Šilkmedis: maistui ir grožiui

Juodasis šilkmedis (Morus nigra).

Sveika mityba besidomintieji specializuotose parduotuvėse nepraleidžia progos įsigyti džiovintų šilkmedžio uogų, atvežtų iš Rytų šalių. Šviesios arba tamsios uogos, forma primenančios avietes, turi daug vitaminų ir mineralų, be to, nors labai saldžios, tinka ir diabetikams. Ar įmanoma skanauti Lietuvoje subrandintų šilkmedžio uogų? „Be abejo, – tvirtina VDU Kauno botanikos sodo vyresnysis botaninių kolekcijų kuratorius Kęstutis Obelevičius. – Sode augantis šilkmedis (Morus) užims panašiai vietos, kiek obelis, – gal net daugiau. Ir bus ilgaamžiškesnis.“

Giedrė RYMEIKYTĖ

 

Žiupsnelis istorijos

Daugelis nežino, kad šilkmedis – tai tas pats augalas, kurio lapus Kinijoje ėda šilkaverpių lervos, iš kurių susuktų kokonų verpiamas šilkas! „Kinai nebūtų kinai – sugalvojo, kaip gauti naudos iš vaismedžių kenkėjų“, – juokiasi K. Obelevičius, pridurdamas, kad šilkmedžiai yra vieni seniausių žmonijos sukultūrintų augalų, kurie buvo auginami dėl uogų.

Jis pasakojo, kad XIX a. Lietuvoje taip pat bandyta gaminti šilką. Tam reikėjo auginti šilkaverpius, kuriems maitinti buvo pasodinta ir šilkmedžių. Paaiškėjo, kad nors šilkmedžiai jautrūs šalčiui (dauguma jų kilę iš Azijos), bet, gerai parinkus vietą, visai neblogai išgyvena. Sunkiau išsaugoti žiemos neištveriančius šilkaverpius. Šilkas Lietuvoje gamintas neilgai: tol, kol atėjus rūstesnei žiemai šilkmedžiai iššalo.

Šalyse, kur šilkmedžių daug, jie auginami dar ir dėl labai atsparios medienos. Iš jos gaminamos detalės laivams, baldai, suvenyrai.

Sodo milžinas

Baltasis šilkmedis (Morus alba) – pats atspariausias Lietuvos klimatui.

Šilkmedžio rūšių gentyje yra nemažai, jie auga ne tik Azijoje, bet ir Afrikoje, Šiaurės Amerikos pietuose – dažniausiai vidutinio arba subtropinio klimato vietovėse. Lietuvoje gali augti trys šilk­medžio rūšys, pavadintos pagal uogų spalvą: raudonieji (Morus rubra), juodieji  (M. nigra) ir baltieji (M. alba). VDU Kauno botanikos sode daugybę metų auga didelis juodasis šilkmedis.

Šis medis gali užaugti net iki 12–15 m (tiesa, jau yra ir žemesnių veislių arba skiepytų medelių, kurie neaugs aukšti). Svarbu tai prisiminti jį sodinant. „Neverta sodinti netoli namo ar požeminių inžinerinių įrenginių, kuriems ateityje pakenktų šaknys“, – primena K. Obelevičius. Sodinant kelis sodinukus, reikia stengtis išlaikyti nors 4 m atstumus. Derėti šilkmedis pradės maždaug šeštais metais po sodinimo ir tai truks tikrai ilgai.

Tai savidulkis augalas, tad gali augti ir vienas. Dirvai neišrankus, tačiau derlingoje žemėje gausiau derės. Šilkmedžiams patinka tokios pat sąlygos, kaip ir kitiems vaismedžiams: saulėta vieta, derlinga, nesausa, neužmirkusi dirva. Juos nelabai puola ir kenkėjai.

„Augalas prisibijo tik šalčio – jei ir nenušąla, tai dažnai apšąla. Tiesa, nušalusios šakos greitai atauga, – ramina botaninių kolekcijų kuratorius. – Žiema tampa problema tik tada, jei medelis skiepytas ir nušalo įskiepis. Dėl to, perkant sodinuką, visada reikia pasidomėti, kokios tai klimato zonos augalas ir kokią žiemą jis ištvers.“ Specialistas pataria mažus medelius apsaugoti nuo vėjų. Be to, šilkmedžiai nemėgsta piktžolių, todėl pomedį būtina ravėti, mulčiuoti.

Skanu ir uogos, ir lapai

Šilkmedžio uogos labai saldžios, ypač baltojo – jos dažniausiai džiovintos ir parduodamos sveikuoliams skirtuose parduotuvių skyreliuose. Išvaizda jos panašios į avietes, matyt dėl to seniau šilkmedis vadintas avietmedžiu.

„Uogos prinoksta panašiu laiku kaip ir tikros avietės – maždaug liepą“, – sako K. Obelevičius. Tiesa, šiek tiek uogų ant medžio galima rasti ir vėliau. Specialistas pastebi, kad ir užsienyje uogos vertinamos tiek dėl skonio, tiek dėl maistingųjų savybių. Kinai iš jų verda uogienes, gamina gėrimus. Be to, jas mėgsta ne vien žmonės, bet ir paukščiai!

Raudonasis šilkmedis (Morus rubra).

Kinijoje vertinami ir šilkmedžių (ypač baltųjų) lapai, jais gardinamos sriubos, troškiniai su įdaru. Plikoma ir arbata, kuri Rytų šalyse tradiciškai buvo naudojama uždegimams, peršalimo ligoms gydyti. Sakoma, kad jie turi antiglikeminį poveikį, todėl tinka žmonėms, metantiems svorį arba sergantiems diabetu.

Genėjimas ir dauginimas

„Negenimas šilkmedis greičiausiai augs aukštas. Sodinant reikėtų pasidomėti konkrečios veislės savybėmis. Derlius bus gausesnis ir patogiau jį nuskinti, jeigu nukirpsite jauno medelio viršūnę. Tai paskatins vainiko formavimąsi“, – rekomenduoja K. Obelevičius. Vėliau medis formuojamas genint, paliekant kelias pagrindines šakas. Tiesa, genimi šilkmedžiai gana gausiai leidžia syvus, todėl gali netekti naudingųjų medžiagų ir smarkiai susilpnėti. Kad taip nenutiktų, geriausia genėti žiemą, kol lapai nepradėjo sprogti.

Šilkmedžiai gana sėkmingai dauginami atlankomis anksti pavasarį arba šakelėmis rudeniop.

Be to, juos galima skiepyti. Vadinasi, daugelis medelynuose perkamų veislinių augalų gali būti įskiepyti į šalčiui atsparesnį poskiepį. Anksčiau užsienyje buvo populiaru į vieną medelį suskiepyti ir raudonas, ir baltas, ir juodas uogas vedančius šilkmedžius – taip iš vieno medžio galima gauti įvairių vaisių.

 

Kęstučio Obelevičiaus nuotraukos

2021-09-08

 

 

 

 

šilkmedis, saldžios uogos, šilkas, šilkverpiai