Savoje lysvėje užaugintas arbūzas saldesnis

Tie, kurie pamėgo auginti arbūzus, gerai žino, kiek daug tenka eksperimentuoti, ne kartą suklysti, iš klaidų pasimokyti, kad pagaliau su džiaugsmu galėtų perpjauti sultingą, saldų ir gaivų, mūsų daržuose dar gana neįprastą vaisių. Nors arbūzų derlių išlaikyti ilgesnį laiką sunku, jų populiarumas žaibiškai išaugo. Vilma Rakauskaitė-Žukienė, jau kelis dešimtmečius juos auginanti savo ūkyje Bartkūnų kaime, Panevėžio rajone, dalijasi patarimais, kaip sulaukti derliaus net ir nepalankiomis sezono sąlygomis.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

 

Nuo iššūkių iki sėkmės

Vilmos ir Jono Žukų šeimyna – viena iš pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių auginti arbūzus tada, kai dažnas net netikėjo, kad tai įmanoma. „Arbūzų auginimas mums buvo tarsi iššūkis, kaip išmokti juos subrandinti ir kaip su jais susidraugauti. Dabar arbūzų auginimas – tikras malonumas, smagių darbų karusele: nespėjai nuimti derlių, o jau vėl planuoji, kiek veislių ir kaip sodinsi. Norisi išmėginti vis kitas veisles ar naujus auginimo būdus, ypač kaip išpuoselėti skiepytus arbūzų daigus.“

Šiandien atsigręžus į pradžią akivaizdu, kur padaryta klaida ir kodėl pirmaisiais metais šeima sulaukė tik mažų arbūziukų. V. Rakauskaitė-Žukauskienė perspėja – neskubėkime jų daiginti. Tuo metu dar stokodami žinių apie arbūzų auginimą Lietuvos sąlygomis, pirmųjų metų sėklytes Žukai pasėjo vasarį, ir tai lėmė pirmąją nesėkmę. Tiesa, nors pirmaisiais metais arbūzai buvo nedidukai, sunokusiems užteko saldumo ir sultingumo. Tada jie puoselėti šiltnamyje ir nekilo nė menkiausios minties juos sodinti lauke, po atviru dangumi.

Dabar V. Rakauskaitė-Žukienė arbūzų sėklas pradeda daiginti tik balandžio 10 d. iki šio mėnesio pabaigos, kad daigai neišstyptų. Tik reikia nepamiršti daigelius nuolat sukioti ant palangės, kad augtų tolygiai, o dar geriau juos išnešti į šiltnamį, kad gautų daugiau šviesos.

Nepalankaus sezono pamokos

Pernykštis derlius Žukus vis dėlto nuvylė. „Pavasaris buvo labai nedėkingas, jau manėme, kad iš viso jokio derliaus nesulauksime. Žydėjo tik vyriškieji žiedai, moteriškųjų žiedelių visai nebuvo. Kai šių žiedų nėra, tai ir apie vaisius nėra ko svajoti. Bet liepos mėnesį arbūzų daigai ėmė gausiai žydėti, tad puolėme juos apdulkinti, kad užsimegztų vaisiai. Ir tai suveikė – po kelių dienų apdulkinti arbūziukai pradėjo augti.“

Dar viena bėda, užklupusi pernai, – arbūzų vytulys. Nors ir purkšta specialiomis priemonėmis nuo vytulio, rezultatai nedžiugino. Ši liga sunaikino visos lysvės arbūzų daigus. „Šalia tos lysvės buvome pasodinę skiepytų arbūzų daigų. Šie net nesureagavo į greta įsisiautėjusį vytulį, augo kaip niekur nieko, – stebėjosi Vilma. – Tad darome išvadą, kad arbūzų daigus verta skiepyti. Minusas tik vienas – skiepyti daigai kiek vėliau pradeda megzti vaisius. Kai arbūzų daigeliai išskleidžia pirmuosius lapelius, juos skiepijame į juosvasėklio moliūgo daigus arba butelines lagenarijas.“

Sudėtingiau, bet patikimiau?

Vienas sudėtingesnių žingsnių – sudaiginti arbūzus, ne visiems tai iškart pavyksta. Tam skirtas arbūzų sėklas Vilma renka kuo ankstyvesnių veislių, 60–90 dienų vegetacijos laikotarpiu, kad mūsų klimato sąlygomis spėtų gerai sunokti. Daiginti yra bandžiusi dviem būdais, ir abu buvo sėkmingi, nors renkasi sudėtingesnį.

Paprasčiausias daiginimo būdas – sėklas iš karto sudėti į joms skirtus indelius su drėgnomis žemėmis.

Kitas būdas – sėklas per naktį pamirkyti kalio permanganato tirpale, švelniai rausvame vandenyje. Svarbu, kad ta spalva nebūtų pernelyg ryški (koncentracija turėtų būti nedidelė). Ryte arbūzų sėklas reikia perplauti ir dėti į sudrėkintus vatos diskelius, o šiuos – į polietileno maišelius, užsukti ir padėti šiltai. V. Rakauskaitė-Žukienė perspėja nedėti jų ant radiatorių, nes sėklos gali tiesiog iškepti. Tinkamiausia temperatūra arbūzų sėkloms dygti – 22–30 °C. Kiekvieną dieną maišelį su vatos diskeliais būtina atidaryti ir pravėdinti arbūzų sėklytes bei išrinkti sudygusias.

