Svajoju apie anglišką sodą…

Plokščių akmenų takelis, spalva derantis prie aplinkos, sodui suteikia natūralumo, istoriškumo atmosferą.

Tradicinis angliškas sodas mums iki šiol atrodo kaip gražaus kraštovaizdžio formavimo etalonas. Žavi žiedų ir kvapų jūra, šešėlių žaismas ir paslaptinga atmosfera. Dažnai sunku suvokti, kaip toks efektas sukuriamas, – augalai, regis, įprasti, matomi kasdien. „Angliško sodo detales Lietuvoje įgyvendina daug kas, nes tradicinis požiūris „kuo daugiau gėlių ir viskas žydi“ – būdingas ir lietuviams. Tačiau įsirengti tikrą anglišką sodą su jam būdinga atmosfera ir augalais – labai sunku“, – sako Joana Bakūnė, kraštovaizdžio dizainerė.

Ištakos ir pokyčiai

Anglijoje yra kelios angliško sodo rūšys. „Formal English Garden“ (liet. formalusis angliškas sodas) – tai stilius, kuris istoriškai susiformavo XVII–XVIII a. prie anglų aukštuomenės namų. Jam įtaką padarė anuomet madingas itališkas stilius: griežta struktūra, įrėminti gėlynai, skulptūros, pergolės, formuoti buksmedžiai. Deja, gamta buvo visiškai kitokia, todėl bendras vaizdas labai skyrėsi nuo itališkų parkų. Be to, iki tol madingas griežtas barokinis sodas pradėjo išeiti iš mados, nes jo išlaikymas buvo be galo brangus: daugybė karpytų medžių, raštai iš augalų ir nė vienos piktžolės – tuo rūpinosi ne vienas sodininkas, kuriems reikėjo mokėti algą.

Tad anglai pradėjo vertinti natūralumą – augalai, susodinti taip, lyg būtų išdygę natūraliai, nepalieka vietos piktžolėms, o priežiūra tampa nepalyginti paprastesnė. Tačiau sodai tradiciškai pereidavo iš kartos į kartą, todėl senojo stiliaus atributų – karpomų gyvatvorių, buksmedžių, daugybę metų puoselėtos vejos – atsisakyti niekas neskubėjo. Taigi toks barokinio ir laisvo stiliaus mišinys tapo klasikinio angliško sodo simboliu. Įtakos turėjo ir apie 1700 m. į salą masiškai pradėję keltis olandai, atsivežę savo sodininkystės tradicijų ir gėlių, kurias anglai noriai perėmė.

„English Cottage garden“ (liet. angliškas kotedžo sodas) – kitas angliško sodo stilius, susiformavęs maždaug tuo pačiu laikotarpiu. Po maro epidemijos, nusinešusios daug gyvybių, atsirado laisvų žemių ir buvę beturčiai galėjo sau leisti pasistatydinti mažus namukus su nedidukais žemės lopinėliais – kotedžus. O prie jų norėjosi auginti viską, kas įmanoma, nusižiūrėjus turtingųjų sodus. Vis dėlto kotedžų apželdinimas skyrėsi. Trūko vietos, pinigų ir laiko priežiūrai. Todėl šiuose soduose liko daug mažiau vejos, retas galėjo sau leisti skulptūras ar fontanus, be to, dažniausiai nebuvo vietos net mažam daržiukui, todėl prieskoninės žolelės ir daržovės buvo sodinamos greta dekoratyvinių augalų.

Vešliuose augaluose skendinčiame angliškame sode galima pasislėpti nuo kaimynų akių.

Anglijos sodams įtaką dar darė garsi sodininkė Gertrude Jekyll (1843–1932). Nusprendusi, kad metas pagyvinti ne itin spalvingus angliškus sodus, pradėjo naudoti daug spalvų tame pačiame sode – nuo šaltų (baltos, mėlynos) iki šiltų (oranžinės, raudonos). Jos sukurti sodai, naudojant ne tik nestandartinius, tapybiškus, impresionistų įkvėptus spalvų derinius, bet ir iki tol ne itin mėgstamus augalus (tarkime, melsves), populiarūs ir lankomi iki šiol.

