Stiprybę lemia vienybė – Algirdiškio parodos leitmotyvas

Daugybė pažinčių, kontaktų ir sutarčių, suderėjus išskirtinės veislės gyvūną savo bandai pagerinti. Gurmaniškų sūrių iš senojo genotipo Lietuvos juodmargių karvių ir ožkų pieno degustacijos. Lietuviškų veislių gyvūnų pristatymas. Informatyvios paskaitos ūkininkams. Diskusija apie kooperacijos naudą. Neįkainojama emocinė patirtis mažiesiems parodos lankytojams, kai kuriems pirmąsyk išgirdus giedant gaidžius ir prunkščiant žirgus, glostant triušius, mėgdžiojant alpakų „kalbą“ ir amo netenkant, kai šie gyvūnai netikėtai spjauna įkyruoliams į akis... Visa tai – praėjusį penktadienį ir šeštadienį Panevėžio r. Algirdiškio parodų centre vykusioje parodoje „Veislininkystės pasiekimai Lietuvoje 2017“.

Veislininkystės pasididžiavimas – lietuviški žirgai Tradicinė šalies gyvulininkystės pasiekimų paroda Algirdiškyje, jau penkioliktą kartą nepertraukiamai organizuojama „Panevėžio veislininkystės“ bendrovės, šiemet sulaukė tiek lankytojų, kad sunku buvo rasti vietą automobiliams. Ypač antrąją dieną, kai, priešingai prognozėms, plieskė vasariškai šilta saulė. Šiųmetis parodos akcentas – išpraustų, įmantriais karčių ir uodegų pynimais padabintų žirgų pristatymas, kurį patraukliai ir profesionaliai komentavo žirgų veislių ekspertas, eruditas Juozas Barisevičius. Žiūrovams parodytas, anot komentatoriaus, tikras lietuviškos arklininkystės „brangakmenių“ rinkinys. Pirmiausia legendiniai IV–VI a. ir vėlesnius – Vytauto Didžiojo bei LDK kovų laikus menantys žemaitukai. Po jų – stambieji šios veislės atstovai, išvesti kryžminant su Orlovo žirgais kalvotoje Rytų Aukštaitijoje, prireikus stipresnių arklių. Tada darbingieji Lietuvos sunkieji. Ir pagaliau – elitiniai trakėnai. Nirtūs eržilai garsiu žvengimu demonstravo savo pranašumą prieš kitus, spardė gardų sienas ir aikštijosi manieže, tramdomi patyrusių žirgininkų. Tad daug įdomios informacijos išgirdę žiūrovai pamatė ir įspūdingą reginį. Nuostabaus eksterjero aukštaūgis trakėnas Araratas, parodos „AgroBalt“ aukso medalininkas, pasaulio čempiono Abdulos sūnus, tarsi jausdamas savo vertę, skardžiai žvingavo ir nepatenkintas purtė karčius, pristatomas žiūrovams. Pasak J. Barisevičiaus, po Antrojo pasaulinio karo sovietams išvežus šiuos vertingus Vokietijos žirgus į Kirovo žirgyną, trakėnams grėsė išnykimas. Šiuo metu bendradarbiaujant su lietuviais žirgų veisėjais, gražuolių veislė sėkmingai atkurta, o lietuvius specialistus vokiečių selekcininkai laiko puikiais partneriais. Ūgiu ir jėga stebino Lietuvos sunkieji – Demonas ir Grafas, vedami žirgininko Vigando Indrašiaus. Žirgų parade jiems kontrastavo mažieji žemaitukai, pasižymintys šuolio technika. Rekordas priklauso šokliajam ekstra klasės eržilui Kokosui, įveikusiam net 1,55 m aukštį. „Turime kuo didžiuotis“, – kalbėjo J. Barisevičius, pastebėdamas, kad Lietuvoje dar gerokai trūksta veislinių kumelių. Taip pat mažųjų žirgų augintojų klubų, kur jaunieji raiteliai išmoktų valdyti žemaitukus, pažintų jų charakterį. Žirgininkystė nuo seno – brangus pomėgis. ES parama nykstančių veislių puoselėtojams – vos 200 eurų žirgui. Atokesniame aptvare šiaudus pešiojo, vaikus viliojo ir duonos nepeikė du poniai. Beje, iš tos didžios meilės privaišinti saldainiais ir net sumuštiniais su dešra.

