Teta Beta skaito pasakas šiokiadieniais, o tėvai – savaitgaliais

Į televiziją sugrįžusi legendinės laidos „Labanakt, vaikučiai“ vedėja Bernadeta Lukošiūtė-Stankevičienė nori paskatinti vaikus skaityti, o suaugusiesiems priminti geras knygas. Taip pat atgaivinti skaitymo mažiesiems prieš miegą tradiciją. Jaukus ir šiltas Tetos Betos balsas kiekvienos darbo dienos vakarą skamba naujoje „LRT kultūros“ laidoje „Labanaktukas“. Simboliška, kad su Tetos Betos sekamomis pasakomis užaugo šiandieninių mažųjų žiūrovų tėvai.

Lavina ir jausmus „Nenorėčiau, kad „Labanaktukas“ pakeistų tėvus. Kadangi darbo dienomis jie labai užsiėmę, tegu pasižiūri laidą kartu su vaikais, prisimena gerus literatūros kūrinius, o savaitgaliais prieš miegą tegu skaito jiems patys“, – sako B. Lukošiūtė-Stankevičienė. Jos nuomone, pasakos ir knygos niekada nebus užmirštos, prie geros literatūros žmonės grįžta kaip ir prie tikro maisto atsivalgę skonio stipriklių. Pasakose, kaip ir kiekvienoje geroje vaikiškoje knygoje, yra daug sluoksnių, todėl jos tinka ir mažiesiems, ir suaugusiesiems. Kad ir kiek skaitysi, vis ką nors naujo atrasi, jose yra visko, ko mums reikia gyvenime, visa išmintis. Todėl skaitymas padeda lavinti vaiko jausmus, ne tik protą, pastebi B. Lukošiūtė-Stankevičienė. Kartu plečiasi akiratis, sužadinamas smalsumas. Skaitant ar pasakojant pasaką, istoriją, mažieji prisimena jiems nutikusius svarbius įvykius darželyje ar mokykloje, savo išgyvenimus, apie juos papasakoja tėvams, pasidalija mintimis ir jausmais. Tai puikus būdas tėvams ir vaikams bendrauti, pasikalbėti apie tai, kas rūpi, aptarti elgesį, paaiškinti daugelį svarbių dalykų. Todėl būtina rasti laiko skaitymui kartu su vaikais.

Išsaugojo personažą Įdomu, o kaip ji tapo Teta Beta? „Tai atsitiko vos pradėjus rodyti laidą, apie 1975 metus. Reikėjo sugalvoti, kaip pavadinti „Labanakt, vaikučiai“ vedėją, kad mažiesiems žiūrovams būtų patogu kreiptis. Ponia tais laikais netiko, o kreipinys „teta“, kurį pati pasiūliau, skamba ir šiltai, ir pagarbiai. Beta yra mano vardo trumpinys“, – paaiškina B. Lukošiūtė-Stankevičienė. Kai buvo nutarta laidos daugiau nerodyti, televizijos ir radijo senbuvė kuriam laikui paliko LRT. Po kelerių metų sugrįžo gavusi pasiūlymą kurti ir vesti sekmadieninę radijo laidą vaikams. Tuometė radijo vadovybė nutarė, kad reikia išsaugoti jos kurtą ir vaikų mėgstamą personažą. Taip atsirado jau šešiolika metų rengiama „Tetos Betos viktorina“. Mintis į ekranus sugrąžinti „Labanakt, vaikučiai“ kilo „LRT kultūros“ kanalo prodiuseriui Viktorui Snarskiui. „Iš pradžių buvau prieš, nes manau, kad į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi. Tačiau sužinojusi, jog laidoje bus skaitomos knygos siekiant jomis sudominti vaikus, o tėvams priminti gerą vaikų literatūrą, pagalvojau, kad gal visai smagu bus“, – sako laidos vedėja.

Pasikeitė ne tik pavadinimas Bernadeta atkreipia dėmesį, kad pasikeitė ne tik pavadinimas. „Senąjį pavadinimą užpatentavo kitas televizijos kanalas – TV 8, todėl teko sugalvoti naują. Tačiau visai gerai, nenoriu, kad laidos būtų tapatinamos, nes jos tikrai skirtingos“ – tikina ji. Pusę devintos vakaro rodomas „Labanaktukas“ visada pradedamas pasaka arba istorija, jai skiriama apie 10 minučių. Teta Beta stengiasi parinkti trumpesnę, ilgesnę dalija dviem vakarams. Kita laidos dalis – animaciniai filmukai „Tatonka ir mažieji draugai“ bei „Čaplinas“. Laidos vedėja dažnai renkasi seniau išleistas vaikiškas knygas, klasikinę literatūrą, prie jų labai derėtų senoji animacija, deja, LRT neturi jos autorių teisių, todėl rodyti nėra galimybės. Kartą per savaitę, trečiadieniais, sulaukiama svečio, kuris irgi skaito mėgstamą savo ar savo vaikų pasaką. Kai kurie svečiai dar ką nors įdomaus papasakoja, pavyzdžiui, senosios muzikos atlikėja Ieva Baublytė ne tik grojo, bet ir supažindino su senaisiais instrumentais. Etnologė Gražina Kadžytė, viešėjusi Trijų karalių dieną, pasekė apie juos pasaką, papasakojo apie kitus šios šventės papročius.

