Supirkimo kainų reguliavimas – vakarykštė diena

SAVAITĖS KOMENTARAS

Virginija BALTRAITIENĖ

Siūlymas perdirbėjus paimti į nagą ir nustatyti žemiausią žaliavinio pieno supirkimo kainą nuskambėjo praėjusią savaitę vykusiame Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje. Už tai abiem rankomis balsuotų žemdirbiai. Jie pavargo ne savo noru suptis supirkimo kainų sūpuoklėse. Pieno gamintojai politikų užtarimo dėl sumažėjusių kainų ieškojo dar pavasarį. O rugpjūtį su Rusijos paskelbtu embargu prasidėjo nauja kainapjūtė. Žemės ūkio ministrė tame KRK posėdyje sakė, jog viską galima svarstyti.
Nė vienoje ES šalyje supirkimo kainos nėra reguliuojamos. Ar esti galimybė Lietuvoje nustatyti jų žemiausią ribą? Jautrią pieno sektoriaus situaciją paprašėme pakomentuoti žemės ūkio ministrę Virginiją BALTRAITIENĘ.

Ministerijoje apie tai kalbėjau su specialistais ir buvusiais žemės ūkio ministrais, Žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) vadovais. Priėjome prie vieningos išvados: to negalima daryti. Tikrai tokio žingsnio nežengsime ir nesiūlysime, kad būtų nustatyta žemiausia pieno supirkimo kaina, kurios perdirbėjai negalėtų peržengti. Tai dar labiau pablogintų ūkininkų situaciją, jiems padarytume meškos paslaugą.
Nustačius žemiausią supirkimo kainą, neliktų garantijos, kad kaina gali būti šiek tiek didesnė. Esant dabartinei situacijai pasaulio rinkoje, didesnės kainos net negalėtume reikalauti, o situacijai rinkoje pagerėjus – kaip įrodyti, kad jie gali mokėti daugiau? Taip jau yra buvę (nustatyta žemiausia supirkimo kaina) ministru esant Jeronimui Kraujeliui. Jis patikino: „Nedarykite tokios klaidos, kokią padariau aš.“ Nes tada žemdirbiai neteko garantijos, kad kaina gali būti pakelta.
Kitas dalykas: ištraukus pieno supirkimo kainą iš visų kitų išlaidų, būtų iškreiptas rinkos vaizdas. Tokiu atveju turime grįžti prie planinės ekonomikos, o tai, manau, nebeįmanoma. Pasikeitus santvarkoms perėjome prie rinkos dėsnių. Jeigu nustatome žemiausią supirkimo kainą, kurios nebegalima peržengti, tada turime nustatyti ir degalų, ir elektros, ir kitus kaštus, ir darbo užmokestį reguliuoti, nes viskas yra susiję. Aklai, emocingai priimti tokius sprendimus būtų nusikalstama, neteisinga.
Manau, geriau kalbėtis, analizuoti situaciją rinkoje. Matome: rugsėjo mėnesį supirkimo kainos buvo padidėjusios. Su perdirbėjais kalbamės. Situacija pasaulio rinkoje prasta, bet kainos iki Naujųjų metų neturėtų būti mažinamos.
Ačiū įmonėms, teikiančioms visą informaciją. Spalio pabaigoje baigėme perdirbimo įmonių auditą. Didelių pažeidimų nematome. Didžiausia blogybė, kad supirkimo kaina neįrašoma į sutartį, ji nustatoma praėjus laikotarpiui, tokie jų susitarimai. Labai daug produkcijos kaupiama sandėliuose, nes trumpo vartojimo produktai patenka tik į vidaus rinką, o pieno miltai, sūris ir sviestas jau eksportuojami. Deja, kainos tokios mažos, kad neapsimoka transportuoti, ypač pieno miltų.
Turbūt geriausias indikatorius yra „Marijampolės pieno konservai“, kurie gamintojams mokėjo didelę kainą ir produkcijos neeksportavo į Rusiją. Ir jiems dabar neapsimoka eksportas, nes visoje pasaulio rinkoje kritusios pieno miltelių kainos. Vis dėlto „Marijampolės pieno konservai“ žemdirbiams moka gana neblogai.
