Sanitarai ar marodieriai?

Aplinkos ministerijai paskelbus planuojamą patvirtinti maksimalų vilkų medžioklės limitą – 175 vilkus, žurnalistai savo straipsniuose ar reportažuose užsimena, kad limitas didinamas išskirtinai dėl pagausėjusių vilkų išpuolių prieš naminius gyvulius. Tikrovėje vilkų medžioklės limitas didinamas,  tiksliau, didėja ne todėl, kad vilkai kažkur išpjovė daugiau avių, o todėl, kad pagal Vilko apsaugos plano nuostatas maksimalus vilkų medžioklės limitas skaičiuojamas dauginant einamaisiais metais nustatytą vilkų šeimų skaičių iš koeficiento 3,25.

Algimanto SNARSKIO piešinys

Šeimų skaičius tik augo

2018 m. – nustatytos 34 vilkų šeimos, dauginame iš 3,25 ir gauname 110 vilkų medžioklės limitą; 2019 m. – nustatytos 37 vilkų šeimos, dauginame iš 3,25 ir gauname 120 vilkų medžioklės limitą; 2020 m. – nustatytos 54 vilkų šeimos, dauginame iš 3,25 ir gauname 175 vilkų medžioklės limitą.

Kadangi nustatomų vilkų šeimų skaičius kasmet tik augo, siūlomas maksimalus limitas. Vilkus ginančios organizacijos ir pavieniai asmenys teigia, kad medžioklė išardo vilkų šeimas, todėl vieni likę vilkiukai neišmoksta medžioti ir tampa probleminiais ganyklas siaubiančiais vilkais.

Reikia pažymėti, kad Lietuvoje vilkų medžioklės sezonas prasideda gana vėlai – nuo spalio vidurio. Vilkiukai jau būna pakankamai paaugę, tad teiginys, kad vilkų medžioklė ne apsaugos ūkininkus, o duos priešingą efektą, nėra teisingas. Praktikoje matoma, kad vilkų daroma žala yra tiesiogiai proporcinga vilkų populiacijai, tad efektyviausia vilkų daromos žalos valdymo priemonė yra vilkų populiacijos reguliavimas. Lietuvoje vilkai medžiojami sezoniškai, nuo spalio 15 d. iki kovo 31 d., nustatant medžioklės limitus. Vilkų daroma žala ir išpuolių skaičius nuolat didėja: nuo 1,5 tūkst. papjautų gyvulių 2016 metais iki iki 1,8 tūkst. 2019 metais.

Vilkų išpuolių prieš ūkininkų augintinius skaičius taip pat auga: nuo 581 akto 2016 metais iki 667 – 2019 metais. Visai kita situacija yra šalyse, kur vilkų medžioklė draudžiama. Pavyzdžiui, Vokietijoje vilkų daroma žala per metus auga po 30–40 proc., nors šalis jau kelerius metus iš eilės investuoja milijonus eurų į apsaugos priemones nuo vilkų. Tuo pačiu tempu auga ir vilkų populiacija kelerius metus iš eilės, tad manau, kad milijoninės investicijos į apsaugos priemones nuo vilkų nepasiteisina – nėra požymių, kad vilkų daroma žala mažėtų. Vis dažniau pasirodo faktų, kad vilkai nesunkiai įveikia specialiai vilkų apsaugai skirtus elektrinius piemenis, aviganius šunis, nebijo piemenų. Kyla problemų ir su aviganiais – jie užpuola turistus, praeivius, žinomi net mirtimi pasibaigę išpuoliai.

Slovėnija uždraudė vilkų medžioklę 2011 m. patikėjusi JAV, Slovėnijos ir Pietų Afrikos mokslininkų grupės teiginiais, kad, uždraudus medžioti vilkus, nebus ardomos vilkų šeimos, todėl vilkų daroma žala mažės. Rezultatas buvo priešingas – vilkų daroma žala išaugo, jie tapo įžūlesni, keliantys grėsmę žmonėms. Žiniasklaidoje rašoma: „Slovėnija ruošiasi medžioti vilkus ir meškas dėl išaugusių išpuolių prieš naminius gyvulius“ (https://www.independent.ie/world-news/europe/bear-and-wolf-population-to-be-culled-in-slovenia-after-rise-in-attacks-38213922.html). Pasak Žemės ūkio ministerijos, šiandien lokiai ir vilkai kelia problemų žmonėms. „Pabrėžiame, kad paskutinis laikotarpis pakeitė plėšrūnų elgesį, jis dabar kelia tiesioginę grėsmę gyventojams“, – teigė ministerija (https://siol.net/novice/slovenija/kmetijsko-ministrstvo-predlaga-izredni-odstrel-medvedov-in-volkov-499871).

Kol kas vilkų medžioklė Slovėnijoje nevykdoma dėl didelio vilkus ginančių organizacijų pasipriešinimo, bet leista medžioti lokius.

