Strategijoms ne visada pakeliui su gyvenimu

Iki šių metų pradžios Lietuvoje buvo įgyvendinama Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 m. programa. Apie naują šio sektoriaus plėtros programą dar negirdėti, tačiau Aplinkos ministerija inicijuoja Nacionalinį miškų susitarimą, kuris turėtų numatyti šalies miškų ūkio plėtros strategiją visam dešimtmečiui – iki 2030 m.

Kaip pavyko įgyvendinti ankstesnę plėtros programą? Kokių lūkesčių turima dėl numatomo susitarimo ir kokie svarbiausi uždaviniai jame turėtų būti iškelti? Apie tai mintimis dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų fakulteto dekanas dr. Edmundas BARTKEVIČIUS:

„Peržvelgęs 2012–2020 m. programą, galiu pasakyti, kad kai kas padaryta, o kai kas – ne. Iš tikrųjų planai, užmojai buvo labai ambicingi. Planuota Lietuvos miškingumą padidinti iki 34,2 proc., tačiau dabar miškingumas siekia 33,7 proc. Taip atsitiko ne dėl to, kad miškininkų norai ir ketinimai buvo blogi.

Didinti miškingumą bus labai sunku ir ateityje. Tam nėra žemės ploto. Juk miškams naudoti žemės ūkio paskirties žemę yra nustatyti apribojimai. Galima apsodinti tik labai mažo derlingumo žemę. Želdinti, apsodinti neleidžiama ir melioracinių sistemų. Taigi, Nacionalinė žemės tarnyba kol kas miškui neatiduoda žemės ūkio paskirties žemės plotų.

Nepaisant to, Vyriausybės programos plane yra dar ambicingesnis uždavinys – Lietuvos miškingumą per ketverius metus padidinti iki 35 proc. Techniškai tai būtų įmanoma ir miškininkų noro užtektų, bet nėra kur sodinti.

Į akis krinta ir tai, kad rezervuotų miškų praėjusiais metais jau beveik nelikę. Jie dabar niekieno, yra skirti nuosavybei atkurti. Ūkinė veikla juose nevyksta, bet jų dar vis yra. Strategijoje buvo numatyta, kad šių miškų 2020 m. jau nebus. Niekur jie nedingo, tik laukia. Niekaip neapsisprendžiama, ką su jais daryti. Šiame rezerve brandžių miškų nėra daug. Geresnius sklypus, kurie buvo reikalingi nuosavybei atkurti, atsiėmė, o dabar, matyt, dar laukia pretendentų.

Atsirado naujų miškingumo didinimo galimybių, Europos Komisijai pradėjus reikalauti plėsti saugomas teritorijas. Gal rezervinius miškus bus galima paversti saugomomis teritorijomis. Juk jau daug metų su jais nieko nedaroma, jie jau artėja prie natūralių miškų.

Bet, kaip žiūriu, gyvenimas ir strategija mėgsta pasukti į skirtingas puses. Strategijoje nelabai kas buvo parašyta apie valstybinių miškų valdymą. Taigi, ir urėdijų reforma strategijoje nebuvo numatyta. Tai nesutrukdė buvusias 42 miškų urėdijas sujungti į vieną Valstybinių miškų urėdiją su 26 regioniniais padaliniais.

Mes anksčiau irgi esame siūlę mažinti urėdijų skaičių. Už tai pasisakė ir miškininkai, bet siūlyta tas sustambintas urėdijas palikti kaip savarankiškas įmones, tačiau politikai pasirinko kitą kelią – įkūrė vieną įmonę. Taigi, strategija sau, o gyvenimas – sau. Bet vadybos moksle sakoma, kad jei pavyksta įgyvendinti pusę keltų uždavinių, strategija pasiteisino. Be abejo, miškų sektoriuje yra įvairių sričių, todėl reikėtų gerai pasėdėti, įvertinti skaičius, tada būtų galima tiksliai pasakyti, ar pusė planuoto rezultato pasiekta. Reikia turėti daug informacijos: kiek atliekama einamųjų darbų, kiek urėdijos padaliniuose kertama kirtimo mašinomis ir panašių dalykų. Kol kas nėra Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2021–2027 m. ar kito laikotarpio programos. Ji, matyt, dar bus rengiama, nors 2021-ieji jau greitai įpusės, o strategija dar turės būti ir pristatyta socialiniams partneriams, visuomenei, apsvarstyta. Dabar Aplinkos ministerija turi ir kitą darbą – rengia Nacionalinį miškų susitarimą. Pagrindinis šio susitarimo tikslas, ko gero, pirmiausia yra išgirsti, ko iš Lietuvos miškų tikisi visuomenė. Manau, jam parengti bus renkami žmonės iš labai skirtingų sričių – socialiniai partneriai, ekologai, gamtininkai, gamybininkai. Bus bandoma sužinoti visuomenės nuomonę, kaip Lietuvos miškai turėtų būti tvarkomi. Tai bus nelengvas uždavinys. Valstybinių miškų srityje valstybė gali sau leisti planuoti, kokias pajamas jos biudžetui gali uždirbti miškai, kokias jie gali atlikti socialines paslaugas. O jeigu visuomenė ko nors norės iš privačių miškų, kažkas savininkams turės už tai sumokėti. Pavyzdžiui, jei bus nuspręsta privačiuose miškuose apriboti ūkinę veiklą, nuostolius dėl tokių apribojimų kažkas turės kompensuoti. Kyla klausimas, kas mokės: ar valstybė, ar patys žmonės, kurie naudosis privačių miškų paslaugomis. Taigi, susitarti nebus lengva. Nežinia, kas tą susitarimą turės pasirašyti. Tikriausiai partijos, susitarimas galiotų nepriklausomai nuo to, kas laimės būsimus rinkimus.“

Komentarą parengė ŪP korespondentas Kazimieras Šliužas

2021-04-08

Socialinių tinklų nuotrauka

 

 

miškai, urėdija