Kodėl skiriasi supirkimo kaina, skirtingai mokama stambiesiems ir mažiesiems gamintojams? Smulkieji gamintojai gauna mažiau, nes pieno neatvėsina, jį pristato į pieno supirkimo punktus, kurie priklauso jau perdirbėjams. Didesni ūkiai gamina daugiau, pieną atvėsina. Jiems kaina yra šiek tiek padidėjusi.
Kaip girdėjau, stambūs prekiniai ūkiai šiuos metus baigs be nuostolių. Nors sumažėjusios ne tik pieno, bet ir mėsos, grūdų supirkimo kainos, pirmasis pusmetis buvo gana palankus, kompensuoja paskutinių mėnesių nuostolius. Bet kokie bus kiti metai, prognozuoti tikrai sunku – kaip keisis situacija pasaulio rinkoje, kiek tęsis embargas. Manau, turės įtakos ir pieno kvotų panaikinimas, nes kitos valstybės siūlys pigesnį pieną.
Deramės su perdirbėjais, kad kainos toliau nemažėtų, stabilizuotųsi, pradėtų didėti. Taip pat stebime, kad ir perdirbimo sektoriuje žmonės nebūtų atleidinėjami, nes trumpo vartojimo produktų gamyba mažėja. Jeigu dar patvirtintume mažiausią supirkimo kainą, dar labiau paskatintų jos mažėjimą. Turimomis žiniomis, perdirbimo įmonėse žmonės dabar nėra atleidžiami. Įmonės kaupia sandėliuose produkciją, tikisi, kad kainos pakils po Naujųjų metų, gal padidės intervencinė supirkimo kaina, nors kol kas Europos Komisija jos nekelia.
Kalbame apie laikotarpį iki Naujųjų metų. Šnekėti apie tolesnę perspektyvą būtų netikslinga, nes problema ne vien Lietuvoje. Supirkimo kainos iki šiol laikėsi kai kuriose ES valstybėse, bet pradėjo kristi jau ir Vokietijoje. Mechanizmas susijęs. Ir Vokietija visko viduje nesuvartoja, eksportuoja.
Manau, rasime sutarimą, kad iki Naujųjų metų kainos stabilizuotųsi. Pavienių užkulisinių žaidimų nežaidžiame, deramės su visais. Lapkričio 12 d. ministerijoje rengiame pasitarimą. Kviečiame visus perdirbėjus, LŪS prezidiumą, LŽŪBA prezidiumą, Pieno perdirbėjų asociacijos narius, kad visi išgirstume, kokia yra situacija, nebūtų kalbama užuolankomis. Kai kalbame su žemdirbių asocijuotomis struktūromis, o paskui su perdirbėjais, toks bendravimas panašus į sugedusį telefoną. Siūlome žemdirbių savivaldai ir fabrikantams šnekėtis visiems kartu.
Ministerija daro viską, kad mūsų žemdirbiams būtų gauta parama iš Europos Komisijos. Lapkričio 11 d. vykstame į Briuselį, trys Baltijos valstybės ir Suomija vėl kalbėsime, jau su naujuoju komisaru, apie kompensavimo mechanizmą. Kol kas nepriimtas galutinis sprendimas, EK mato, kad pas mus supirkimo kainos labiausiai sumažėjusios. Mums svarbu, kad pinigai būtų skirti ne iš krizių fondo, nes tada visiems mažėtų tiesioginės išmokos, mat tarp remiamų sektorių patektų ne tik pienas, bet ir daržovės, vaisiai.
Kaip sakau, viena ranka duoda, kita atima – jau iš visų. Siekiame, kad pieno sektoriui būtų skirta parama iš 2015 m. biudžeto. Buvome susitikę su europarlamentaru Broniumi Rope, tas klausimas bus svarstomas ir Europos Parlamento, Kaimo reikalų komitete. Manau, sveikas protas nugalės.
Gyvenimas yra toks, kad būna tai geriau, tai blogiau. Žemdirbiams linkiu nepulti į paniką, nesunaikinti ūkių, gyvulių neišskersti. Visada po nuosmukio ateina pakilimas. Manau, kad išsilaikys stambieji ūkiai, kurie moka mokesčius, sukuria darbo vietų. Valstybei tai labai svarbu. Ieškome visokių būdų, kaip padėti išsilaikyti rinkoje ir smulkiesiems. Nors jie pridėtinės vertės nesukuria, bet ir nestovi su ištiesta ranka prie vastybės biudžeto.

Irma DUBOVIČIENĖ
Parengė „ŪP“ korespondentė

Redakcijos nuotrauka

UP  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.