Pakito elgesys

Jau prieš kelerius metus Europos mokslininkai atkreipė dėmesį, kad vilkų elgesys pakito. Nemedžiojami vilkai tapo įžūlesni, nustojo bijoti žmogaus, medžioja ne tik naktį, bet ir rytais, kai gyvuliai išgenami iš tvartų, ir net dieną, nebijo ateiti medžioti net į gyvenvietes, arti žmonių. Lietuvoje vilkų medžioklės sezonas trunka keletą mėnesių ir tai šiek tiek padeda stabilizuoti vilkų daromą žalą – šiuo atžvilgiu medžioklė yra naudinga, bet vilkų elgsenai galiojanti medžioklės tvarka nedaro esminės įtakos. Reikėtų atskirti probleminį vilką nuo vilko-miško sanitaro, medžiojančio tik miško žvėris. Probleminiu vilku pavadinčiau vilką, kuris įgudo medžioti naminius gyvulius ir nėra linkęs vaikytis miško žvėrių. Toks vilkas nėra naudingas ekosistemai, neatlieka pagrindinio vilko vaidmens – nėra miško sanitaras. Prasidėjus vilkų medžioklės sezonui, dauguma vilkų sumedžiojama būtent miškuose ir pamiškėse nesiaiškinant, ar tai probleminiai vilkai, ar žalos ūkininkams nedarantys vilkai. Atsižvelgiant į tai, reikėtų iš esmės keisti vilkų medžioklės principus: įteisinti probleminių, t. y. į ganyklas ir gyvenvietes ateinančių, vilkų medžioklę kiaurus metus, palengvinti ir pagreitinti specialiųjų leidimų išdavimo procedūrą iki 1 paros arba išvis juos naikinti, įteisinant galimybę po išpuolio į ganyklą grįžtantį vilką ar vilkus sumedžioti tiek medžiotojams, tiek ūkininkams, turintiems ginklus savigynai, sportui ar medžioklei. Būtina legalizuoti probleminių vilkų medžioklę palengvinančias priemones. Kaip yra išaiškinęs „Instytut Analiz Środowiskowych“: „Užpuolus (vilkams) gyvulius ar šunis, įskaitant medžioklinius šunis, įstatymas nereikalauja pasyviai stebėti skerdimo, bet priima vilko nužudymą, jei kitaip negalima išgelbėti gyvūno gyvybės ar sveikatos dėl išpuolio. Vilko gyvybė neturi didesnės vertės už kitų rūšių gyvūnų gyvybes“ (https://www.facebook.com/groups/2169948639948032/permalink/2745134152429475).

Šia nuostata reikėtų vadovautis ir Lietuvoje. Tai ne tik padėtų dar labiau mažinti vilkų daromą žalą, nes būtų reguliuojama išskirtinai probleminių, naminius gyvūnus įpratusių pjauti, vilkų populiacija, bet ir leistų išsaugoti miškuose medžiojančius vilkus – tikruosius miškų sanitarus. Vilkų žinovų teigimu, vilkiukai su būsimu grobiu susipažįsta gaudami iš tėvų pirmuosius mėsos kąsnius. Jei tai yra naminių gyvulių mėsa, jiems tėvai programuoja probleminių vilkų likimą – jie pjaus tik naminius gyvulius. Labai rekomenduoju susipažinti su šiuo Viešvilės valstybino gamtinio rezervato direkcijos paskelbtu pažintiniu įrašu apie vilkus: https://www.facebook.com/permalink.php?story_fbid=285938562764682&id=100298684662005. Probleminiai vilkai medžiojami Prancūzijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, pavieniais išskirtiniais atvejais ir Vokietijoje. Kadangi šiuo atveju iš populiacijos išimami ekosistemai nenaudingi ir ūkiui žalingi individai, tai būtų puikus kompromisas tarp visų vilkais suinteresuotų pusių.

Ūkininkui ginti savo gyvulių neleidžiama

Būtina paminėti, kad tiek Europoje, tiek Lietuvoje spaudimas vilkui, kaip žalą darančiam plėšrūnui, šiuo metu yra gana didelis. Žinoma atvejų, kai Europos šalyse, kur vilkai nėra medžiojami, valdžios sprendimais nusivylę ūkininkai ar medžiotojai naikina vilkus nelegaliai: nuodija, šaudo ir t. t. Manau, kad vilko žūtis ganykloje dėl aviganio puolimo ar paties ūkininko veiksmų ginant bandą neturi būti kriminalizuojama, ūkininkas neturi būti persekiojamas, jei ginant bandą vilkas bus sunaikintas. Dabar Aplinkos ministerijos pozicija yra tokia, kad aviganis negali pulti vilko, o taip nutikus pats ūkininkas gali būti traukiamas teisinėn atsakomybėn dėl vilko žūties. Taip pat neleidžiama ūkininkui ginti gyvulių nuo vilko atakos teisėtai turimu ginklu savigynai, sportui ar medžioklei. Esant tokiai situacijai ūkininkai slėps faktus apie ganyklose žuvusius vilkus, nebus žinomas realiai per metus žuvusių vilkų skaičius, tokie vilkai nebus tiriami mokslininkų. Manau, kad tiek vilkus ginančios nevyriausybinės organizacijos, tiek Aplinkos ministerija ir aplinkosaugininkai turėtų sukurti aplinką, kad atsitiktinės ar ginant turtą įvykusios vilkų žūtys nebūtų slepiamos nuo vilkų apskaitą ir tyrimus vykdančių specialistų ir mokslininkų.