Moteris pataria neperlaikyti sėklyčių. „Kai tik pasirodo mažos baltos šaknelės, iš karto sėklytes sodinu po vieną į litrinius indelius su paruoštomis žemėmis. Naudoju „Durpetos“ profi durpes, maišau jas su biohumusu (patys auginame Kalifornijos sliekus) ir dalimi smėlio. Jei smėlio neturiu, tai ir nededu. Sėklytes sodinu maždaug 1 cm gylyje.“

Vos pasirodžius daigeliams, galima dar papildomai užpilti šiek tiek žemių. Indeliai su daigais iš karto statomi į šviesiausią vietą. Kad neišstyptų, neturi būti karšta. Kai arbūzų daigai išaugina tris tikruosius lapelius, pirmą kartą juos galima patręšti kompleksinėmis trąšomis ar kokiais nors raugais.

Rūpinkimės, bet nepersistenkime

Kai praeina šalnų pavojus, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, daigus Žukai sodina į lauką. Pradžioje juos uždengia agrodanga ir taip laiko, kol gerai prigyja. „Arbūzų daigai mėgsta saulę ir užuovėją, tad sodinami tik šviesiausioje sklypo vietoje, o iš šiaurinės pusės galima pasėti kukurūzus ar saulėgrąžas, kad apsaugotų nuo vėjo“, – dalijasi patarimais Vilma.

Jeigu vargina ravėjimo darbai, arbūzai bus tikrai puikus pasirinkimas. „Daigus ravime tik tol, kol galime ravėti jų nejudindami. Kai tik virkščios užauga ir pradeda megzti vaisius, jau neberavime. Kilojant virkščias, arbūzų daigai gali nustoti auginti vaisius ir taip netekti dalies derliaus“, – pasakoja V. Rakauskaitė-Žukienė.

Žukai arbūzų daigus laisto retai, bet gausiai, kaip ir pomidorus, vieną kartą per savaitę, jei nelyja. Kai vaisiai nustoja augti, nebelaisto, nes tuo metu jie pradeda nokti ir kaupti cukrų. Laistant arbūzų vaisiai taptų beskoniai, gali pradėti trūkinėti.

Didelė arbūzų auginimo patirtis paskatino šeimininkę ieškoti ir įdomesnių jų panaudojimo būdų: spaudžia sultis, verda želė, gamina saldainiukus, konservuoja kaip agurkus.

Verta auginti

‘Podarok solnca’.

Vienos Žukų augintos arbūzų veislės atlaikė dešimtmečių išbandymus, kitos tapo gardžiais pastarųjų metų atradimais. Dažnas augintojas yra patyręs, kad savoje lysvėje užauginti arbūzai – skanesni ir gaivesni nei atvežtiniai.

‘Karolina’ – mėgstamiausia Žukų šeimos veislė, vidutiniškai ankstyva, vaisiai užauga nuo 3 iki 10 kg. Pailgos formos vaisius mezga vėlai, žievė tamsiai žalia su ryškiais dryžiais, minkštimas saldus, sultingas ir kvapnus. Vaisius laikant vėsiai ir sausai, galima valgyti kelis mėnesius.

‘Odisijas’ – pailgai ovalios formos, žievė gražiai marga, minkštimas raudonas, sultingas, gaivus ir saldus.

‘Zviezda’ – viena iš naujai Žukų šeimos atrastų veislių. Žalią žievę puošia maži geltoni taškeliai, tarsi naktį dangus būtų nusėtas žvaigždėmis. Panašiais taškeliais pasipuošę ir lapai. Užauga apie 7 kg vaisiai su raudonu, labai skaniu, saldžiu ir sultingu minkštimu.

‘Laiko’ – ankstyva veislė, labai gerai ir gausiai mezga, vaisiai 3–5 kg svorio, apvalūs, žievė švelniai žalia, plonytė. Minkštimas raudonas, saldus, kvapnus ir sultingas.

‘Podarok solnca’ – ankstyvos veislės arbūzai, užaugantys iki 4 kg. Žievė geltona, plonytė, minkštimas raudonas, gal kiek trūksta saldumo.

‘Podarok sieveru’ – labai gerai mezga, greitai užauga 3–8 kg arbūzai. Vaisiai apvalūs, žievė šviesiai žalia su ryškiais, kontrastingais dryžiais. Minkštimas saldus, aromatingas.

‘Janosik’ žievė vienspalvės tamsiai žalios spalvos, minkštimas geltonas. Arbūzai užauga 3–4 kg svorio. Skonis gaivus, kiek salstelėjęs.

‘Žoltaja čiūdo’ užaugo iki 3 kg. Tai hibridas. Arbūzai pailgi, geltona žieve, raudonu, sultingu minkštimu.

 

‘Karolina’.

‘Zviezda’ – tarsi dangus, nusėtas žvaigždėmis.

 

 

 

 

 

 

 

‘Podarok sieveru’.

‘Odisijas’.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

‘Janosik’.

‘Laiko’.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vilmos Rakauskaitės-Žukienės nuotraukos

2021-01-18