Auga „varškiapienių“ karvučių paklausa Paroda stebino jaunais veidais – ir pardavėjų, ir pirkėjų. Viena pažangiausių Pakruojo r. ūkininkių – Ernesta Kasperavičienė, iš mamos perėmusi 50 primilžiais garsėjančių karvučių ir kita tiek prieauglio, parodoje laiko negaišo. Pirmiausia suderėjo daugiafunkcį pieno pasterizatorių, kuriame galima gaminti ir minkštą sūrį bei jogurtus. „Kadangi sau nusipirkau brangius puodus, tai ir veršeliams puodo reikia“, – juokavo Ernesta. Ūkininkę labai sudomino, ko gero, šių metų parodos „vinis“: ypatingos juodmargės telyčaitės, kurias pristatė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) genetikai. Moksliškai įrodyta, kad tam tik­rus genus turinčių karvių pienas yra naudingesnis už kitų veislių: nesukelia alergijos, tinka kai kurių ligų, net onkologinių, prevencijai. Negana to, pienas pasižymi didesniu kazeino tipo baltymų kiekiu, gerokai padidinančiu sūrių ir varškės gamybos išeigą. E. Kasperavičienę apsispręsti dėl pirkinio paskatino ir parodoje sutikti pažįstami, nepatingėję atvykti net iš Plungės r., Alfredas ir Jovita Mikalauskai, jau anksčiau įsigiję tokių telyčaičių.

Pienininkystės ūkį praturtins buliukas ir šilkaplunksnės Širvintų r. ekologiškai ūkininkaujančių Kristinos ir Arūno Martinėlių išaugintą veislinį hailendų buliuką savo bandai atnaujinti suderėjo elegantiška pora, atvykusi iš Klaipėdos krašto – Alvydas ir Jolanta Rasiukai. Kaip „ŪP“ sakė Jolanta, be karvių ūkyje auga povai ir bent 15 rūšių vištos – šeimininkės silpnybė. Pamario krašto ūkininkai pradžiugino ir dekoratyvinių paukščių veisėjus Aušrą ir Irmantą Švedarauskus iš Panevėžio r., nusipirkę 8 vištukes. Ne vieną parodos medalį pelnę A. ir I. Švedarauskai atspėjo žiūrovų bei pirkėjų lūkesčius, atrinkę parodai paklausiausių veislių dekoratyvines višteles – daugiausia bramus, orpingtonus ir šiuo metu „ant bangos“ esančias juodas bei baltas šilkaplunksnes. „Iš Baisogalos atvežėm kapelą, žemaitukus, tad Baisogalon parsivežu šilkaplunksnę“, – pasidžiaugė „ŪP“ pakalbinta Vitalija Gumbakienė, nešina dėžute su juoda vištyte iš A. ir I. Švedarauskų ūkio.

