Sodybų kiaules glemžiasi istorija

Algimanto SNARSKIO piešinys

„Kiaulės netrukus bus įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą“, – neabejoja Smulkiųjų kiaulių augintojų asociacijos direktorė Jurgita Patašienė, apgailestaudama, kad šie gyvūnai šiais laikais kriuksi labai retoje sodyboje. Iki 2014 metų, kol į šalį dar nebuvo įsėlinęs afrikinis kiaulių maras (AKM), jas augino daugelis sodiečių. Kovos su šiuo užkratu priemonės atpratino juos auginti kiaules ir privertė valgyti pirktinę, neretai užsienyje užaugintą kiaulieną.

Sugriauti lengva           

„Lietuvos kaimų gyventojai augina labai mažai kiaulių – toli gražu ne tiek, kiek augino iki AKM. Pavyzdžiui, Jonavos rajone iki 2014 metų paršeliai kriuksėjo kas antroje sodyboje. Gyventojai augino kelis tūkstančius kiaulių. Dabar jos auginamos tik trijose šio rajono sodybose. Panaši situacija visoje šalyje: kaimuose tėra po vieną kitą kiaules auginantį mohikaną. To ir buvo galima tikėtis. Taip jau pas mus yra: labai lengva sugriauti, o paskui – kaip Dievas duos“, – svarsto Jonavos rajone gyvenanti Smulkiųjų kiaulių augintojų asociacijos vadovė J. Patašienė.  Pasak jos, kartą žmonėms uždraudus ką nors daryti retas grįš prie užgintos, o paskui vėl leistos veiklos, nes ja nebepasitikės arba bus radęs kitą. Taip nutiko ir su kiaulėmis. Dėl AKM protrūkio liepus sodiečiams išsipjauti kiaules ir uždraudus jas laikyti trumpiausiai metus, pasibaigus draudimo laikotarpiui retas vėl ėmė jas auginti.

Pakito veikla

J. Patašienė teigia ir pati neatnaujinusi kiaulių auginimo po to, kai dėl AKM negalėjo tuo verstis metus. Mat per tą laiką rado naują užsiėmimą – ėmė auginti avis. Be to, kadangi dėl mažų pieno supirkimo kainų buvo priversta atsisakyti ir karvių, susirado samdomą darbą. „Ką gi veiksi kaime, negalėdamas auginti gyvulių, kuriems reikia nuolatinės priežiūros“, – kodėl teko keisti veiklą, „Ūkininko patarėjui“ aiškina moteris.

Jos nuomone, valdžia turėjo su AKM kovoti kitaip – ne liepti sodiečiams išpjauti kiaules, o skirti lėšų biologinės saugos reikalavimams įvykdyti, kad būtų jas saugu auginti. „Tada viskas būtų susitvarkę – kaimo žmonės, kurie kiaules augino iki AKM protrūkio jų gyvenamojoje teritorijoje, ligi šiol būtų jas auginę. Jie patyrė šoką, kai reikėjo išskersti kiaules, net mėnesio amžiaus paršiukus. Užtat valdžia užsidėjo pliusą, kad kovoja su užkratu. Dabar, kai mėnesio paršiukas kainuoja apie 100 eurų ir gali nugaišti, tenka gerai pasvarstyti, ar verta jį pirkti, norint užsiauginti kiaulę“, – sako J. Patašienė. Jai pikta, kad kiaulininkystės kompleksai išliko paaukojus smulkiuosius kiaulių ūkius – juos apšaukus pagrindiniais AKM viruso platintojais ir nukreipus į juos pagrindinę kovos su šiuo užkratu ugnį.

Kaip duona kasdienė

Pašnekovė spėja, kad raudonojoje knygoje kartu su kiaulėmis netrukus atsidurs ir karvės. „Kai už litrą pieno gauni 15 centų, kiek turi karvei primokėti, kad ji pieno duotų?“ – retoriškai klausia J. Patašienė, neslėpdama apmaudo dėl smulkiuosius ūkius žlugdančios politikos. Moteris iki AKM protrūkio laikydavo vieną dvi motinines kiaules ir jų atsivestus paršiukus, kad šeima turėtų mėsos, o dalį jos pardavus atsipirktų pašarai.

„Lietuviui kiauliena – kaip duona kasdienė. Nuo senųjų amžių mieliau valgome ją, o ne paukštieną, avieną. Naminė kiauliena tikrai skani, o pirktinė – kaip pasiseka. Dabar kiaulieną perku parduotuvėje, o ką daryti?“ – nusivylimo neslepia J. Patašienė.

Atpratino prievarta

„Naminės kiaulės ir lašiniai, kurių oda valgoma, o ne kieta kaip puspadžiai, jau tampa istorija. Kaimo žmonės priverstinai atprato nuo naminės kiaulienos skonio, nes buvo priversti nebeauginti riestauodegių“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtina Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriaus vyresnysis specialistas Gediminas Jančiulis. Pasak jo, iki 2014 metų beveik kiekvienoje Lazdijų rajono sodyboje buvo auginamos kiaulės. Pavyzdžiui, Kapčiamiesčio ir Veisiejų seniūnijose tuomet buvo 468 kiaulių ūkiai, dabar jų tėra 85. Nuo to laiko, kai 2014 metais Kapčiamiesčio seniūnijoje ir dalyje Veisiejų seniūnijos buvo įsakyta išpjauti kiaules, net vietos gausių šeimų vaikai auga valgydami nebe naminę, o nežinia kaip užaugintą pirktinę kiaulieną. Mat tąkart kiaules išpjovę gyventojai jų nebeaugina.