Žydrūnas JUOZAPAVIČIUS

 

 

Koks turi būti prioritetas

Jonas TALMANTAS

LMŽD pirmininkas

Vilkininkystė Lietuvoje ir toliau išlieka prioritetu prieš gyvulininkystę. Tuo įsitikini kiekvieną kartą, kai išgirsti apie vilkų padaromą žalą. Jau daug metų Lietuvos ūkininkų sąjunga ragina labiau ginti ūkininkų interesus, o ne vilkų gynėjus. Tačiau kol kas Vilko apsaugos plano tikslas – išlaikyti vilkų populiaciją 31–62 besiveisiančių šeimų (bendras individų skaičius – 250–500) ribose – mūsų ūkininkams tikrai kelia pagrįstą baimę ir įrodo, jog vilkų daroma žala ir toliau auga. Vilkų padaromos žalos gyvuliams ir jų augintojams problemos dabar sprendžiamos tik iš dalies, kai vilkų limitas paskutiniam sezonui buvo padidintas iki 120 vnt.

Gegužės 17 d. vilkas dieną Ukmergės rajone užpuolė ūkininką Algirdą Grigą, norėjusį apginti vilko užpultą ir paleistą ėriuką. Ūkininkui po incidento prireikė medikų pagalbos, jis buvo skubiai paskiepytas nuo pasiutligės ir stabligės. Pernai taip pat įvyko net keli vilkų „susitikimai“ su žmonėmis (Plungės ir Kėdainių r. sav.). Nesenai buvo skelbiama, jog miškų ūkyje dirbantys žmonės taip pat jaučiasi nesaugūs dėl paskui miško techniką sekiojančių vilkų. Gal tai sutapimas, gal tai pavieniai atvejai, tačiau labai nesinorėtų, jog esminėms vilkininkystės problemoms spręsti reikėtų mirtinų atvejų. Visuomenėje daug diskutuojama, ar vilkai tikrai nepuola žmonių, bet net mokslininkų įrodyta, jog vilkai mažiausiai bijo vaikų, didelį vaidmenį atlieka konkretus vilko susidūrimas su žmogumi (aplinkybės, žmogaus elgsena, vilko alkanumas ir pan.). Tai reiškia, jog tikimybė, kad vilkas puls žmogų, vis tiek yra gana didelė.

Vilkų padaryta žala sužalojus ūkinius gyvūnus Lietuvoje skaičiuojama ir atlyginama pateikus gydymo išlaidų pagrindimo dokumentus ir veterinarijos gydytojo dokumentą apie ūkinio gyvūno sužalojimą bei tai įvertinus pagal taikomas žalos apskaičiavimo metodikas (atskirai vertinami sužaloti veisliniai gyvuliai ir vaikingos patelės).

Ūkininkai dažnai kaltinami, kad netveria savo gyvulių aptvarais. Bet ūkininkai jais tveria, tačiau jau ne visi išgali tai padaryti. Mažam ūkiui tinkamas aptvaras kainuoja brangiau nei pačios avys, bet vis tiek pagal galimybes tai stengiamasi padaryti. Ne vienas avininkas gali patvirtinti, kad bet kurią įdiegtą naują apsaugos priemonę vilkas anksčiau ar vėliau sugeba įveikti. Tiems, kurie kaltina ūkininkus, kad šie vis tiek patys kalti dėl vilkų padarytos žalos, ir tiems, kurie bet kokiomis išgalėmis gina vilkus, Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas, avių augintojas Žilvinas Augustinavičius siūlytų „apsilankyti ūkyje po vilkų viešnagės, padėti surinkti paskerstus gyvulius – ir sveikus, ir paleistais viduriais, pribaigti dar gyvas avis, perkąstais kaklais, švokšiančias per atviras trachėjas, o galiausiai padėti surankioti išblaškytos po visas aplinkines teritorijas bandos likučius. Dar kartą į ūkį atvykti po 2–3 savaičių, kad suskaičiuotų, kiek iš išlikusių avių persileido. Tuomet prisėdus su ūkininku prie stalo padėti suskaičiuoti, kiek gi metų šis gali nesitikėti pajamų iš savo ūkio“.

Tačiau be tų nuostolių, kurį vilkai padaro žemės ūkyje, mes privalome ir gyventojus apsaugoti nuo vilkų grėsmės. Nesvarbu, pasiutę ar sveiki, jie kelia realią grėsmę žmogui. Atvejų daugėja ir grėsmė egzistuoja, todėl turime imtis visų priemonių jai pašalinti. Ką tikrai galime tokiu atveju padaryti – sumažinti vilkų, ypač esančių žmogaus kaimynystėje, skaičių.