke. Į savanorių pajėgas pirmiausia atėjau aš, vėliau prikalbinau vyresnę sesę. Kariuomenėje pasiekiau nemažai, perėjau vadų kursus Lietuvos karo akademijoje. Man, kaip merginai, tai tikrai aukštas pasiekimas, įrodantis, kad visos moterys gali pasiekti daug net ir kariuomenėje“, – tvirtina G. Vaikšnoraitė.
Sakoma, kad kiekvienam vyrui kariuomenė yra būtina vyriškumo, disciplinos mokykla, tačiau, pasak G. Vaikšnoraitės, kareiviškos košės neturėtų atsisakyti ir moterys. „Kariuomenė moterims yra tarsi psichologinis SPA. Joje išmokstama perlipti per save. Moterys ugdo valią, ryžtą, darbinėje aplinkoje įgauna drąsos, nes dirbdamos vyriškame kolektyve parodome, jog esame ne ką už juos prastesnės. Kariuomenė moteris puikiai paruošia psichologiškai, ypač tas, kurios siekia aukščiausių rezultatų ne tik karyboje, bet ir asmeniniame gyvenime, nes visą laiką esame skatinamos būti dar geresnės, stipresnės“, – tikina savanorė.
Dėl susiklosčiusių aplinkybių karo tarnyboje dabar mergina dirba privačiame sektoriuje, juokauja, kad ginklą išmainė į adatą. Vis tik kilus grėsmei šalies saugumui, ji, kaip ir kitos „ŪP“ kalbintos savanorės, tikina, jog šalį stotų ginti nedvejodama.

Nėra vyriškų ir moteriškų darbų
Nors moterų, stojančių į savanorių gretas, vis daugėja, mūsų visuomenėje vis dar vyrauja požiūris, kad jos bando būti perdėm vyriškos, o jų pa­reiga gimdyti vaikus ir prižiūrėti tris namų kertes. Tačiau su tuo kategoriškai nesutinka Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, teigdama, kad stereotipiškai vyrams priskiriamos charakterio savybės, pavyzdžiui, ryžtas, stiprybė, drąsa, būdingos ir moterims, todėl į tai, kas vyriška ir kas moteriška, skirstyti nederėtų. „Visi tokie stereotipai prisimenami tada, kai mėginama surasti pseudoargumentų, kad moterims tokiose vietose kaip kariuomenė, policija ar bet kokia kita sritis, kurioje dominuoja vyrai, ne vieta. Tačiau kažkada ir teisininko profesija buvo vyriška ir manyta, kad moterys su tokiu darbu susitvarkyti negali, nes reikia stiprių nervų, ryžtingumo, o štai dabar moterų teisininkių labai daug. Tokių pavyzdžių istorijoje labai daug, kai profesija dominuojama vyrų ir dėl to surandama aibė priežasčių, kodėl moterys to daryti negali, – nuomonę dėsto ekspertė. – Šiuolaikinis karas nėra tik sėdėjimas apkasuose. Dabar kalbame apie hibridinį, kibernetinį, ideologinį karą, todėl aš nesuprantu, kodėl vis dar skiriame, kas gali tarnauti kariuomenėje ir kas ne.
Kuo žmonės bus tolygiau pasiskirstę įvairiose profesinėse srityse, tuo visuomenė bus harmoningesnė, turėsime mažiau stereotipų. Bet čia matau kiek kitokį iššūkį. Paprastai problemų kyla ne dėl to, kad moterys įsilieja į tas profesijas, kurios tradiciškai laikomos vyriškomis, o dėl to, kad vyrai labai sunkiai įsitraukia į moteriškais laikomus darbus. Čia ne vien stereotipinis, bet ir materialinis momentas, nes gyvename visuomenėje su stipriomis patriarchalinėmis tradicijomis, kur viskas, kas daroma moterų (apmokamas ir neapmokamas darbas), yra sumenkinama. Srityse, kuriose dominuoja moterys, atlyginimo vidurkis yra gerokai mažesnis ir vyrams tai nepatrauklu“, – pabrėžia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė M. Jankauskaitė.

Monika KAZLAUSKAITĖ
„ŪP“ korespondentė

Pašnekovų nuotraukos

Savo noru į kariuomenę užsirašančių merginų kasmet vis daugėja.

f

Jaunoji šaulė Julija Baškytė pasakoja, kad atėjus į kariuomenę reikėjo priprasti prie daugelio naujų dalykų, vienas jų – gyvenimas viename kambaryje su 10 merginų. Nors pasitaiko įvairių situacijų, ji užtikrina, kad visos merginos sutaria draugiškai.

e

Kariuomenėje merginos negauna jokių nuolaidų – kuprines, ginklus ir kitą amuniciją nešasi pačios, o fizinius pratimus atlieka vienodai su vaikinais.

d

Šešerius metus karo tarnyboje praleidusi savanorė Gitana Vaikšnoraitė šiuos metus vadina geriausiais savo gyvenime.

c

Kunigaikščio Vaidoto mechanizuoto pėstininkų bataliono vyresnioji seržantė Vilma Lisauskaitė pasakoja, kad tarnaudama kariuomenėje ji gavo daugiau, nei būtų gavusi civiliame gyvenime. Kariuomenėje susiformavo jos asmenybė, ji įgavo drąsos, ištvermės.