Violeta LIUKAITIENĖ „ŪP“ korespondentė

Sakoma, kad vilkai avis dažniausiai pjauna rudeniop, kai vilkiukai jau mokomi susimedžioti grobį. Tačiau šiemet pilkiai Lietuvoje paneigė bet kokias taisykles – jie į kaimo gyventojų sodybas įsisuko jau dabar, o tai rodo, kad vilkų populiacija gerokai padidėjo. Matyt, neteisūs tie, kurie medžiotojams neleidžia šių miško gyventojų nė pirštu paliesti. Anądien šie plėšrūnai atakavo Kaišiadorių rajono Nemaitonių seniūnijos Klėriškių kaimo ūkininko Arvydo Cikanavičiaus ūkį.

Plėšrūnai šeimininkavo tiesiog kieme Vilkų grobiu tapo A. Cikanavičiaus sodyboje besiganiusios avys. Po nakties žmogus rado vienos avies likučius, kitos iš viso nerado, o trečia avytė blaškėsi apkandžiota ir išgąsdinta. „Tikiuosi, kad ji dar atsigaus, - vylėsi ūkininkas. – Jeigu žvėrys kitą naktį vėl neateis.“ Miškas nuo sodybos – daugiau kaip už kilometro, tačiau vilkams tai ne riba. Nuo šių miško gyventojų neapsaugo ir šunys, juolab kad šią sodybą saugo nedidelis pririštas šuniukas. Šeimininkas sako laukiantis atvežant iš Norvegijos gero šuns, nebijančio vilkų – taip tikisi bent kiek apsisaugoti. Kol kas jis aplink nedideles ganyklas savo sodyboje susmaigstė į žemę saulės energijos šviestuvus. Galbūt tai bent pristabdys pilkius? Blogiausia, kad, pajutę grobio skonį, jie ir vėl gali ateiti.

 A. Cikanavičius nuo vilkų nukenčia nebe pirmą kartą. Pernai jie papjovė beveik 200 kilogramų sveriančią telyčią. „Taip, gavau už ją tūkstantį du šimtus litų kompensaciją, - pasakoja ūkininkas. – Aišku, gerai, tačiau galėjau gauti kur kas daugiau, už mėsinius galvijus gerai moka, tad nuostolių vis tiek patyriau.“

Ūkininkas mato dar vieną problemą. „Nuostoliai patiriami ne tik dėl prarasto gyvulio, - sako A. Cikanavičius. – O kur dėti vilkų išdraskytų gyvulių liekanas, ar tiesiog kritusius gyvūnus? Kviečiamės iš Rietavo (UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ – red. past.), kad juos išvežtų. Štai pernai, kai besiveršiuodamos krito mano dvi karvės, vienos mašinos atvažiavimas man kainavo apie 180 litų. Už avis kainavo mažiau.“

Kitų gyvūnų nepasiekia A. Cikanavičiaus ūkyje nemažai gyvulių. Šešios karvės, šešios telyčios, du veršiai ir veršiukas, apie dvidešimt triušių, pora kiaulių, ožka su ožiuku, vištos... Būtų kas veikti vilkams. „Jie ir ateis, nes jų miškuose jau labai daug, - sako ūkininkas. – Manau, kad jeigu ir reikia saugoti pilkius, tai vis tiek – proto ribose. Jų populiacija jau tokia didelė, kad jie tiesiog puola ūkius visoje Lietuvoje. Ir čia, mūsų seniūnijoje, nesu pirmas žmogus, kurio gyvulius vilkai pjauna.“ Nemaitonių seniūnė Genė Juodienė „Ūkininko patarėjui“ patvirtino, kad seniūnijos kaimuose ne pirmą kartą išpjaunami gyvuliai. „Pernai Klėriškėse taip pat jie buvo įsisukę, - sakė seniūnė. – Ir šiemet vienas gyventojas jau anksčiau kreipėsi dėl papjautos ožkos, tik pareiškimo dėl kompensacijos nerašė. Keista, nes anksčiau vilkai ateidavo rudeniop, kai atsirasdavo vilkiukų, o dabar jie ėmė siautėti jau pavasarį.“ Moteris spėja, kad vilkų populiacija tikrai yra labai pagausėjusi, jeigu jie eina į sodybas. „Prieš kokius dešimt metų net nebuvome girdėję, kad vilkai čia gyvulius išpjautų, - stebėjosi G. Juodienė. – O dabar kai kurie ūkininkai jau net atsisakė auginti avis, nes nuo šalia esančio Kaukinės miško vilkų nebeįmanoma apsiginti. Pilkiai juk gudrūs – kur ras lengviau pagaunamą grobį, ten ir eis, kam jiems vaikytis po miškus stirnas.“ A. Cikanavičius ramus dėl kiaulių, kurios auga aptvaruose, arba triušių narveliuose. Vištos taip pat lesinėja aptvare. O ką daryti su galvijais ar avimis, ožkomis, kurios turi ganytis lauke?