Ožka – meili augintinė ir draugė Linksmas moteriškas klegesys sklido nuo ožkų pieno sūrio degustacijos stalų. Burnoje tirpo sertifikuoto ekologinio Griciūnų pieninių ožkų ūkio „Aukso rageliai“ skanėstai, saldaus, aštraus, cinamono ir kitokių skonių sūrio rutuliukai. Ožkininkystės entuziastės Andžela Ėmužytė ir Rasa Petkevičienė nuoširdžiai agitavo laikyti ožkas, nors šiuo metu Lietuvoje jų veisimas, pasak moterų, paliktas likimo valiai. A. Ėmužytė Širvintų r. augina 600 ožkų su mažyliais. Įkūrusi svečių namus su gurmaniškų patiekalų virtuve, priima net užsieniečių delegacijas, parduoda dietinę ožkieną. Vertina mėsines boer ir anglo-nubian veisles. Save Andželos mokine laikanti panevėžietė R. Petkevičienė gali kiekvieną asmeniniu pavyzdžiu įtikinti, kad ne cheminiai vaistai, bet ožkos pienas padėjo atgauti sveikatą ir dėl to moterį sužavėjo ožkininkystė. „Būtinai parašykit: kas pradeda auginti ožkas, nebenori kitų augintinių. Ožka glausis ieškodama paguodos ir ramybės, visada atsidėkos už pagalbą jai ožkuojantis – pirmiau palaižys šeimininkę, tik po to ožiuką. Bet jei nuskriausi, gyvenime nepamirš“, – teigė moterys. Nesvarbu, kad ožkas dar nuo krikščionybės įvedimo laikų lydi skeptiškas požiūris, neva dievas Perkūnas ant ožio jojo. Nesvarbu, kad kovodamos dėl lyderystės raguotosios, kaip agresyvūs politikai, gali viena kitai žarnas paleisti. Jei su jomis suaugi širdimi ir ragais, pasak Andželos ir Rasos, – tai patys meiliausi ir dėkingiausi gyvūnai.

Alpakų banda išaugo dešimteriopai Meilę ir susižavėjimą egzotiškomis alpakomis išsakė jų augintojai Renata ir Rolandas Meleškos. „Buvom miestiečiai, virtom kaimiečiais“, – savo sprendimo nesigailėjo kūrybingi pašnekovai. Kaip dažnai nutinka, panevėžiečių šeima iš pradžių įsigijo sodybą „savaitgalio poilsiui“. Nei supratimo, nei patirties apie gyvūnus neturėjusi Renata sako nebūtų patikėjusi, kad per keletą metų taps egzotiškų gyvūnų augintoja, o pramogai įsigytos 4 alpakos virs 39 švelniavilnių banda ir verslu. Dabar Panevėžio r. Medikonių k. esančiame 3,5 ha ūkyje viešnioms iš Pietų Amerikos draugiją palaiko 3 šunys, 10 kačių ir 4 ožiukai. Parodos lankytojai būriavosi prie kiek nerimaujančių alpakų, grožėjosi kašmyro švelnumo natūralių atspalvių vilnos pirštinėmis, kojinėmis, karšinio antklodėmis. Tai gydomieji, antialerginiai gaminiai, aiškino Renata. Verslas nelengvas, nes alpakų vilna neturi lanolino, elektrinasi, mažai kas imasi ją verpti. Užtat mugėms skirtus dailiuosius rankdarbius virbalais mezga neeilinis mezgėjas – Raimundas Mikuševičius.