Šiuolaikinis stilius

Kai žmogus kalba apie anglišką sodą dabar, dažniausiai turi galvoje išvardytų stilių mišinį. Šiandien mažyčiai, vieno kambarėlio kotedžai jau išnykę, daugelis turi kiek didesnius sklypus, tačiau dauguma sodus prižiūri patys. Atsiranda ir vienas kitas formuotas buksmedis, gali būti ir veja, bet būtinai – daugybė nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydinčių gėlių.

Šiuolaikinis angliškas sodas – visiškai dekoratyvinis ir pirmiausia asocijuojasi su žiedų jūra. Būtinai aptvertas tvora ar karpoma gyvatvore, skirtas žiedams ir kvapams. Nors jame kvepiantys prieskoniniai augalai, levandos, mėtos, raudonėliai auga  kartu su daugybe tradicinių daugiamečių ir vienmečių augalų, bulvių nerasime. Viskas susodinama taip, kad nuolatos kažkas gausiai žydėtų. Nebūtinos tiesios linijos, bendras vaizdas – šiek tiek apleisto, šiek tiek pasišiaušusio, tačiau labai vešlaus sodo vaizdas, sukurtas bendradarbiaujant su gamta.

Augalai

Natūralaus takelio, senų taisyklingai suformuotų buksmedžių ir kiek „laukinių“ (bet suderintų spalvų) dekoratyvinių augalų derinys.

Angliškame sode būtina darna su gamta, atsakingai žiūrima į augalų augimo sąlygas: kas auga pavėsyje, kas saulėkaitoje, kas nebijo skersvėjo, o kas sausros? Be to, nuolat turi kas nors žydėti, geriausia – ryškiai, tad skirtingu metu žydintys augalai sodinami vieni prie kitų. Pagrindą sudaro daugiamečiai, mažai priežiūros reikalaujantys, bet ryškiai žydintys augalai, tačiau jie pagyvinami nuolat žydinčiais vienmečiais. Tinka ir stipriai kvepiantys. Labiau mėgstami savaime pasisėjantys vienmečiai – jie suteikia spontaniškumo.

Tradicinis spalvų derinys: balta, mėlyna, su nedaug raudonos ar rožinės, nors naudojami ir raudoni – geltoni – oranžiniai deriniai. Daug vijoklių, suteikiančių paslaptingumo. Kitos būtinos sodo detalės – rožės ir bent keli taisyklingos formos buksmedžių bumbulai, idealu, jei karpytos gyvatvorės fone.

Įdomus, atrodytų, ne itin derantis dalykas – veja. Tai prabangos detalė, reikalaujanti dėmesio ir priežiūros. Kartais, kai vietos mažai, vejos atsisakoma, aikštelė sodo viduryje gali būti tiesiog išgrįsta natūraliomis, prie aplinkos tinkančiomis medžiagomis (akmenimis). Tačiau jei veja yra, ji bus puikiai prižiūrėta, šilkinė, žalia, be saulučių ar dobiliukų, kontrastuos su laukiniais gėlynais.