Žalą kompensuoja savivaldybės A. Cikanavičius pyksta ant vilkų globotojų: „Kaip galima neleisti šaudyti šių plėšrūnų, kai jie tiek žalos pridaro ūkininkams?“ Jo nuomone, nereikėtų čia ir tokių didelių komisijų žalai paskaičiuoti. „Įsivaizduokite, ateina medžiotojas, veterinarijos gydytojas, savivaldybės atstovai, seniūnė... Kam tiek daug tų žmonių reikia? – klausia A. Cikanavičius. – Negi neužtektų, pavyzdžiui, veterinarijos gydytojo pažymos? Juk jis mano gyvulius žino, juos gydo, ima kraują.“ Kaišiadorių r. savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Česlovas Neviera sakė, kad komisija sudaroma tam, kad įvertintų ūkininko patirtus nuostolius. Tam yra aplinkos ministro patvirtinta metodika. Paprastai už vilkų papjautus gyvūnus mokama supirkimo kaina. Ji nustatoma pagal praėjusio mėnesio rinkos duomenis. „Pinigai išmokami iš savivaldybės lėšų, - sakė Č. Neviera. – Pernai kompensacijos mūsų rajone buvo išmokėta tik keliems žmonėms, nes iki spalio apskritai nebuvo mokamos jokios kompensacijos. Esame gavę gyventojų prašymų kompensuoti nuostolius dėl vilkų ir anksčiau, bandėme žmonėms padėti, kreipėmės į Aplinkos ministeriją, tačiau, žinoma, atsakymas buvo neigiamas. Dabar jau situacija kitokia, tad įvertinsime ir šį atvejį, kompensuosime žalą.“