Išskaidytos parodos – lyg iširęs šluotražis Parodos lankytojams patiko gyvulių pasirodymai, maisto produktų mugė ir linksma kapelų muzika, bet specialistai euforija netryško. Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijos (LŽGGA) tarybos pirmininkas Jonas Vytautas Lingys „Ūkininko patarėjui“ išsakė tai, ką jautė daugelis, bet ne visi drįso pareikšti žemės ūkio viceministrui Sauliui Savickiui, atvykusiam į parodos atidarymą. „Kodėl mėsinių gyvulių augintojai buvo surengę savo atskirą parodą Lazdijuose? – retoriškai klausė keturių dešimtmečių darbo patirtį žemės ūkyje turintis gamybininkas, matęs visokių santvarkų ir pasaulinių parodų. – Čia veislinių pasiekimų paroda, o veislininkystė juk finansuojama iš biudžeto. Parodoms skiriama solidi suma, mūsų žiniomis, 150 tūkst. eurų. Nors veislininkystę vysto atskiros veisėjų asociacijos, tačiau turėtų būti rengiama viena paroda“, – tvirtino pašnekovas. J. V. Lingio įsitikinimu, metinėje veislininkystės pasiekimų parodoje visos asociacijos, pamynusios ambicijas, turėtų demonstruoti ir populiarinti naujausius pasiekimus. O svarbiausia, – atsiskaityti šalies ūkininkų bendruomenei ir visuomenei, pateikdamos metų darbo rezultatus. Sudėtinga pateisinti neūkiškumą ir išlaidas, kai viena po kitos rengiamos analogiškos parodos Lazdijuose ir Algirdiškyje, išskaidant lėšas. Europos žalųjų galvijų konfederacijai priklausančios LŽGGA vadovas teigė pasigendantis atsakomybės ir valstybinio požiūrio. Išsakytai nuomonei kito pokalbio metu antrino ir Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos vadovas Virgilijus Urbonavičius, pasitelkęs tautos išmintį: kai šluota surišta – ji tvirta ir neperlaužiama. Kada išrenkama po vieną ražą, ją sulaužyti vienas juokas. UAB „Panevėžio veislininkystė“ direktorius Nerijus Gricius pasidžiaugė savo jaunu darbščiu kolektyvu ir parodos naujove – aukšto lygio seminarais, apskritojo stalo diskusijomis kooperacijos tema. Seminarai sudomino per pusantro šimto klausytojų, vadinasi, temos buvo aktualios. Į parodą su eksponatais ar tik pasmalsauti atvyko visi kviestieji, kuriems leido ambicijos ir ne per dideli norai, – lakoniškai apibendrino N. Gricius. Lietuvos viduryje, patogiai pasiekiamame Algirdiškyje nuo seno rengiamų parodų efektyvumą patvirtino ir užsienio žemės ūkio specialistų dėmesys. Lietuviškomis gyvulių veislėmis šiemet susidomėjo Vokietijos, Turkijos, Italijos, Izraelio, Vengrijos, Baltarusijos atstovai.

Gertrūda RINKŪNIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos vadovas Virgilijus Urbonavičius ir „Panevėžio veislininkystės“ direktorius Nerijus Gricius patenkinti parodos sėkme ir bendradarbiavimu. Kaip įkalbėti telyčaitę Sigutę pozuoti? Duoti žįsti pirštus, – žino Veterinarijos akademijos studentai Robertas Vyšniauskas ir Viktorija Golovinova. Lietuvos sunkiųjų arklių augintojų asociacijos vadovas Vigandas Indrašius demonstruoja dydžiu stebinančios Lietuvos sunkiųjų veislės arklį gražuolį Grafą. Iš Panevėžio pradinės mokyklos ketvirtokų mažiausiai trys jau rinktųsi ūkininkavimą. Aušros ir Irmanto Švedarauskų šeima patenkinta: išpirko beveik visas dekoratyvines višteles, liko tik orpingtonų veislės giedorius. „Imsit ir parašysit, kad skilandžio pavalgyti atvažiavom“, – juokavo Panevėžio r. meras Povilas Žagunis ir žemės ūkio viceministras Saulius Savickis. Nebūtų net į galvą šovę, bet kad jau patys pasisakė...

Jautriosios Renatos ir Rolando Meleškų ūkio alpakos retkarčiais nutaikydavo taiklų spjūvį į žiūrovus. Triušių veisėja iš Trakų Rasa Griežė suteikė malonumą dideliems ir mažiems, leidusi glostyti Naujosios Zelandijos raudonąjį triušiuką. Gražuolis trakėnas Araratas žvengdamas protestavo prieš jo asmenybės
demonstravimą žiūrovams. Romusis ponis Čarlis iškentė ir mažųjų lankytojų meilę, ir vaišinimą saldumynais bei sumuštiniais. Renata Petkevičienė: „Žiūrėkite, ožkos net bučiuotis moka“. Klaipėdiečių Alvydo ir Jolantos Rasiukų galvijininkystės ūkį papuoš ir dekoratyviniai paukščiai. Baisogalietė Vitalija Gumbakienė ir jos kolekcijos naujiena – juodoji šilkaplunksnė. Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijos vadovas Jonas Vytautas Lingys pasisako už vieną stiprią veislininkystės parodą, kur asociacijos atsiskaitytų už metų darbo rezultatus.