Augalai, be kurių neapsieina nė vienas angliškas sodas, dažniausiai auga ir pas mus: buksmedžiai (karpyti, gyvatvorėse), kukmedžiai, skroblų ar bukų gyvatvorė. Daugiamečiai: hortenzijos, bijūnai, kamelijos (Lietuvoje augs nebent vazone, žiemą įnešamame į namus), gali būti ir rododendrai, šiušelės, rasakilos, katilėliai, šalavijai, astrantijos, ežiuolės, baltagalvės, veronikos, rudbekijos, snapučiai, žydrieji bandreniai. Rožės – vijoklinės, parko (labai mėgstama aukšta ir plati ‘Princess Anne‘). Kvepiantys: levandos, tie patys bijūnai ir rožės, katžolės. Pavasario pirmosios svogūninės gėlės: krokai, scylės, žydrės, narcizai, tulpės, dekoratyviniai česnakai. Aukšti augalai: lubinai, rusmenės, piliarožės, veronikos, pentiniai. Vijokliai – vynvytis, sausmedis, raganė, visterija (Lietuvoje jos nesirinkite – mažai tikimybių, kad bus graži). Vienmečiai: aguonos, patagoninės verbenos, puošniosios gvaizdūnės, šalavijai, ašuotės, vaistinės medetkos.

Mažoji architektūra

Seni medžiai itin vertinami angliško tipo soduose.

Išskirtinis angliškų sodų bruožas yra pagarba seniems daiktams. Ne senovinė gelda, prisodinta gėlių (ji tam neskirta)! Bet sena mūrinė tvora, kurios ištrupėjimai nieko negąsdina, vijoklis ant sienos, nesibaiminant, kad pakenks namo fasadui, apsitrynęs gėlių vazonas – seni pagal paskirtį naudojami daiktai čia prideda žavesio ir rodo pagarbą istorijai, tradicijoms.

Angliškame sode tarp gėlių būtinai bus suolelis – net ir tada, kai namas su terasa. Suolelis skirtas tyliai medituoti, klausytis bičių zvimbimo, užuosti gėles ir gėrėtis jų spalvomis – daryti tai, kam iš esmės ir skirtas angliškas sodas. Takai čia visada bus natūralūs. Iš skaldelės arba plokščių akmenų, priderintų prie namo pamatų, medžiagų, tinkančių prie aplinkos. Jei nėra gyvatvorės, foną želdynams sudaro aukšta tvora, taip pat iš natūralių medžiagų ir deranti prie namo. Čia svarbiausia – privatumas.

Dar vienas bruožas – vazonai su augalais. Ne vienas ir ne du, dažnai seni, nelabai derantys vienas prie kito. Jie nusižiūrėti nuo senovės didikų, vazonuose auginusių apelsinmedžius, kuriuos žiemai nešdavo į šiltnamį – augalas vazone, pastatytas vešliame sode, iškart rodo, kad yra egzotiškas, retas, išskirtinis! Šiame sodininkystės stiliuje vazone gali augti bet kas, netgi maži krūmai.

Prabangesniame, didesniame angliškame sode gali būti skulptūra, baseinėlis, paukščių girdyklė ar fontanas – bet ne jų gausa. Geriau vienas didesnis, tikrai kokybiškas klasikinio stiliaus meno kūrinys. Sodo atributai – vijoklinėmis rožėmis ir raganėmis apsiviję pergolės ir obeliskai.

Griežtas „ne“

Mūsų sąlygoms tinkantis natūralistinio stiliaus ir angliško sodo derinys terasai papuošti: floribundinės rožės, patagoninė verbena, rusmenės, gojinis šalavijas ‘Caradonna’, žydrasis bandrenis, Davido budlėja, paprastasis buksmedis, pašiaušėlinė soruolė, kininis miskantas ‘Gracillimus’.

Ko negali būti angliškame sode? Pirmiausia – spygliuočių. Čia netiks jokios pušelės, kadagiai ar eglutės. Kažkur toli peizažiniame parke – taip, o prie namų – jokiu būdu.

Šio stiliaus mėgėjai atsisako ir spalvoto mulčiaus. Net tuo atveju, kai bandoma atkartoti klasikinį anglišką sodą su daug karpytų medžių, jis atrodo kaip svetimkūnis. Taip pat – jokios sintetikos. Tai akistata su senove, praeitimi, istorija ir nostalgija, dėl to šiuolaikiški daiktai gali tikti nebent prie pat namo (baldai terasoje), bet ne tarp gėlių.