Vilkus iššaudyti – nenaudinga Lietuvos gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ narys Andrejus Gaidamavičius „Ūkininko patarėjo“, paklaustas apie vilkų populiaciją, sakė, kad šiemet pilkiai Lietuvoje nebuvo suskaičiuoti, tad tikslių duomenų nėra. Tokiu atveju kvotos sumedžiojamiems vilkams nustatomos remiantis pernykščiais duomenimis. Apskaita nebuvo atlikta dėl klimato sąlygų – žiemą nebuvo sniego, o metodika remiasi ant sniego paliktais vilkų pėdsakais. „Šių metų kvota bus nustatoma pagal praėjusių metų duomenis, o tuomet buvo suskaičiuoti 208 pilkiai, - sakė A. Gaidamavičius. – Vėliau, kad kvota būtų padidinta, buvo perskaičiuota pagal abejotiną metodiką. Atsirado 350 vilkų.“ Gamtosaugininko įsitikinimu, nepavojinga populiacijai riba galėtų būti sumedžiojama 10 proc. šių skaičių. Pasak A. Gaidamavičiaus, daugiau mažinti populiacijos tikrai negalima. „Jeigu sumedžiosime daugiau vilkų, tai atsigręš prieš ūkininkus, - teigė gamtosaugininkas. – Žmonėms atrodo, kad kuo daugiau vilkų iššaudysi, tuo bus geriau. Iš tiesų yra kitaip. Vilkas – palyginti smulkus žvėris, jis vienas net negali papjauti stambesnio kanopinio gyvūno. Reikia, kad grobį užpultų visa šeima, penki-šeši plėšrūnai, tik tada jiems pasiseks. Jeigu mes išmedžiosime vilkus, jų šeimos bus išdraskytos, jie gyvens po vieną du. Tada jie ims ieškoti lengvesnio grobio ir eis pas ūkininkus ieškoti gyvulių, kuriuos gali papjauti ir vienas pilkis.“ A. Gaidamavičius sako, kad ūkininkai, jų gyvulius užpuolus vilkams, paprastai daro pagrindinę klaidą – jie savo likusių gyvulių neuždaro į tvartus. „Žmonėms kažkodėl atrodo, kad vilkai daugiau neateis, - stebisi pašnekovas. – O jie paprastai sugrįžta po kelių dienų, nes čia rado lengvą grobį. O jeigu vėl atėję ras ką papjauti, ateis ir dar ne kartą.“ Gamtosaugininko teigimu, mūsų kaimynai latviai kenčia nuo tokios pačios problemos, kurią ir pasidarė leisdami medžioti vilkus nevaržomai. O Lenkijoje, nors pilkių yra kelis kartus daugiau nei Lietuvoje, jie masiškai nemedžiojami ir ši šalis panašių problemų neturi. Čia ypatingais atvejais specialiai išduodami leidimai nušauti vieną ar kitą vilką, kuris jau nebeieško grobio miške, o gyvena tik pjaudamas ūkininkų gyvulius. Ten yra net specialūs medžiotojai-vilkininkai. Tiesa, pastebi gamtosaugininkas, Aplinkos ministerija jau svarsto galimybę kompensuoti ūkininkams apsaugos nuo vilkų priemones, tokias kaip elektrinis tinklas ar specialių šunų įsigijimas.

Turi sėsti prie derybų stalo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kaišiadorių r. skyriaus pirmininkas Vilius Karpavičius nenori sutikti su A. Gaidamavičiaus mintimis, kad vilkus reikia ypač saugoti. „Vilkus labai sunku šaudyti, tad būna, kad per leistiną medžioklės laiką mes nesumedžiojame nė vieno pilkio, - pasakojo medžiotojas. – Manau, kad šių plėšrūnų gynėjai turėtų bandyti pažvelgti į situaciją ne tik iš savo, bet ir iš ūkininkų pozicijų. Saugoti vilkus yra lengviausia, o ką daryti ūkininkams, kurių gyvuliai pjaunami?“ Pasak V. Karpavičiaus, medžiotojai gerai supranta ūkininkus. „Pernai Kaišiadorių rajone vilkai papjovė apie keturiasdešimt gyvulių“, - sakė V. Karpavičius. Jo įsitikinimu, vilkų miškuose tikrai yra pakankamai, tad reikėtų leisti juos medžioti liberaliau. „Lietuvoje atsiranda dar viena didelė problema – lūšys, - nuogąstavo pašnekovas. – Medžiotojai, ypač Kėdainiuose, jau pastebėjo, kad jų kasmet labai padaugėja. O lūšių grobis – stirnos. Tad jų sumažės ir vilkams, tada jie tikrai eis į ūkius ieškoti gyvulių.“ V. Karpavičius mano, kad vis didėjančios vilkų problemos Lietuvoje negalima spręsti vienpusiškai. Reikia susėsti visiems – medžiotojams, vilkų globėjams, ūkininkams, Aplinkos ministerijos specialistams – ir diskutuojant, ginčijantis pabandyti rasti aukso vidurį. Kitaip problema įsisenės, o vilkai ir toliau ieškos sau grobio ten, kur jis lengviausiai pasiekiamas. Jiems nė motais ūkininkų vargai.

Autorės nuotraukos

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.