Struktūra dar nenusistovėjo Tokių edukacinių intarpų bus ir ateityje. Pasak B. Lukošiūtės-Stankevičienės, kol kas laidos struktūra dar nėra nusistovėjusi, gali keistis. „Labanaktukas“ įrašomas iš anksto, nors patyrusiai televizijos ir radijo darbuotojai būtų smagiau vesti tiesioginę laidą: tiesa, tada būna daugiau jaudulio, bet nuotaika, emocijos, susijusius su konkrečia diena ar netgi jos oru, įvairesnės. Laidą rodo „LRT kultūros“ kanalas, tai įpareigoja skaityti gerą literatūrą, pabrėžia B. Lukošiūtė-Stankevičienė. Atrinkti tinkamus kūrinius nelengva, nors nuo knygų vaikams ji nėra atitolusi. Rengdamasi radijo viktorinai daug skaito, draugauja su leidyklomis ir per jos rankas tikrai nemažai gražių knygų vaikams yra perėję. Ir savo sūnui, anūkams, kol buvo maži, Bernadeta daug skaitė. „Nors esu akį ir skonį neblogai išlavinusi, pasitarti su specialistais ne pro šalį. Esu labai dėkinga literatūros tyrinėtojui Kęstučiui Urbai, tikram vaikų literatūros žinovui ir apžvalgų autoriui, kuris man geranoriškai pataria, kokias knygas pasirinkti, primena užmirštas senąsias, atkreipia dėmesį į geras naujas“, – dalijasi mintimis.

Nė dienos be knygos Vaikystėje Bernadetai labiau rūpėjo su draugais lauke dūkti, dviračiu lakstyti ar skruzdėlyną stebėti negu skaityti. Vėliau pamėgo nuotykių knygas apie indėnus. Klasikinę literatūrą atrado mokykloje, kai klasės auklėtoja tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Tada žavėjosi „Vėtrų kalnu“, Selmos Lagerliof kūriniais. „Sakmė apie Gestą Berlingą“ skaityta daugybę kartų. „Tėvai man pasakų vakarais nepasakojo ir knygų neskaitė, kaime tai nebuvo įprasta, nebuvo ir laiko. O aš sūnui skaitydavau, taip pat anūkui, kuris jau suaugęs. Daug puikių knygų perskaitėme su anūke Vilte, kol ji buvo maža. Kartu gyvename, tad priguldavau vakarais greta su knyga. Dabar jai jau vienuolika metų, nelabai skaitymu domisi“, – apgailestauja laidos vedėja. O Teta Beta be knygos neišbūna nė dienos. „Gal net nelabai sveikai esu įsitraukusi į skaitymą“, – juokiasi. Iš vaikystės jai labiausiai įsiminė eiliuota Salomėjos Nėries pasaka apie našlaitę. „Neprisimenu, kas man ją skaitė, bet jos pradžią lig šiol moku mintinai: „Kloja žemę lapų šilkas. Į kapus kelelis pilkas. Ten palaidota motulė. Ten tėvelis tyliai guli“, – pacituoja.

Prisimena senas, atranda naujas „Spragtukas“, „Karlsono nuotykiai“, „Mikė Pūkuotukas“, knygos apie Mamulę Mū, dėdulę Petsoną ir jo katiną Findusą – vardija Bernadeta patinkančias senas ir naujas knygas. Ką jau kalbėti apie Astridos Lindgren kūrinius, o „Emilį iš Lionebergos“ ir dabar mielai atsiverčia. Iš naujųjų autorių ypač pamėgo Kęstučio Kasparavičiaus istorijas, kurias jis pats ir iliustravo. Neužmiršta ir kitų lietuvių rašytojų. „Labanaktuke“ jau skaitė Violetos Palčinskaitės pasakas, Ramutės Skučaitės eilėraščius. „Bet lietuvių liaudies pasakų skaityti negaliu, ten per daug baisybių: tai, žiūrėk, slibinui nukirto visas galvas ir išpjovė liežuvius, tai žarijų duobę iškasė. Arba: mirė karaliaus žmona, kitos tokios geros nerado, todėl nutarė vesti dukrą, kitoje – brolis vedė seserį“, – kritikuoja laidos vedėja. Kas lieka? „Net ir „Trijuose paršiukuose“ vilkas baisiai apsidegina, o „Vištytėje ir gaidelyje“ gaidelis vištytei akį išmuša“, – juokiasi Teta Beta ir sako vaikams tinkamų lietuvių liaudies pasakų neradusi. Kartais prireikus pati sukuria pasakojimą, pavyzdžiui, Sausio 13-ąją rodytoje laidoje pagal lietuviškas sakmes sudėliojo istoriją apie jos simboliu tapusią neužmirštuolę. Giedrė Budvytienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.