Šis stilius netinka rąstiniam namui. Anglijoje namai dažniausiai mūriniai, natūralių dangų stogais. Jei namas labai neangliškas – tokio sodo principai tinka (jie gana universalūs), bet bendras įspūdis bus kitoks. Tada verčiau rinktis tradicinį lietuvišką stilių, kuris, kaip ir visi tradiciniai, turi daug panašumų su angliškuoju.

Netiks ir atviros erdvės. Angliškas sodas introvertiškas, skirtas individualumui, apmąstymams, svajonėms, per tvorą į pakaušį spoksantis kaimynas nepageidaujamas. Tvoros, gyvatvorės, aukšti augalai, – visa tam, kad užsidarytum nuo aplinkos susikurtame rojaus kampelyje.

Jokių vaismedžių! Tai labai stebina lietuvius, bet šis sodas neskirtas naudai. Praktiškoji dalis – vaismedžiai ir daržo lysvės – būdavo įrengiama kitoje sklypo vietoje. Šiandien ir patys anglai nukrypsta nuo šios taisyklės, tačiau vis tiek salotas ir pomidorus pirmiausia augina vazonėliuose. Medžių angliškuose soduose, ypač prie kotedžo, nėra daug ir jie dekoratyviniai (tarkime, raudonlapiai klevai).

Išplanavimas

Galima rinktis geometrines lysves, bet tokio būtino reikalavimo nėra. Gėlynai atkartoja natūralią gamtą, tik idealizuotai, taigi svarbiausia ne forma, o žiedų gausa.

Želdynai vešlūs, žemesni augalai sodinami arčiau, o aukštesni – toliau. Paprastai sodinama patvoryje: nedidelis sklypas apjuosiamas iš visų pusių, viduryje paliekant vejos arba įrengiant akmenimis grįstą aikštelę su suoliuku. Jei sodas didesnis, sodinama aplink takus, palei namą, nepaliekant daug erdvės. Suolelis gali būti pastatytas tarp gėlynų priešais baseinėlį, fontanėlį ar skulptūrą.

Problemos Lietuvoje

Pirma problema atkartojant anglišką sodą – ne visi jam būdingi augalai gerai auga pas mus. Visterijos Lietuvoje auga labai vargiai ir dažniausiai nežydi. Todėl reikia gerai apgalvoti, kuo jas pakeisti – augalai turi būti vešlūs ir gausiai žydėti. Antra, lietuviai paniškai bijo vijoklių, teigdami, kad šie gadina namo sienas. Išeitis – vijoklius sodinti kitur (ant pergolių, tvoros) arba jiems leisti lipti specialiomis konstrukcijomis, neliečiant namo sienų.

Trečia priežastis, dėl ko anglišką sodą lengviau kurti Anglijoje, – reikalavimai atstumams iki kaimyno sklypo. Draudimai arti tvoros sodinti aukštus augalus, tverti aukštą tvorą kaip reikiant išmuša iš vėžių angliško sodo gerbėjus – viską susodinus leidžiamais atstumais, patvorys lieka tuščias. Juo labiau kad jis neužtikrina angliškiems sodams būtinos privačios, intymios atmosferos. Išeitis – šiuo stiliumi įsirengti tą sodo dalį, kur tai daryti galima (palei namą, tvorą, už kurios nėra kaimynų), išnaudoti seniai augančius želdinius, net jei jie ir neatitinka bendros angliško sodo koncepcijos, arba susitarti su kaimynu, kad jis duotų raštišką sutikimą, pavyzdžiui, bendrai aukštai gyvatvorei – gal tokia pradžiugins ir jį?

Parengė Giedrė Rymeikytė

 Joanos Bakūnės nuotraukos ir vizualizacijos

2021-08-13

 

 

 

 

angliškas sodas, mažoji architektūra, lauko vazonai, vešlūs augalai, vijokliai, spygliuočiai