Pašnekovas mena, kaip per pirmąją AKM protrūkio bangą trylikos Kapčiamiesčio seniūnijos sodybų gyventojai patikėjo valdžios pažadais, kad, įvykdę biosaugos reikalavimus, tarp jų – tvarte įrengę dušą ir jame nusimaudydami prieš patekdami pas kiaules, galės jas toliau auginti – išpjauti neteks. Tačiau šie sodiečiai buvo apgauti – įrengę kiaulių „viešbučius“ su šilto vandens dušu, vis tiek buvo priversti jas išpjauti.

Pasak G. Jančiulio, dabar kriuksės auginamos tik penkiose Kapčiamiesčio seniūnijos sodybose. Vietos gyventojai spjaudosi, kai kompensacijomis už biosaugos reikalavimų vykdymą yra viliojami vėl auginti kiaules. „Vieną kartą valdžia apgavo, apgaus ir antrą“, – sako jie ir sotinasi kiauliena, kurią dažniausiai perka turguje arba Lenkijos parduotuvėse. Pašnekovas tokią mėsą vadina plastikine, mat, pasak jo, nežinia, ko ji prifarširuota, kiaulę užauginant per pusę metų. „Tokia mėsa  net smirdi verdama ar kepama. O, būdavo, verdi naminę kiaulieną, tai kvepia, – atsidūsta G. Jančiulis. – Žmonėms vis draudė ir draudė auginti kiaules. Jie ir nustojo auginti.“

G. Jančiulis įsitikinęs, kad ir karvės netrukus taps istorija: „Ar gali būti kitaip, kai sodietis už kibirą pieno gauna 1,60 Eur?“

Rami galva

„Kiaulių nebeauginu, todėl „spakaina“ galva – niekas „nebedūrina“. Kiek vargo patyriau, kol dušą tvarte įrengiau! Bet vėl negerai buvo – vis tiek turėjome kiaules išskersti. Dešros nusiperku Veisiejuose. Ir aš, ir kiti seniūnijos gyventojai pripratome prie pirktinio maisto. O kaip kitaip gyventi? Turėjome vykdyti įsakymo reikalavimą apie metus neauginti kiau-
lių“, – ŪP sako Antanas Žalkauskas iš Kapčiamiesčio. Dabar su žmona laikąs tik vištų.

Buvęs ilgametis Kapčiamiesčio seniūnijos seniūnas Vidmantas Dambrauskas patvirtina, kad vietos žmonės priprato prie pirktinės mėsos. Ligi tol buvo įpratę užsiauginti sveikos, gardžios kiaulienos, pasigaminti lašinių, dešrų. „Kiekvienas žinojo, kuo kiaulė nupenėta – grūdais, bulvytėmis, lupenomis. Bet prieš vėją nepapūsi – gyventojai buvo priversti kiaulių neauginti. Be to, dažnas supranta, kad riestauodeges auginant vargo yra daugiau nei uždarbio jas pardavus. Ir aš jau valgau parduotuvėje pirktą kiaulieną. Anksčiau įsigydavau kiaulę iš patikimų ūkininkų, skerdikas ją paskersdavo, mėsą supjaustydavo. Kai kurie seniūnijos gyventojai turi giminių Lenkijoje – iš ten atsiveža paskerstą kiaulę, kuri auginta kaip sau“, – aiškina V. Dambrauskas.

Kapčiamiesčio gyventojas Algis Dimša 2014 m. spalį prie tvarto, kurį pats aptvėrė, įrengė dušą, šalia įėjimo į kiaulių „viešbutį“ patiesė dezinfekcinį kilimėlį.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Augins ar neaugins?

Ar iš tiesų, kaip spėja pašnekovai, teks kiaules įrašyti į Raudonąją knygą arba patikėti jas istorijai? Lietuvių literatūros klasikas, žmogaus psichologijos bei sielos gelmių žinovas Juozas Tumas-Vaižgantas rašė, kad, kas gėrė, negeria – gers; kas rūkė, nerūko – rūkys; kas mylėjo, nemyli – nemylės.

Ateitis parodys, kaip, perfrazavus Vaižgantą, sakytina: ar „Lietuvos sodiečiai kiaules augino, neaugina – augins“, ar „Lietuvos sodiečiai kiaules augino, neaugina – neaugins“?

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, šalyje registruota: 2021 metais – 7 139 kiaulių bandos, 546 651 kiaulė; 2020 metais – 8 270 bandų, 555 209 kiaulės; 2019 metais – 9 720 bandų, 542 287 kiaulės; 2014 metais – 40 256 bandos, 708 826 kiaulės. Tai yra ir kompleksai, ir smulkūs ūkiai.

Nuo 2014 iki 2021 metų daugiau nei 5 kartus sumažėjusį kiaulių bandų skaičių labiausiai lėmė tai, kad sodiečiai nustojo auginti šiuos gyvulius.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos

2021-07-21

 

 

 

 

 

 

 

 

 

biologinės saugos reikalavimai